E. Bradūnaitė-Aglinskienė: Lietuvių kalba stiprina mūsų protines galias

Baigiasi 2017-ieji, artėja prie pabaigos ir renginiai, skirti Kazio Bradūno metams paminėti. Per visą Lietuvą jų nuvilnijo dešimtys – nuo iškilmingo minėjimo Valdovų rūmuose iki šiltų, nuoširdžių susitikimų miestelių bibliotekose ir mokyklose. Garsaus lietuvių poeto dukrai, žinomai antropologei, etnologei Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei, prieš dvejus metus iš išeivijos Jungtinėse Valstijose parvykusiai į Lietuvą, šie tėvo atminimui skirti metai dovanojo betarpišką pažintį su jo gimtuoju kraštu – ne tik su visomis šviesiosiomis pusėmis, bet ir su įsisenėjusiomis bėdomis, kurios jau net nebegydomos.– Ponia Elena, jums nebuvo lengva rasti laiko pokalbiui – renginys veja renginį, kartais išpuola net trys per dieną. Ar visi Kazio Bradūno metai buvo tokie intensyvūs?

– Per šiuos metus padaryta labai daug. Su didele nuostaba ir dėkingumu norėčiau kalbėti apie gimnazijų mokytojų, provincijos bibliotekų darbuotojų užsidegimą. Jų pastangomis surengta dešimtys prasmingų renginių, aš juose dalyvavau tiesiog kaip viešnia. Man buvo didžiulė dovana matyti jaunų žmonių smalsumą, jų atviras širdis ir degančias akis. Būtent dėl jaunimo tokios iniciatyvos įgyja didžiausią prasmę.

Be Seimo paskelbtų K.Bradūno metų, vargu ar būtų tiek dėmesio skirta jo kūrybai ir veiklai išeivijos kultūros gyvenime. Vasario 11-ąją, per tėvelio gimtadienį, vyko iškilmingas minėjimas Valdovų rūmuose, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą jo 100 metų jubiliejui paminėti. Atminimo lenta ženklina namą Didžiojoje g.13, kur tėvai grįžę į Vilnių, gyveno 17 metų. Knygų mugėje buvo pristatytos trys knygos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute surengta mokslinė konferencija, skirta K.Bradūno kūrybai. Tai tik labai nedidelė renginių, skambėjusių per visą Lietuvą, sąrašo dalis. Neabejoju jų išliekamąja verte.

–  Dalyvaudama K.Bradūno jubiliejaus minėjimuose daug keliavote po šalį. Kokia Lietuva šiandien, koks jos žmogus?

– Man labai gaila, kad žmonės vis dar neišmoko pasipriešinti negerovėms. Jie mato, bet numoja ranka ir tyli. Tai sovietijos paveldas – baimė. Tada buvo toks supratimas: tik neišsišok, neatkreipk dėmesio. Tas sovietmečiu įsitvirtinęs mąstymas, kad namuose galima kalbėti, viešumoje – ne, padarė daug žalos atviresniam žmonių bendravimui. Po 27 metų laisvės lyg jau turėtume būti atviresni. Vis dėlto taip nėra. Baimė surakina žmones ne vienai, o dviem, trims kartoms į priekį, panašiai kaip alkoholizmas. Bendrai matau daug žaizdų visuomenėje, padarytų per 50 metų priverstinės sovietinės santvarkos. Didžiausia žala – prarasti pilietiškumo įgūdžiai.

Amerikoje mums nuolat buvo kalama, kad matant neteisybę reikia kalbėti. Tuo prisidėjome ir prie Lietuvos reikalo. Būdama dar visai maža, tik išmokusi angliškai rašyti, siunčiau laišką kongresmenams, prašiau, kad Lietuva nebūtų pripažinta teisėta Sovietų Sąjungos nare.

O čia žmogus buvo nužmogintas. Daugelis ir šiandien jaučiasi sraigteliais, kurie neturi jokios įtakos. Važinėdama klausinėjau vaikų, ką kalba tėvai susėdę vakare prie stalo. Sako, keikia Lietuvą, kad viskas blogai, kritikuoja. Mokyklose jauni žmonės jau daug laisvesni, labiau moka reikšti mintis nei prieš 10-15 metų. Per naktį niekas nepasikeičia. Lietuva atsities, tik tam reikia laiko.

– Į miestų sales ir ypač į mažų miestelių bendruomenes įžengę K.Bradūno metai neabejotinai pasėjo šviesos grūdą. Bet ar jums neatrodo, kad dažnai tokius renginius tiesiog užgožia visuotinis triukšmas, kuriamas kultūros pakaitalų, o ne pačios kultūros?

– Kultūros reikalai lieka antraeiliai. Susigaudyti, kur kas vyksta, – sunku, sklaida labai menka. Paprastas žmogus panardintas pigioje, plokščioje vartojimo kultūros reklamoje. Jam sunku atsirinkti, atskirti vertingus dalykus nuo menkaverčių, šalies išsilavinimo lygis smunka. Sovietmečiu žmogelis kur nors provincijoje galėjo daugiau susigaudyti, kokias knygas skaityti, kokį spektaklį pažiūrėti. Būdavo rūpinamasi kultūros, kad ir cenzūruotos, sklaida.

Šiandien labiausiai pasiekiami blizgūs žurnalai. Jaunos mergaitės auga su reklamomis, iš jų mokosi, ko reikia, kad būtum graži, patraukli. Kultūroje lieka tik pigus popsas. Dieve tu mano, ką tai reiškia tautai, kuri ir šiaip yra maža, ir dar tebemažėja, byra lyg smėlio smiltys pro pirštus. Turime laisvę rinktis? Bet kai tvanu užliejusi populiarioji kultūra, rinktis nebėra iš ko.

Mūsų intelektualinis luomas, kuris yra palaimintas priėjimu prie informacijos, neturi įgūdžių dalintis savo įdirbiu su visuomene. Ta duoklė turėtų būti privaloma. Ryšys su visuomene beveik neegzistuoja. Stebiuosi, kodėl intelektualinė sklaida tokia menka, nors kraštas mažas ir organizuoti ją turėtų būti lengviau. Išleidžiama labai prasmingų žurnalų, bet jie guli spintose, o kioskuose visur išstatytos pusnuogės panelės ant viršelių.

– Pagal neseniai paskelbtą vyresniųjų klasių moksleivių apklausą, emigruoti ketina kas trečias jaunas žmogus. Ar dar įmanoma ką nors padaryti, kad tas vyksmas būtų sustabdytas?

– Susitikusi su vaikais provincijos mokykloje, rodžiau Havajų nuotraukas, kur gyvenau, pasakojau, kad čia atvykti kviečiausi į pensiją išėjusius tėvelius, bet jie pasirinko ne Havajus, o Vilnių. Kaskart išgirsdavau klausimą: o kodėl jie čia grįžo? Taip užsimegzdavo pokalbis. Analizuodavome, ką reiškia 50 metų pragyventi egzilyje. Per savo tėvo gyvenimą pristatydavau visą išeivijos kontekstą: ką reikėjo daryti, kad išlaikytume gimtąją kalbą, kad turėtume savos literatūros leidinius ir t.t. Ten jokių kultūros ministerijų nebuvo, bet leidome knygas, ruošėme meno parodas, skyrėme premijas, rengėme jaunimui stovyklas, organizavome šokių ir dainų šventes, jaunimo kongresus, sporto varžybas.

Kas mus tuos ilgus dešimtmečius motyvavo? Mano tėvelį – trijų jo draugų Vytauto Mačernio, Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko – žūtis. Suvokdamas, koks būtų buvęs didelis jų indėlis į kultūrą, jis su milžiniška energija kibo į darbus. Sakydavo, „turiu atidirbti už tuos, kurių jau nebėra“. Leido knygas, naktimis rašė recenzijas, laiškais ragindavo kitus nenuleisti rankų, kad tik lietuvių kultūrinis gyvenimas Amerikoje nenusmuktų. Bradūnui rūpėjo sukurti kultūrinę užuovėją nuo to populiaraus globalizuoto reklaminio pasaulio, kuris į mus plūdo iš visų pusių: tik pirk, tik pirk ir pirk! Tam atsispirti padėjo įsipareigojimai lietuvybės išlaikymui. Mes jau būdami tame dideliame globalizuotame pasaulyje supratome, kad už mūsų kalbos, kultūros tęstinumą esame atsakingi mes patys, lietuviai, tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Niekas kitas už mus to nepadarys. Jeigu Lietuvoje būtų daugiau linksniuojama pareigos sąvoka, gal mažiau lietuvių išvažiuotų.

– Kas iš tos pusės šimtmečio senumo patirties jauniems žmonėms, kurie šiandien leidžiasi ieškoti savo kelio globalizuotame pasaulyje?

– Gali tame moderniame pasaulyje gyventi, domėtis šiuolaikiniais dalykais ir kartu išsaugoti savo tapatybę. Tereikia gerai pažinti tau perduotą kultūrą. Kai mes amerikietiškoje mokykloje išversdavome į anglų kalbą Jono Biliūno „Brisiaus galą“, visi likdavo priblokšti. Arba stebindavome negirdėtais pasakojimais apie kryžiuočius Šiaurės Europoje. Kai išsiveži pasikrovęs kultūrinę informaciją, pasidarai įdomus ir kitiems. Jei neišsiveši nieko, būsi tik eilinis pirkėjas, pavergtas vartojimo.

Emigracija sparčiai retina Lietuvą. Kai per susitikimus mokyklose klausiu, kas ruošiasi išvažiuoti, rankas pakelia beveik visa klasė. Daugelio jų šeimos nariai jau išvažiavę. Sakau, gerai, važiuokit, bet ką jūs išsivešit su savimi, kaip ten prisistatysite, kaip pasaulyje atstovausite savo šaliai? Matau iš jų akių, kad iki šiol to klausimo niekas nekėlė. Jei negalime sulaikyti emigracijos, bent padarykime, kad iš to turėtume kuo mažiau žalos, kad emigrantai mokėtų Lietuvą – jos istoriją, kultūrą – pristatyti pasauliui.

Atsimenu, mums tėveliai sakydavo: mes išvažiavome, viską praradome, jums dovanojome pasaulį, o jūsų pareiga iš šio pasaulio pasiimti viską, kas jame geriausia, bet svarbiausia – pristatyti jam Lietuvą. O kai grįšite, tą pasaulį parvešite Lietuvai.

– Ar galime turėti vilčių, kad dabartiniai emigrantai kada nors grįš ir dirbs Lietuvai, galų gale, kad jie liks lietuviais?

– Išvažiuoja jauna panelė, išteka už italo. Džiugiai išlydėdama mama net nepagalvoja, kas augins jos anūkus. O augins močiutė italė, nes ji bus šalia. Ir taip per vieną kartą dingsta kalba. Gyvendama Havajuose tai mačiau: tėvai dar kalbėjo polinezietiškai, o vaikai jau nutarę, kad nereikalinga, nepraktiška, nepragmatiška – anglų kalbos užteks, su savo vaikais kalbėjo tik angliškai. Ir taip daug liko neperduota ateinančioms kartoms. Tą patį šiandien girdžiu Lietuvoje. Džiaugiamasi, kad vaikas anglų kalbos egzaminą išlaiko geriau negu lietuvių.

Vos tik vaikui perduodamas signalas, kad jo gimtoji kalba nereikalinga, iškart viskas baigta – anūkai jos jau nesupranta. Taip savo kalbą prarado valai, airiai. Žydai, tiesa, ją atkūrė, bet tai absoliutus unikumas. Beje, mes Amerikoje labai daug mokėmės iš žydų, be tėvynės išlaikiusių savo kultūrą du tūkstančius metų. Kai kalba dingsta, tu nebeskaitai literatūros, neišmoksti dainų, nesupranti legendų. Viskas užsisklendžia. Lieka tik virtuvė – padarysi kugelį, barščius, cepelinus. Amerikoje iš viso etninio paveldo, kurį emigrantai atsiveža, dažnai lieka tik maistas.

– Kas mums dar gali įskelti meilę sau, siekį išsaugoti tai, kas mus skiria nuo viso likusio pasaulio?

– Turint laisvę sunku pasirinkti. Vieniems vienos vertybės, kitiems kitos. Tačiau būtent jos turi būti gyvenimo pagrindas. Mano tėvelis sakydavo, kad jeigu per visą gyvenimą išlaikei tas pačias vertybes, gali ramiai numirti, nes likai ištikimas tam, kas tau svarbiausia. Dabar apie vertybes kalbama labai mažai. Nežinau, ar apie jas diskutuojama šeimose, ar tėvams rūpi perduoti jas savo vaikams. Gyvename sumaištyje. Tauta yra pasimetusi laisvėje.

Kadaise indoeuropiečių kalbų mokslininkams ir studentams dėsčiau lietuvių kalbą. Kalėm vienaskaitą ir daugiskaitą, perėjom linksniuotes. Baisiai sunkios jiems buvo tos visos galūnės. Sakau, tai ne viskas, dar liko kirčiuotės. Jie mokėjo sanskritą, senąją graikų, daugybę kitų kalbų, ir stebėjosi, kokias mes, lietuviai, turime galvas – kompiuterius ant pečių pasodintus, anot jų, turime būti labai gabi tauta. Taip ir yra! Mano karta Amerikoje, gerai lietuviškai kalbėjusi, nedariusi pusiau angliško hibrido, kaip Lietuvoje įprasta dabar, IQ testus išlaikydavome geriau už pačius anglakalbius. Va, ką reiškia nuolatinis neuronų veikimas, impulsai, kylantys smegenyse, kai dėliojame galūnes, žodžių tvarką sakinyje. Tai tokia protų mankšta! Lietuvių kalbos sudėtingumas stiprina mūsų protines galias.

Dabartiniam jaunimui dzin, kad mūsų kalba sena, turtinga, graži. Bet kad per ją gali mankštinti proto pajėgumą, jiems yra nauja. Jie suklūsta, kai paaiškinu, kad vaiko ir net suaugusiojo psichologijai labai teigiamą įtaką daro mažybinių ir malonybinių žodžių vartojimas. Anglų kalboje tokio pasaulio ir kito žmogaus priartinimo per žodžius nerasi.

Dievui už daug ką turime dėkoti ir išsaugoti tai, kuo esame apdovanoti. Turime suprasti, kad mes su savo kultūra pasaulio įvairovę tik praturtiname. Gamtos įvairovę jau visi įvertina ir bando išsaugoti. Panašiai turėtume galvoti ir apie kultūrų įvairovės svarbą žmonijos praturtinimui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“