Gegužės 7 dieną, 11 valandą, metų pradžioje susikūręs Vilniaus forumas, Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje rengia konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Konferencija rengiama reaguojant į metų pradžioje viešojoje erdvėje suaktyvėjusį Justino Marcinkevičiaus asmens ir apskritai lietuvybės puoselėjimo pastangų sovietmečiu niekinimą. Kovo 11 dieną konferencijos organizatoriai paskelbė daugiau nei 180 žinomų Sąjūdžio kūrėjų, signatarų, rezistentų, mokslininkų ir kultūros veikėjų pasirašytą viešą laišką, kuriame išdėstė pagrindines nuostatas šiuo klausimu. Rengėjų teigimu, konferencija skirta išsamiau pažvelgti tiek į inteligentijos pastangas sovietmečiu puoselėti lietuvybės ir Lietuvos valstybingumo idėjas, tiek ir į dabartinius bandymus sumenkinti jų atliktą darbą bei vaidmenį kelyje į Kovo 11-ąją.
„Nors mūsų istorikai jau išties daug nuveikė sovietmečio tyrimų srityje, tačiau jų darbai, deja, visuomenei dar nepakankamai žinomi. Todėl viešojoje erdvėje stebime pavojingas tendencijas drastiškai supaprastinti to laikotarpio istoriją, visus apskelbiant kolaborantais arba priešingai, tyliaisiais patriotais, tik ir laukusiais progos dirbti Lietuvai. Tokiu būdu, išskyrus pogrindžio rezistentus ir idėjinius komunistus, visi likusieji paverčiami vientisa pilka mase. Lieka nebeaišku, kaip iš tokios prisitaikėlių visuomenės galėjo kilti Sąjūdis ir pati nepriklausomybės idėja, ir – dar svarbiau – į kokį lietuviškosios tapatybės pamatą apskritai galime remtis, šiandien kurdami modernią nepriklausomą Lietuvą. J. Marcinkevičius šiame kontekste visiems turėtų būti įdomus pirmiausia kaip pastangų išsaugoti lietuvybę sovietmečiu simbolis. Todėl konferencijoje klausime, kaip turėtume vertinti J. Marcinkevičiaus ir kitų kultūrininkų tuomet nuveiktus darbus, lietuvybės būklę ir puoselėjimo galimybes sovietmečiu, į kokias klišes šiandien mėginama sutalpinti sudėtingą sovietmečio istoriją, kodėl tai daroma ir kokį žmogaus tipą formuoja skausmingas Lietuvos perėjimas iš komunistinės į neoliberaliąją utopiją“, – teigia viena renginio organizatorių, Vilniaus universiteto profesorė Rasa Čepaitienė.
Konferencijoje pranešimus skaitys Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė ir Vytautas Radžvilas. Renginyje bus pristatytos Vilniaus forumo parengtos į piliečių valstybinio mąstymo ugdymą orientuotos visų pakopų Lietuvos švietimo sistemos reformos gairės.
Renginys atviras klausytojams, tačiau dėl riboto vietų skaičiaus organizatoriai prašo norinčiųjų dalyvauti užsiregistruoti elektroniniu paštu info@pilieciai.lt.
VILNIAUS FORUMAS „JUSTINO MARCINKEVIČIAUS NUVAINIKAVIMAS: KOVOS SU „TARYBINE LIETUVYBE“ ISTORINIS KONTEKSTAS IR POLITINĖ PRASMĖ
Konferencijos programa
10.00-11.00 Dalyvių registracija
11.00-11.02 Iškilminga renginio pradžia
11.02-11.10 Įvadinis žodis. Romas Pakalnis, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija
11.10-11.20 Justino Marcinkevičiaus kalba Vingio parke 1988 m. rugpjūčio 23 d. vykusiame mitinge Molotovo ir Ribentropo paktui paminėti.
Pirmininkauja Romas Pakalnis ir Monika Morkūnaitė
11.20-11.40 „Tai uždaryk mane“, Valentinas Sventickas, Lietuvos rašytojų sąjunga
11.40-12.00 „Visi-kolaborantai ir Visi-patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų struktūra ir politinė potekstė“, Laisvūnas Šopauskas, Lietuvos edukologijos universitetas
12.00-12.20 „Lietuvybė sovietmečiu“, Dr. Vytautas Rubavičius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas
12.20-12.40 Pertrauka
12.40-13.00 „Apie Apšvietos projekto padarinius“ Prof. Dr. Rasa Čepaitienė, Vilniaus universitetas
13.00-13.20 „Asmens sąžinė tarp sovietizacijos Scilės ir europeizacijos Charibdės: tarp ir anapus gėrio ir blogio“ Prof. Dr. Vytautas Radžvilas, Vilniaus universitetas
13.20-13.55 Forumo dokumentų pristatymas ir aptarimas „Dėl tautos ir valstybės politinės ir istorinės būties tęstinumo“
„Dėl Lietuvos tautinio ir valstybinio tapatumo atkūrimo ir ugdymo XXI amžiaus sąlygomis“
13.55-14.00 Uždarymas. Romas Pakalnis
Konferencijos praeičiai gvildenti – gerai, bet vargu, ar tai yra kas daugiau negu tam tikro rato žmonių asmeninių poreikių tenkinimas atsiribojus nuo valstybės reikalų, savotiškas sovietinių laikų tūnojimas. Tada tai galėjo būti suprantama, nes gyvenome ne savo, o okupanto valdomoje valstybėje. Betgi dabar “tūnojimas” negali būti pateisinamas – Lietuva suvereni, lygaus statuso su kitomis Europos valstybėmis šalis. Ji gali ir turi būti valdoma tikrai demokratiškai organizuotais rinkimais išrinktų valdžių sprendimais. Tačiau, kai rinkimuose dalyvauja tik apie trečdalis rinkėjų, akivaizdu, kad jie nelaikytini demokratiniais. Taigi, visų pirma būtina griebtis už rinkimų sutvarkymo…
O tokiu atveju keltini klausimai, ar turime kam eiti į valdžią,- ar turime reikiamą skaičių tinkamų valstybiškų asmenų ir ar turime tiek rinkėjų, kad tokie asmenys galėtų būti išrinkti, tarkim, į Seimą. Konkrečiai yra spręstini tokie klausimai. Kur tie kandidatai, už kuriuos balsuoti sąjūdiškai į rinkimus plūsteltų rinkėjai (apie 80%), kaip pakeisti Rinkimų, Politinių partijų, Teismų ir kitus įstatymus, kaip patobulinti šalies valdymo valstybinių institucinę sąrangą ir t.t. pan. Tik ėmęsi šių klausimų galėsime turėti valstybinį mąstymą gyvenime. Laukimo strategija, kad mums gero teatneša kokia Lenkija ar Rusija nepriimtinas. Be pačių dalyvavimo politikoje jokio lietuviško valstybiško mąstymo neišsaugoti…