Pirmą Velykų dieną po pusryčių vyrai ir vaikai rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį pasiimdavo. Sakydavo, katro drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Pelnęs dešimtis sudaužytų kiaušinių – garsėdavo per kelis kaimus. Žmonės kartais gudraudavo. Pradurdavo kiaušinio galą, iščiulpdavo vidų ir prileisdavo dervos, sakų, tirpinto cukraus ir smaigaliu statydavo į karštus pelenus. Tokie margučiai nugalėdavo paprastus. Jei apgaviką susekdavo, laimėtus kiaušinius sugrūsdavo į gerklę arba priversdavo suvalgyti dirbtinį kiaušinį. Kiaušinių daužymo varžybos tęsdavosi iki Atvelykio.
Paplitęs buvo ir margučių ridinėjimas. Pasirinkdavo lygią vietą kieme ar kluono klojime. Loveliu paleisdavo pirmą margutį, paskui jį leisdavo savo margutį kitas žaidėjas. Kieno margutis atsitrenkdavo, tas pasiimdavo abu. Vienu kiaušiniu galima buvo kliudyti ir kelis.
Pirmą Velykų dieną visi ilsėjosi. Kitomis dienomis svečiavosi, lankė javus, pramogavo. Žmonės sakydavo: „Jei antrą Velykų dieną keliausi, tai geri linai augs.“ Antros dienos rytą vaikai ir paaugliai bėgiodavo iš kiemo į kiemą, stengdamiesi nuplakti miegalius ir aplieti juos vandeniu. Plakdavo išsprogdinta beržo šakele ir už tai gaudavo margučių. Kuriuos miegančius apliejo vandeniu ar nuplakė, tie visus metus bus miegaliai.
Veronika Kmieliauskaitė-Valukonienė pasakoja: „Velykom, kiek pavelino kišanius, kepė mama pyragus, margucus margino krikštavaikiam visadu. Kap vaikščoj valaunykai, tai visadu buvo jiem ko duoc – būlkos, kiaušinių.
Kap cik šventa dziena – vis in bažnyčų, neaplaidom pamaldų, nor nuog mūs toloku – iki Sainų 9 kilometrai. Velykų taikėsi visokių: ir šiltų, ir šaltų, su daug sniego, o jei kadu nenuveidzinėjom, jei keliai baisiai užpuscyci, tai tėvas ėmė in rankas maldaknygį ir ražančų, visus mus susodzina, ir poteravom sykiu glasniai ražančų. Kožnam tėvai buvo nupirkį medalikucį, knygutes ir po ražančuko. Velykos, kap ir Kalėdos, vis buvo šaimyninė šventė – visi pabūnam sykiu.(…)
Velykinius valgius tai suruošdavo mama vis iš anksto, o parėjį iš bažnyčos cik atšyldzydavo. An Velykų stalo buvo kiaušinių, mėsos, pierago. Gėrė arbatų. Virė Velykom kumpį, skobukių, skilandzį prapjauna, kopūstų. Visi in bažnyčų an rarotų, o vienas lieka namie, valgį pašyldo, bulvių virė, kad ir su lupynu arba skustų.
Da prisminiau kunigų Vincentų Astasevičų, kap kalėdoj prieš karų. Jis nelabai sveikas buvo. Kol pas mus atvažuoja, tai visai tamsu būdavo. Sykį pravėris duris sako: „Tep skubinaus, kad cik graicau pas Jus, Kmieliauskus, tai nor ilgiau sušiltau ir užvalgytau…“ Pamenu, kap sakė: „Yraus, yraus, kad cik pas Kmieliauskus…“ Mes visadu pavaišydavom kunigų. Kode? Mažu tėvas saltyšus buvo… Tep liko man atmintin jo pasakymas. Da sakydavo: „Kap per Velykas būsi graita, tai cielus metus gerau aisis.“ Ir jam vierinau vis.
Likus trim dzienom iki Velykų pradėdavom margyc kiaušinius. Su mūs tetuki daugiausia marginom margucų. Da kaimynė Masionių mama, tai arcimiausia mūs kaimynė, gražai margino, tai pamokino tepgi mani margyc. Margucus visadu dažėm pakaršcytu vašku an pagaluko insmeigtu cvekucu su galvuki. O kap numarginam, tai mama merkė in kvarbukį iš cibulių lukštų. Jau ankscau lukštai būna užšucyci karštu vandeniu ir raikia dėc jan kiaušinius, kap atvėsta.
Po rezurekcinių mišų suvalgį kožnas savo namuosa ankscyvus pusrycus, rinkomės daugiausia pas mus, mūs namuosa, ir rangėmės (visokiais angelukais, velniukais, su žvaigždi, da kokiu muzikantu) in valaunykavimų. Ėjom nuog stubos in stubų ir dainavom, o paskui giedojom.
Jauna šeiminynke, neiki da miegocie,
Mes, pavargį bernužėliai,
Atėjom pagiedocie.
Nei pavalgį, nei prigėrį,
Nei kašalin prisidėjį.
Neškit visko pilnų rėcį,
Mes turėsim kur padėcie.
Jūs, mergaitės lelijėlės,
Baltų drobių audėjėlės,
Jei neduosit – netekėsit,
Po palėpiu supelėsit.
O jei duosit ir žadėsit,
Tai jau šitų rudenėlį ištekėsit…“[1]
Margučių karalienė
Margučių karaliene buvo vadinama Izabelė Filevičienė (jau mirusi). Ji buvo neeilinių gabumų moteris. Velykų išvakarėse numargindavo po margutį kiekvienam šeimos nariui. Stengėsi marginti kuo gražiausiai, nes taip norėjo pagerbti Kristaus Prisikėlimą. Izabelė negailėdavo margučių, dalindavo juos kaimynams, giminėms, pažįstamiems. Visi vertino išskirtinį jos margučių grožį, subtilumą, raštų įvairovę.
Ponia Izabelė ilgai virdavo kiaušinius pasūdytame vandenyje su svogūnų lukštais, tokiu būdu kiaušiniai nusidažydavo šviesesne arba tamsesne ruda spalva ir savotiškai užsikonservuodavo. Dalį kiaušinio nudažydavo juoda spalva, kurią gaudavo iš rauginto ąžuolo ir alksnio žievės. Nudažytą kiaušinį skutinėdavo įvairiausiais raštais, išraižydavo šakeles, gėlytes, zuikučius, voveraites, paukščiukus, atkartodavo mezginių, audinių raštus. Ji mėgo subtilius raštus marginti ant mažesnių vištelių kiaušinių.
Jos margučiai dalyvavo tautodailės parodose ir mugėse. Šio meno mokė suaugusius ir vaikus. Jos darbais domėjosi įvairūs Lenkijos ir Lietuvos muziejai.
Ilgai žavėsimės jos numargintais kiaušiniais.
Lalavimas
Mūsų krašte dar gyvas yra lalavimo paprotys. Nuo pirmos Velykų dienos vakaro ligi pat kitos dienos aušros lalauninkai, pasiėmę muzikos instrumentus, eidavo per kaimą, sveikindavo žmones oracijomis ir dainomis, linkėjo šeimininkams sėkmės, kad jų dukros ištekėtų. Prašydavo dovanų. Lalauninkus apdovanodavo margučiais, duodavo mėsos, pyrago, kvietė į vidų, vaišino alumi. Gavę dovanų, lalauninkai savo palinkėjimus išsakydavo dainų posmais.
Nedaug kas žino, kad kitados lalavimas reiškė merginų pakėlimą į marčias. Mat tuoj po Velykų prasidėdavo vedybų laikotarpis. XIX a. pabaigoje lalavimas daug kur virto paprastu kiaušiniavimu.
Mūsų dienomis pirmą Velykų dieną mūsų krašto jaunimas ir vaikai eina lalauti. Jie gieda šventas giesmes, linki namų šeimininkams, kad „Dievulis po Velykų duotų svotų“, kad „mergos tekėtų ir daug vaikų turėtų“.
Jei šeimininkų būna dosnių, lalautojai jiems linki gerų metų, derliaus ir sveikatos, jei nieko neduoda, palinki, kad „vištos į užpečkį sulįstų ir niekas iš ten jų neištrauktų“ arba kad „vanagas vištas išnešiotų“.
[1] https://archyvas.punskas.pl/mano-vaikystes-velykos/
