S. Juknevičius. Radžviliados tęsinys, arba kur eina Lietuva

Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPI) profesoriaus Vytauto Radžvilo byla, gavusi skambų ir šiek tiek pretenzingą „radžviliados“ pavadinimą, tęsiasi. Atrodytų, jog administracijos nutarimas vieną iš šio profesoriaus skaitomų kursų iš privalomo padaryti pasirenkamu – grynai instituto vidaus reikalas. Taip ir būtų, jei šį nutarimą apipynusių nuomonių, interesų, idėjų raizginyje neatsispindėtų kai kurios pamatinės Lietuvos ir Vakarų visuomenės raidos tendencijos bei problemos.

Radžvilui kaip dėstytojui ir asmenybei metami trys pagrindiniai kaltinimai: jo kursas per sudėtingas; euroskeptiškos dėstytojo pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą; jo paskaitose skleidžiama homofobija. Bene paprasčiausia atsakyti į pirmą kaltinimą. Visais laikais ir visuose universitetuose buvo studentų, kuriems kurie nors kursai buvo per sudėtingi. Dažniausiai tai ir traktuojama kaip studentų, o ne dėstytojų problema. Tai gi, kad Radžvilo skaitomas kursas nėra per sudėtingas visiems, patvirtina grupės šį kursą klausiusių alumni laiške administracijai išsakyta nuomonė.

Tam, kad galėtume kalbėti apie „iškreiptą“ Europos Sąjungos supratimą, reikia žinoti „teisingą“. Taip jau susiklostė, kad beatodairiška integracija į socialines ir ekonomines Vakarų struktūras, savarankiškos nacionalinius interesus atstovaujančios politikos nebuvimas neigiamai paveikė tautinę tapatybę. Kaip dar prieš keletą metų rašė profesorius, „vargu ar yra prasmė įrodinėti, jog toliau žengiant dabartiniu keliu tauta gali tiesiog išnykti“. Būtent šiame kontekste ir būtina vertinti Radžvilo pažiūras. Didžioji jo gyvenimo, kūrybinės energijos dalis skirta kovai už lietuvybę, prieš tautos išlikimui grėsmę keliančias jėgas. Negali tai neatsispindėti ir jo paskaitose.

Galima pamanyti, kad Radžvilas, skelbdamas pavojų dėl tautos likimo, perdeda. Deja, taip nėra. Pateiksime tik dar vieną pavyzdį. Sigitas Geda iškalbingai „Mirusiųjų tauta“ pavadintame „Dienoraščių“ skyrelyje rašo: „Kol inteligentija ir padoresnieji žmonės aiškinosi, kas „baltas“, kas „raudonas“, į viršų išėjo padugnės. Padugnių hierarchija – kiekvienam žingsny, kraštas supuvo mūsų akyse. Niekas jo negalės išgelbėti. Keista, kad dar laikosi pavieniai žmonės. Beveik pavieniai“ (Sigitas Geda. Žydinčių bulvių sapnai/Dienoraščiai. P. 19). Be abejo, ne visi „išėję į viršų“ – padugnės. Kai kurie iš jų – paprasčiausios vidutinybės, pasitaiko ir padorumo likučių nepraradusių žmonių. Bet Lietuvai dėl to ne lengviau.

Tokiu būdu, prie Radžvilo kurso nesugebančių įsisavinti tinginių prisideda dar dvi oponentų grupės – karjeristai ir racionalistai. Daugelis instituto studentų ruošiasi politinei ir diplomatinei karjerai, kuri sunkiai įsivaizduojama be teigiamo požiūrio į ES. Dalis gi vadovaujasi vadinamu sveiku protu, ir Radžvilo užsidegimas, neretai į nuožmumą pereinanti aistrą jiems kelia nuostabą, jei ne pasibaisėjimą: „Ko tas Radžvilas taip draskosi? Pirmiausiai, gal lietuvių tauta dar ir neišnyks … Na o jei ir išnyks – kas čia tokio? Svarbu, kad mes turėtume gerą darbą, o vaikai – ką valgyti…“

Ir, pagaliau, nepasitenkinimą Radžvilo paskaitomis pareiškė netradicinės seksualinės orientacijos žmonės. Čia būtina pabrėžti, jog homoseksualizmo problema neatsiejama nuo Vakarų likimo problemos. Apie Vakarų visuomenės ir kultūros krizę kalbėjo daugelis iškilių mąstytojų, pradedant Džambatista Viko (Giambattista Vico), dar aštuonioliktame amžiuje įspėjusį apie Europos laukiantį „racionalų barbarizmą“, baigiant „Vakarų saulėlydžio“ autoriumi Osvaldu Spengleriu. Demografinė krizė – viena iš skaudžiausių ir akivaizdžiausių Vakarų visuomenės krizės apraiškų. Atsisakydami dalyvauti žmonių giminės pratęsime, homoseksualistai neigiamai veikia ir taip varganą Vakarų demografinį balansą.

Anglų poetas ir filosofas Tomas Karlailas (Thomas Carlyle) savo laiku apie žmoniją pasakė, kad beveik visi – kvailiai (žr. G.K. Čestertonas. Esė. P. 98). Tik stebėtinu daugumos žmonių kvailumu galima paaiškinti faktą, jog terminas „homofobai“ taikomas ne lesbiečių ir gėjų, o jų oponentų apibūdinimui. Homofobija – žmonių baimė. Kas gi bijo žmonių – ar tie, kurie gimdo, augina vaikus ar tie, kurie atsisako tai daryti? Be abejo, ne visi gėjai ir ne visos lesbietės yra homofobai – kai kurie iš jų žmonių paprasčiausiai nemėgsta, kai kurie galbūt juos net savotiškai myli, bet faktas lieka faktu – jie sąmoningai atsisako dalyvauti žmonių giminės pratęsime. Jų oponentai gi užsikrauna vaikų gimdymo, priežiūros, auklėjimo naštą, ir daro tai meilės, atsakomybės, galų gale paprasčiausio padorumo skatinami, bet niekada – iš baimės. Nenuostabu, jog kai kurios susirūpinimo tradicinių šeimos vertybių, o tuo pačiu ir Vakarų visuomenės likimu gaidelės suskambėdavo ir Radžvilo paskaitose.

Kaip ir įprasta akademinėse bendruomenėse, Radžvilo kaip dėstytojo ateitis priklausys ne tik nuo administracijos, bet ir nuo jo kolegų. Be abejo, idealizuoti profesoriaus negalima – kai kurie jo pasisakymai šokiruoja ne tik priešininkus, bet ir draugus. Šiuo, kaip ir kitais panašiais atvejais, kalbėti galima tik apie prioritetus. Kas svarbiau jo likimą – bent jau atestacijos metu – pašauktiems spręsti žmonėms: asmeninės simpatijos, antipatijos ar visuomenės interesai, meilė Lietuvai ar vienadienės politinės ambicijos, pamatinės Vakarų kultūros vertybės ar įsižeidusių lesbiečių rauda?

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.