1971-ųjų pabaigoje kartu su Medicinos instituto studentu Šarūnu Žukausku daugindami literatūrą ir ruošdami spaustuvę pogrindinei leidybai, pagalvojome, kad reikėtų palaikyti seną Kauno tradiciją ir priminti miestiečiams apie Vasario 16-osios metines. Nuo vaikystės buvome įpratę, kad tą dieną pasklisdavo kalbos apie iškeltą trispalvę ar išplatintus atsišaukimus. Atsitraukę nuo kitų darbų parašėme po atsišaukimą ir Šarūnas padarė jų fotografines kopijas.
1972 metų Vasario 16-osios išvakarėse po Kauno VI Forto rajono namų pašto dėžutes dviese su kitu draugu išplatinome keletą šimtų šitų mano rašytų atsišaukimų.
Šarūnas per savo kontaktus dalį savųjų atsišaukimų perdavė į Tauragės apylinkes, o kitą dalį atidavė Jonui Trinkūnui į Vilnių. Teismo metu Jonas teigė jų neplatinęs ir iškart sunaikinęs. Iš mano platintųjų kagebistai, eidami per namus, sugebėjo surinkti tik apie dešimt egzempliorių.
Nors buvau griežtai nurodęs po kiekvieno darbo sunaikinti rašomųjų mašinėlių šriftus, bet agentūra ir provokatoriai dirbdami savo darbą irgi nesnaudžia. Dar po metų, 1973 kovo 26-os naktį man atvežė paslėpti tą pačią mašinėlę, o ankstų rytą jau buvau suimtas su „įkalčiu“.
Viena iš pogrindžio taisyklių yra: „kas pas tave, tai tavo“. Kol patys vežėjai nepradėjo kalbėti, prisiėmiau mašinėlę „ant savęs“. Po metų gyvenimo ir tardymų Vilniaus KGB rūsyje, tas atsišaukimas liko vienintelis man priskiriamas kaltinimas.
Nors „ne protokolui“ tardytojas įsiutęs pasakė: – „Net jeigu nieko tau neiškasim, už Molotovo – Ribentropo paktą vis tiek sėdėsi!“
Savo atsėdėjau.
1989 metų gale pasirodė, kad lyg ir nebuvo už ką: prisibijodami, kad galiu būti nuo Sąjūdžio išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą iš anksto apsidraudė ir atsiuntė Reabilitacijos pažymėjimą ir net atsiprašė.
Iš mūsų dienų žiūrint – galėjo neskubėti. Pervertino padėtį.
Atrodė, kad tie laikau jau praėjo, bet vis nutikdavo keistų dalykų, kol vieną kartą, jau laisvoje ir nepriklausomoje, susidūriau su policija ir ji man pradėjo aiškinti, koks nelojalus ir tėvynės nemylintis pilietis esu. Kai nusistebėjau tokiais teiginiais, jie nurodė man Lietuvos Respublikos nusikaltėlių registrą.
Pasirodo, kad jame iš tikro yra įrašytas toks LR pilietis Vidmantas Povilionis, Lietuvos (!) Aukščiausiojo Teismo teistas už antitarybinę agitaciją ir propagandą ir pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. galiojusią iki 2003.05.01.
Dokumento kopiją 2007 01 26 pasirašė Vilniaus m. savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vyriausioji specialistė V. Misiūnienė. Koks įdomus sutapimas: mano reabilitacijos pažymėjimą pasirašė LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas J. Misiūnas. Atsitiktinumas ar tradicijų tąsa?
Prasidėjo susirašinėjimas su Teisingumo ministerija. Tuometinis ministras Šukys pradėjo nuo pažado perkelti mane į nusikaltėlių archyvą. Man ir toliau atsisakant jaustis nusikaltėliu, garbioji ministerija ilgai tempusi gumą, pagaliau pripažino sovietinio teismo išduotą reabilitaciją. Nesinorėjo vienam jaustis taip pagerbtam. „Atgimimo“ laikraščio žurnalistas užklausė Teisingumo ministerijos, kiek dar buvusių politinių kalinių ir pasipriešinimo dalyvių yra Lietuvos Respublikos nusikaltėlių sąrašuose. Atsakė, kad pil. V. Povilionis ten buvo vienintelis, o dabar ir jis iš ten išbrauktas. Esu linkęs tuo patikėti, bet žmona, kaip joms ir priklauso, mano išskirtinumu netiki.
Gyvenimas verčia abejoti ar iš tų tėvyninių teroristų sąrašų, kuriais mūsų mieloji ministerija pasidalino su atitinkamomis draugų iš ES ir NATO tarnyboms, nepasivarginta tą vienintelę klaidą išbraukti. Bet dabar bent žinai kur galai pakasti. Pogrindininku gimęs, pogrindininku ir mirsi. Jedem das Seine (vok. „Kiekvienam savo“. Taip vokiečiai buvo užrašę ant lagerio vartų, kad visi žinotų kur kieno vieta). Užtat mano Vasario 16-oji visiems laikams su manimi.
Vidmantas Povilionis kraštotyrininkas, politinis kalinys, Kovo 11-osios akto signataras
Taip gerbiamas bendravardi,niekas nepasikeitė,tada buvai pavojingas bolševikam o dabar liberbolševikam…negi dar kam neaišku kas mus užvaldė.
Gerb. Vidmantai,esate ,manau, geriausias Kovo 11-osios Lietuvos Konsulas Seinuose,kartu su Jūsų Veronika ypatingai rūpinotės Punsko-Seinų-Suvalkų krašto vietiniais lietuviais, palaikėte jų lietuvišką kultūrinę veiklą.Tad,ačiū Jums. Geriausi sveikinimai Tautinės Lietuvos valstybės įkūrimo 100-mečio proga!
Gerb. Vidmantai Pavilioni, pagarba Jums. Norėčiau žinoti Jūsų nuomonę dėl siekimo kun. Robertą Grigą iškelti kandidatu į LR prezidentus. Būčiau labai dėkingas. Ar ne laikas jau apie tai galvoti? Jei bus palaikymas, tai gal ir kunl Grigas sutiks? Ačiū Jums, ačiū pirmeiviams.
Lietuvos tikėjimo kunigą – į PREZIDENTUS
Girdžiu, kažkas šaukia, gelbėk, padėk, o nesimato. Kas galėtų būti? LIETUVA.
Reikia galvoti apie Lietuvos būsimą prezidentą. Turėjome šansą, Lietuvos tikėjimo diplomatą, gyvenimą paaukojusį Lietuvai, vilties prezidentą Stasį Lozoratį. Priešas buvo stiprus, o gal dabar net stipresnis. Taigi 40 procentų balsų aiškiai nepakanka pergalei. Reikia 60 procentų balsų mažiausiai. Todėl apie tai reikia galvoti ir spręsti jau dabar. Kviečiu kas gali Lietuvoje ir Pasaulyje jungtis į grupeles ir grupes, organizuotis, ir surasti Lietuvos tikėjimo prezidentą.
Iš toli man auksu net pelenuose žiba dvasios aristokratas, patikrintas gyvenimu Lietuvos tikėjimo kunigas Robertas Grigas. Atsiklauskime vienuolės, dvasios aristokratės, Laisvės premijos laureatės, bendražygės Nijolės Felicijos Sadūnaitės. Jos TIESOS žodis turi įtikinti. Tikiu, kad pritars šiam nepaprastai sunkiam pasirinkimui. Paprašykime Lietuvos tikėjimo kunigo Roberto Grigo sutikti dalyvauti mūšyje į Lietuvos prezidentus.
Tegu Lietuvos tikėjimo kunigo Roberto Grigo, kunigaikščio pergalingą žygį palydi Bernardo Brazdžionio eilėraščio De Profundis posmas:
Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu tavęs, vidurnakčio Žvaigždės!…
Pagarbiai dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com
2018-02-01
Vidmantas Povilionis:
“1971-ųjų pabaigoje kartu su Medicinos instituto studentu Šarūnu Žukausku daugindami literatūrą ir ruošdami spaustuvę pogrindinei leidybai, pagalvojome, kad reikėtų palaikyti seną Kauno tradiciją ir priminti miestiečiams apie Vasario 16-osios metines…
1972 metų Vasario 16-osios išvakarėse po Kauno VI Forto rajono namų pašto dėžutes dviese su kitu draugu išplatinome keletą šimtų šitų mano rašytų atsišaukimų.
Šarūnas per savo kontaktus dalį savųjų atsišaukimų perdavė į Tauragės apylinkes, o kitą dalį atidavė Jonui Trinkūnui į Vilnių. Teismo metu Jonas teigė jų neplatinęs ir iškart sunaikinęs. Iš mano platintųjų kagebistai, eidami per namus, sugebėjo surinkti tik apie dešimt egzempliorių.”
Jonas Trinkūnas:
“Čia norėčiau prisiminti kai kuriuos tų dienų epizodus. 1972 m. gegužės mėnesį, po 14 d., būrelis Vilniaus kraštotyrininkų-romuviečių nuvykome į Rumšiškių muziejų dalyvauti talkoje, tvarkant muziejaus teritoriją. Talkininkų tarpe atsirado žmonių, kurie ėmė pasakoti apie įvykius Kaune, visiems tai buvo naujiena. Pasitarę nutarėme važiuoti į Kauną, tikėdamiesi ką nors pamatyti ar išgirsti. Pasiekę Kauną per Žaliakalnį patraukėme į centrą – Laisvės alėją.
Susitikome pažįstamų kauniečių – išgirdome apie susideginusį jaunuolį, apie demonstrancijas, išdaužytus langus ir t.t. Bet tuo metu miestas jau buvo ramus. Pasakojo, jog gaudomi ilgaplaukiai, apsidairėme – ir mūsų tarpe buvo tokių. Dar kiek pabuvę Kaune, pasukome į stotį ir išvažiavome į Vilnių. Tačiau mūsų ramią išvyką vėliau man priminė tardymų metu saugumiečiai.
Aš, kaip tikras kraštotyrininkas, rūpinausi Kauno įvykių aprašymais. Todėl paprašiau kauniečių parūpinti tokios medžiagos. Tuomet ir susipažinau su mediku studentu Šarūnu Žukausku. Susitikau su juo gal pora kartų ir gavau iš jo sąsiuvinuką su aprašymais. Tik vėliau supratau, jog viską sekė saugumiečiai, buvo fiksuojamas kiekvienas kauniečių žingsnis.
Romo Kalantos susideginimas ir jaunimo demonstracijos sukėlė visus komunistinius organus ant kojų. Buvo, matyt, priimti labai svarbūs valdžios nutarimai – imtis ryžtingų veiksmų. Tuomet ir prasidėjo „kraštotyrininkų“ byla, buvo suimti ir įkalinti keli kauniečiai, tame tarpe ir Š.Žukauskas. Represijos apėmė ne tik Kauno įvykių dalyvius, tikslas buvo stabdyti ir užgniaužti visas nacionalistines apraiškas. Etnokultūrinis sąjūdis taip pat pateko į represijų lauką. Buvo uždraustos kraštotyros ekspedicijos, kuriose iki tol dalyvavo šimtai patriotų.”
(J.Trinkūnas. Romo Kalantos žygdarbis ir jaunimo judėjimas (video), alkas.lt )
Kuris MELUOJA?
” Žukauskas savo kalbą užbaigė Mykolaičio – Putino žodžiais: „Priešas mus spaudžia geležinėm rankom, tačiau brangiausiasžodis — laisvė!”
1974 kovo 5 paskelbiamas teismo sprendimas.
Š. Žukauskas, gimęs 1950 m., Kauno Medicinos instituto VI kurso studentas, komjaunuolis, neblogai mokąs anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas, nuteisiamas 6 metams griežto režimo lagerin, konfiskuojant turtą.”
(TEISMO SAUVALĖ VILNIUJE, lkbkronika.lt )
Anonime, Jūra,
Vidmantas Povilionis rašo apie Vasario 16-ąją, o Jonas Trinkūnas apie gegužės 14-osios įvykius. Skirtingi įvykiai. Kas juose turi sutapti?
Su šventėm!
Pagooglinus kraštotyrininkų byla, lengvai rasite kgbveikla.lt, kad Trinkūnas gavo 8 antitarybinius lapelius vasario mėn. Tuomet antitarybinių lapelių nedalindavo bet kam – juo pasitikėjo. Trinkūnas rašo apie kažkokį sąsiuvinuką po Kalantos susideginimo, t.y. po gegužės mėn. Jei Trinkūnas nemeluotų, jam reikėtų aiškintis kodėl jo tuomet nepasodino.
Jūratė Tamošiūnienė
Mielieji,
lekiam į
Prezidentės patarėjas: Dudos vizitą Lietuvoje sieksime padaryti rezultatyvų
delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidentes-patarejas-dudos-vizita-lietuvoje-sieksime-padaryti-rezultatyvu.d?id=77154889&com=1&no=0&s=2&r=8591®=0#c134380520
Pirma – paremti pliusais ir širdelėmis ten labai šauniai komentuojančiųjų,
išminusuoti ir iškvatoti (ar ir paspausti „šalinti”) trolių ir
savo komentarais papildyti.
Gali būti, kad ir prezidentės patarėjas pasidomės, kaip tauta reaguoja į jo žodžius.
Su išniekintu nepriklausomybės 100-mečiu. POnas Vidmantai, o ką gero nuveikei per paskutinius du dešimtmečius? Gyveni iš procentų?Pasiekei, kad tavo popierius perkėlė į kitą stalčių. O kiek dar liko laikomų nusikaltėliais? Su vienu Kalniškės mūšio gyvu dalyviu , kuris nuteistas pagal kriminalinį paragrafą, nuėjau į PKPTS Kauno sk. Čia buvęs partizanas pasakojo kaip jis kovojo greta kulkosvaidininko, sakė pavardes dar gyvų kovos draugų, su kuo jam dar teko paskutiniu metu bendrauti. Pasirodė, kad visi taip užimti svarbiais reikalais, kad nenori būti sutrukdytais dėl tokių smulkmenų. Ko gero, jis taip ir numirė nepasiekęs reabilitacijos. O PKPTS taip paveikta buvusio part. ideologo, kad išnyko kaip debesėlis(pir..s) vandeny. Juk būtent PKPTS aktyviai grąsino Žemės referendumo aktyvistams. Sunaikinta ir kraštotyrininkų organizacija. Ar gali padorus tremtinys didžiuotis priklausymu šiai org?