Filosofą Vytautą Rubavičių bandoma įbauginti sekimu ir psichologiniu teroru

Vilniaus forumas vakar išplatino informacinį pranešimą dėl Vytauto Rubavičiaus politinio persekiojimo, kuriame sakoma, kad gruodžio 11 d. buvo įsilaužta į rašytojo, filosofo, Vyriausybės kultūros ir meno premijos bei Poezijos pavasario laureato, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Rubavičiaus asmeninį kompiuterį, į kurį buvo siunčiama grasinimai ir patyčios.

Pranešime dėstomos ir šio įvykio detalės: Siūlyta „keisti mąstymą“, įspėta – „nepasislėpsi“ ir grasinta „pakasti“. Vykstant šiam išpuoliui buvo pakeisti prieinamų interneto tinklų pavadinimai, stebėti ir realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis referuota į namuose vykusį gyvą pokalbį. Nepagailėta ir V. Rubavičiaus sūnaus – keistu sutapimu, kitą dieną, gruodžio 12 d.,  jis gavo pranešimus apie darbo sutarčių nutraukimą ir kilo problemų su „Sodros“ duomenimis. Taip pat pranešama, kad dėl išpuolių V. Rubavičius kreipėsi į teisėsaugą.

Lietuvoje daugėja politinio persekiojimo apraiškų, – sakoma Vilniaus forumo pranešime. – Politiškai motyvuoti išpuoliai prieš laisvai mąstančius ir kritiškai vertinančius Lietuvos padėtį bei ydingus valdžios bei kitų institucijų veiksmus darosi vis dažnesni, atviresni ir įžūlesni.

Anot Vilniaus forumo, prieš V. Rubavičių pasitelktų veiksmai liūdnai primena specialiųjų tarnybų taikomus moralinio ir psichologinio spaudimo ir bauginimo metodus. Jų pobūdis ir mastas liudija, kad išpuolio vykdytojai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir jaučiasi esą aukščiau įstatymo. Šiems veiksmams būdingi tipiški politinio persekiojimo dėl „neteisingų“ pažiūrų bruožai. Visiems gerai žinoma, kad V. Rubavičiaus analitiniai straipsniai ir komentarai niekada nedžiugino jokių valdžių, nes juose stengiamasi išsiaiškinti tikrąją Lietuvos valstybės, visuomenės ir tautos būklę.

Faktai apie V. Rubavičiaus persekiojimą susilaukė žinomų visuomenės veikėjų reakcijos.

Seimo narys Rimantas Dagys paskelbė rašytojos Kovo 11-osios akto signatarės Vidmantės Jasukaitytės kreipimąsi į Seimo narius, kuriame sakoma: Seniai pastebimas demokratijos imitavimas Lietuvoje bei Valstybės vertimas policine Valstybe įgavo pavojingą pobūdį, kuris jau diskredituoja pačią Laisvės sąvoką, pakerta tikėjimą demokratine šalie ateitimi, kelia nepasitikėjimą Valstybės specialiosiomis tarnybomis, kėsinasi ir suvaržo atskirų piliečių teises.

Šį kartą didelį susijaudinimą bei reakciją visuomenėje sukėlė vieno rimčiausių Lietuvos filosofų, kultūros šulų, poeto, literatūros kritiko, kelių reikšmingų leidinių, išsamių straipsnių bei pranešimų autoriaus dr. Vytauto Rubavičiaus persekiojimas. Dr. Vyt. Rubavičius visada reikalavo ir reikalauja politinės etikos, nenuilstančiai gina šiuo metu aktyviai naikinamą istorinę atmintį, baltiškąją kultūrą, krikščioniškas universaliąsias vertybes bei laisvą nepriklausomios minties teisę ir galimybę reikšti. Jau daugelį metų jis dirba nepriklausomos minties ir ugdymo darbą, ir viešai skelbia pastabas vyriausybėms, jeigu jos akivaizdžiai pažeidžia demokratinį šalies vystymosi nuoseklumą, teisingumą, žmogaus teisę į teisingą teismą bei kėsinasi į per šimtmečius sukurtas ir sunkiu sovietmečiu išsaugotas vertybes, dvasinį ir materialų turtą. Paskutinių metų jo straipsniai, pirmiausiai skelbiami tiesos.lt galėtų daug padėti mūsų šaliai. Prisiminkime Antikos laikus, senovės Kiniją ir daugybę šalių, kur valdovai kviesdavosi į rūmus išminčius ir filosofus, tikėdamiesi jų išmintingų patarimų savo šalių valdyme. Lietuvoje gi vyksta atvirkštinis procesas. Laisva mintis, juo labiau jei ji kritinė, visokeriopai blokuojama. Pavyzdys – tai kas vyksta su kitu, rimčiausiu ir nuosekliausiu Lietuvos patrijotu, profesoriumi filosofijos daktaru Vytautu Radžvilu. O tai, ką patyrė dr. Vyt. Rubavičius, meta šešėlį net ant Nacionalinių specialiųjų tarnybų, policijos, ir, žinoma, ant Vyriausybės vadovo S. Skvernelio.

V. Jasukaitytė pateikė ir asmeninį liudijimą apie savo telefoninį pokalbį su V. Rubavičiumi:  Mums bekalbant, tie, kurie kontroliavo Rubavičiaus buto erdvę, bei jo pokalbius, vis dar siuntinėjo žinutes. Viena iš jų buvo maždaug tokio turinio: „Užsičiaupk ir ramiai gyvensi“. Kita buvo įdomesnė: „gerai, gerai…bl…. pakasime“. Sūnui priėjus prie lango, atskriejo žinutė – „gaidy, ko žiūri pro langą?“

Aš primygtinai patariau nufotografuoti tuos gąsdinimus, tačiau kai Rubavičius su sūnumi išėjo pasivaikščioti, palikę besikraunantį telefoną su nuotraukomis, grįžę telefono neberado, o žinutės buvo dingusios. Įdomiausia, kad rytą jis telefoną rado „išvalytą“ už buto durų. Kaip tyčia (?) rytą sūnus Daumantas Rubavičius gavo pranešimus iš savo darboviečių, kad yra liepta (?) jį atleisti iš darbo…

Stulbina tokia akiplėšiška intervencija į privatų žmogaus gyvenimą, jo naikinimas psichologiškai, veikiant vaikų likimus. Akivaizdu, kad tie, kurie taip elgėsi, jautė savo nebaudžiamumą. Taip elgiasi tik atitinkamų tarnybų asmenys, kurie gavę leidimą tokiam elgesiui „iš aukščiau“. Aš tą esu patyrusi juodžiausiais Brežnevo metais. Tačiau nėra labai sunku įsivaizduoti, kad šiuo metu taip kam nors leidžiama elgtis su žinomais mokslo, kultūros, visuomenės veikėjais. Būna, kad mokiniai pralenkia savo mokytojus, kaip atrodo, atsitiko ir Lietuvoje.

„Tai yra vienas baisiausių dalykų, kokius esu matęs, skaitęs ar juo labiau skelbęs Facebooke apie mūsų šiandieninę Lietuvą“, – sako politologas Vytautas Sinica. Jis taip pat pastebi: Seimo narius pasiekė ir daugiau detalių: tą patį vakarą įeita į namus, pavogtas telefonas, palikti akivaizdūs apsilankymo ženklai, kurių lengvai galima ir nepalikti, kitą ryta telefonas visiškai ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje. Sūnui paaiškinta, kad atleisti liepta „iš viršaus“. Tai nėra juokinga, tai nėra hakerių juokeliai su „Team Viewer“ ar panašia programa, tai net nėra sekimo problema, nes daug kas yra sekami ir patys tą žino. Tai yra atviras bandymas įbauginti ir užčiaupti žmogų, demonstruojant neribotą įtaką jo gyvenimui ir artimiesiems.

Situaciją pakomentavo ir žinomas publicistas Vytautas Vyšniauskas: Tai yra graudžiai kraupu! Jei nebūčiau šios situacijos girdėjęs asmeniškai ir nebūčiau matęs daiktinių įrodymų – nuotrauka yra nuorodose, – tikriausiai pats nepatikėčiau, nes iki šiol tokias situacijas galėjai matyti arba filmuose, arba pasakojimuose apie šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungą.

V. Vyšniauskas retoriškai klausia: Mes gyvename laisvoje valstybėje? Akivaizdu, kad šitie darbeliai nėra pavienių entuziastų iniciatyva. Tikrovė daug baisesnė, nei manėme patys. Čia jau net nelabai svarbu, politiniai, asmeniniai ar kokie kiti motyvai skatina šiuos bauginimus ir persekiojimus, bet tai yra absoliučiai nepateisinama. Gal tai bus paskata rimčiau susimąstyti iki šiol abejojusiems ar atsainiai žiūrėjusiems į „dešinės paranoją“ dėl persekiojimo, politinio ar asmeninio susidorojimo. Nebejuokinga!

Prieš daugiau kaip mėnesį V. Rubavičius buvo paskelbęs straipsnį „Vienoje gretoje su Rūta Vanagaite – Tomas Venclova“, kuriame griežtai pasisakė prieš bandymus priskirti lietuviams kolektyvinę kaltę dėl holokausto. Grasintojai V. Rubavičiui kaip tik ir apeliuoja į jo tariamą antisemitizmą.