R. Jasukaitienė. Ar išsaugosime tautos dvasią?

Šiušename nukritusiais ąžuolų lapais, braidome rusvai gelsvu jų kilimu. Lapkritis pervirto į antrąją pusę, apnuogindamas net ir ąžuolus. Bet Ąžuolynas gražus visais metų laikais. Ruduo atidengia šakų linijas, kamienų žievės faktūrą. Prieš keletą metų kažkieno pikta ranka storiausiųjų žievę, lyg odą nulupo: ąžuolo žievės nuoviras – geriausias vaistas viduriuojant, tiek žmogui, tiek ir gyvuliui. Tokio kiekio tikriausiai reikėjo kokio ūkininko gyvuliams. Piktadario nesučiupo, o ąžuolai baigia užsigydyti žaizdas – užtraukė žieve, liko tik gilūs randai.Tokia yra Ąžuolyno, pavadinto Tautos Atgimimo vardu, kasdienybė. Ir visai kitokia ji švenčių metu. Ypač daug klegesio, linksmo šurmulio būna per Ąžuolyno dieną, paskutinį balandžio šeštadienį. 1989-ųjų balandis – Ąžuolyno gimimo metai, jo istorijos pradžia. Paskelbus ąžuolyno sodinimo akciją, kurios tikslas buvo palaikyti išsivadavimo Sąjūdį, plūstelėjo žmonės iš visų Lietuvos kraštų, tarsi tokiu būdu norėdami išreikšti savo valią: būti valstybe, būti vieninga tauta, būti laisva tauta!

Buvęs Bartninkų kolūkio pirmininkas Vladas Markauskas pasakoja: „Su Vilkaviškio rajono valdžia buvo sutarta, kad kolūkis būsimam ąžuolynui atiduos ir paruoš (t.y. suars) 30 ha žemės. Žmonės plūste plūdo, apsodino virš 40-ies ha. Net dalį kolūkiečių arų… Buvo ąžuoliukai kaip rykštukės, o dabar! Gražus ąžuolynas auga.“ Ant Aukuro kalno „Stelmužiukas“ jau dangų remia. Iš Stelmužės ąžuolo gilės išaugino jį ąžuolų mylėtojas, vienas iš iniciatyvinės grupės narių, visoje Lietuvoje žinomas parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Renku gausiai prikritusias Stelmužiuko giles, šildau delne, grožiuosi jų sveikata ir tvirtybe: ilgaamžiškiausio Lietuvos ąžuolo genai perduoti!

Renkant vietą Ąžuolynui pirmam į galvą atėjo mintis geografui, a.a. Rimantui Krupickui: kurgi kitur jis turi žaliuoti, jei ne dr.Jono Basanavičiaus, mūsų tautos patriarcho, gimtinėj Ožkabaliuose! Nebeatsiejami tapo J.Basanavičiaus gimtoji sodyba, tapusi memorialiniu muziejumi, ir čia pat ošiantis žaliasis mūsų tautos Panteonas – Tautos Atgimimo Ąžuolynas. Per šiuos Nepriklausomos Lietuvos metus tauta nieko didingesnio ir amžinesnio taip ir nesukūrė. Netyla diskusijos dėl laisvės kovotojų įamžinimo Lukiškių aikštėje, nėra galutinio sprendimo, kokia skulptūra turėtų atspindėti ir paties J.Basanavičiaus asmenybę bei jo nuopelnus kuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Basanavičynėj degdavo žvakelės

Autobiografijoje Jonas Basanavičius rašė, kad jo protėviai buvę  turtingi ūkininkai, turėję apie 100 margų (60 ha) žemės, laikę net aštuonetą arklių, o tai buvo gana  reta. J.Basanavičiaus tėvai turėjo 40 margų (33 ha) žemės, augino vaismedžių sodą, aliejinė spaudė aliejų apylinkės žmonėms. Gyvenamasis namas, kuriame 1851 metais lapkričio 23-ąją  gimė būsimasis gydytojas ir pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius, pastatytas 1832-ais. Ūkį paveldėjo brolis Vincas, vėliau jo vaikai. Užrašuose minima, kad 1867 metais, Jonui mokantis gimnazijoje, tėviškės stuba sudegė, vėliau atstatyta, tačiau 1921 metais sodybą ištiko dar vienas gaisras, tada sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą. Vinco Basanavičiaus duktė Konstancija Šmulkštienė 1939 metais parašė prašymą Prezidentui Antanui Smetonai, prašydama padėti suremontuoti Jono Basanavičiaus sodybą. Prezidento sprendimu, buvo planuojama atstatyti naują namą pagal senojo pavyzdį, tačiau atstatymo darbai neprasidėjo – sutrukdė karas. Minima, kad 1975 metais sodyboje dar gyveno Konstancija Šmulkštienė – Jono Basanavičiaus dukterėčia; po 10 metų ten jau niekas nebegyveno, nebeliko nė vieno pastato. Tačiau kiekvienais metais Vasario 16-ąją net ir  apleistoje sodyboje, vietinių gyventojų vadinama Basanavičyne, degdavo žvakelės…

1991m., minint Jono Basanavičiaus 140-ąją gimimo sukaktį, buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, parengta patriarcho gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija. 1998m. Jono Basanavičiaus gimtinei ir Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolynui suteiktas kultūros paminklo statusas.

Lankydamasis bet kurio įžymaus žmogaus tėviškėje, nejučia dairaisi, akimis ieškodamas, kas galėjo pažadinti kūrėją, tarsi tas „kažkas“ tebepleventų gimtojoje erdvėje, tebeglūdėtų gimtojoje žemėje, sodybos medžiuose, apsamanojusiuose pamatų akmenyse. Nuojauta kužda, kad pirmąjį ir galingiausią impulsą  asmenybė gauna šeimoje, gimtojoje sodyboje… Deja, apie Jono Basanavičiaus vaikystę, santykius su tėvais neką težinome. Baigęs Lukšių pradinę mokyklą, jis buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. Nuo Ožkabalių tolokai. Tad pirmasis atsiplėšimas nuo gimtosios erdvės įvyko anksti. Ar buvo skausmingas? Tikriausiai. Besimokant gimnazijos (Marijampolės miesto mokykla buvo reorganizuota į klasikinę gimnaziją) ketvirtoje  klasėje, tėvai įkalbinėjo sūnų pereiti mokytis į Seinų kunigų seminariją. Tačiau Jono dvasininko kelias netraukė, jis jau buvo pradėjęs domėtis pasaulietiniais mokslais. Norėjo siekti aukštojo mokslo, bet Vilniaus universitetas tuo metu buvo uždarytas. Nusprendė vykti į Maskvą, kurioje ligi tol nebuvo buvęs. Drąsu, ryžtinga. Tėvai atkalbinėjo, bet pagaliau sutiko, dar ir materialinę paramą suteikė. Tėvų sprendimas buvo išmintingas. Ir toliaregiškas: suteikti savo vaikui apsisprendimo teisę XIX amžiuje buvo retas reiškinys!

Pirmaisiais metais Maskvoje J.Basanavičius studijuoja istorijos – filosofijos fakultete, klausosi rusų literatūros istorijos, lyginamosios kalbotyros paskaitų. Kodėl po metų pereina studijuoti mediciną? Tikisi gydytoju dirbti savam krašte. O gal kas kita patraukė? Studijų draugai, jų pažiūros? Yra žinoma, kad studijuodamas J.Basanavičius aktyviai dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje. Jo mokslinėms pažiūroms įtakos turėjo mitologinė mokykla, kuri teigė, kad liaudies dainos, tikėjimai, papročiai yra kilę iš pirmykščių mitų, kuriuose dangaus kūnai laikomi dievais. XIX a. antroje pusėje Europoje sparčiai plėtojasi tautinių ir etninių bendrijų materialinės ir dvasinės kultūros tyrimai, būtent tai lėmė ir tautinės savasties paieškas, išaugusias į tautinių valstybių kūrimąsi.

 J.Basanavičius ir Garliava

Bestudijuodamas Maskvoje, J.Basanavičius susidraugauja su Kaziu Aglinsku, kilusiu nuo Garliavos (Pagirių kaimas). Judviejų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Net ir tuomet, kai J.Basanavičius gyveno Bulgarijoje, ryšį palaiko laiškais: abu bičiuliai užsikrėtę lietuvybės idėja, renka tautosaką, platina lietuvišką spaudą.  Baigęs medicinos studijas, K. Aglinskas grįžta į Lietuvą, atidaro pirmąją lietuvišką vaistinę Garliavoje. Ji tampa ir  savotišku kultūros židiniu, draudžiamos lietuviškos spaudos – „Aušros“, o vėliau ir „Varpo“ –  platinimo centru. Iš prūsų atgabenę spaudą, knygnešiai ją slėpdavo Aglinsko vaistinėje; iš čia ji keliaudavo toliau po visą Lietuvą.

Inga Stepukonienė savo monografijoje „Garliava. Laikas ir žmonės“ (Kaunas, 2016) pasakoja, kad į Lietuvą sugrįžęs J.Basanavičius pirmiausia skubėdavęs  pas K.Aglinską. Iš Tilžės Nemunu atplaukęs iki Kauno, persėsdavo į jo jau laukiantį fajetoną. Susitikę bičiuliai dalinasi naujienomis, kuria bendros veiklos planus. K.Aglinskas įsitraukia į J.Basanavičiaus suburtą Lietuvių Mokslo draugiją, įneša 200 rublių įnašą, kiek išgalėdamas šelpia. Abu aktyviai dalyvauja Vilniaus lietuvinimo veikloje, kovoja su lenkiškąja Vilniaus vyskupijos hierarhija. Visų veiksmų inspiratorius buvo J.Basanavičius, aktyvus dalyvis ir K.Aglinskas, pasirašęs Memorandumą „Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose“ kartu su Gabrieliumi Landsbergiu, Stasiu Raila, Roku Šliūpu, Petru Vileišiu ir kitais to meto šviesuoliais.

Viešėdamas pas K. Aglinską Garliavoje, J.Basanavičius domisi vietos tautosaka; iš šių apylinkių užrašė apie 20 tautinių dainų ir raudų, visa tai pristatė 1909m. Vilniuje, Mokslo Draugijos posėdyje, kur demostravo dainų fonografavimą. Zagrados apylinkėse (netoli Garliavos) jis ėmęsis ne tik tautosakos rinkimo, bet ir etnografinių bei archeoliginių tyrinėjimų: pats savo rankomis kasinėjo senąsias Teleičių ir Karkazų kaimų 17-18 a. kapinaites, domėjosi žmonių palaidojimo būdu.

Buvodamas Garliavoje, Basanavičius nuolat gydė ligonius, kurių ateidavo labai daug: jis – pirmasis profesionalus šio krašto lietuvis gydytojas. Laisvu laiku mėgo bendrauti su žmonėmis, užrašinėjo jų pasakojimus. J.Basanavičių domino kiekviena spalvingesnė krašto žmonių istorija, atskleidžianti ne tik jų gyvenimo būdą, bet ir pasaulėjautą.

Ar išsaugosime tautos dvasią?

Apibendrindami galėtume pasakyti, kad J.Basanavičius siekė pažinti Lietuvą, jos žmonių gyvenseną; tam tikra prasme tęsė tai, ką jau buvo pradėjęs Simonas Daukantas. Iš mitologijos, tautosakos, romantizuotos istorijos J.Basanavičius kūrė TAUTINĖS VALSTYBĖS viziją, valstybės, kurios pamatą turėtų sudaryti tautos dvasia. Kiek ši dvasia yra saugoma mūsų dabartinėje valstybėje, atviroje pasauliui? Ar euroskeptikai nėra teisūs, bent iš dalies, būkštaudami, kad šis atvirumas gali ištrinti tautos savitumą, suniveliuoti jos unikalumą? Anot prof. V.Radžvilo, sovietiniai Lietuvos naikintojai teigė, kad „Basanavičiaus Lietuvos projektas buvusi istorinė klaida; Basanavičiaus projektas yra pasenęs ir nebeintelektualus – šitaip jį „demaskuoja“ ir „dekonstruoja“ atėjusi juos pakeisti nauja – dabar jau eurosovietinė tautos  „duobkasių“ karta“. („Vakarų aplinkkeliu – į Rusijos glėbį“. Delfi. 2017.11.16) Retorinis klausimas artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui.

Bebraidydama po Tautos Atgimimo Ąžuolyną, prisirinkau Stelmužiuko gilių, pilnas kišenes. Parvešiu savo mokiniams, prieš pusantrų metų čia, Represijų giraitėje, pasodinusiems ąžuoliuką sovietų nukankintam, Sverdlovsko lageryje 1941-aisiais sušaudytam  Garliavos mokyklos vedėjui Adomui Mitkui atminti. Ąžuolai vis dar sodinami, „stelmužiukai“ auga, išsibarstę po visą Lietuvą, primena dr.Jono Basanavičiaus tautinės valstybės idėjas.