B. Kuzmickas. Lietuviška savimonė

Ištraukos iš: Bronius Kuzmickas, Tautos kultūros savimonė, Vilnius: Mintis, 1988, p. 88–165.

1.

Lenkiškoji, vokiškoji, rusiškoji lietuvių kultūros interpretacijos, išreiškiančios atitinkamų tautų ne tik kultūrinės, bet ir politinės ekspansijos nuostatas, „nematė“ lietuvių kultūros, kaip etniškai individualios kūrybos fenomenų visumos, o jeigu kai ką ir „matė“, tai nepripažino originalumo, praeities ir ateities, netgi teisės į ateitį. Vienais atvejais etniškai autentiška lietuvių kultūra buvo nuvertinama kaip „vietinė“, „mužikiška“, „archajiška“, „pagoniška“, kitais atvejais – neigiamas kultūrinis lietuvių savitumas, istorinis kūrybiškumas, trečiais – pati tauta laikoma greitai išnyksiančia.

Iš kelių centrų sklindančios negatyvios lietuvių kultūros interpretacijos nebuvo gyvenimui indiferentiškų samprotavimų rezultatas. Priešingai, tos interpretacijos gana efektyviai „veikė“ gyvenime, inspiravo asimiliaciją, o kartu buvo ideali realiai vykstančios asimiliacijos išraiška ir apibendrinimas. Net ir išsiplėtojus nacionaliniam judėjimui, labai daug lietuvių, veikiamų lenkinimo Lietuvoje ir vokietinimo Prūsijoje, įsisąmoninę atitinkamas interpretacijas, ir toliau asimiliavosi, į save, į savo istorinę praeitį ir ateitį žiūrėjo svetimųjų akimis.

Kyla klausimas, kokių etninių jėgų bei etniškosios kultūros komponentų pagrindu buvo įmanomas lietuvių kultūros atgimimas ir kilimas, esant tokioms nepalankioms istorinėms aplinkybėms? Lemiamas veiksnys buvo pati lietuvių tauta, nors ir praradusi istorinio subjekto visavertiškumą (neturėjo valstybingumo), būdama nepilnos socialinės struktūros (netekusi nutautusios diduomenės), nors ir fiziškai išvarginta, demografiškai apnaikinta, moraliai deformuota šimtmečius trukusios baudžiavos. Išliko nenutautęs tautos branduolys – baudžiavinė ir laisvoji valstietija, išliko turtinga ir savita tradicinė lieudies kultūra. Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje liaudis kaip ir praeityje kalbėjo lietuviškai, dainavo senovines melodingas savo dainas, sekė senovines pasakas ir padavimus, laikėsi tradicinių papročių ir dorovės normų. Liaudies kultūra buvo tolima nuo oficialiosios kultūros, mažai paliesta svetimų įtakų. Nepaisant baudžiavos vargų, karų ir badmečių, liaudis išlaikė kūrybiškumą, beraščiai baudžiauninkai ir baudžiauninkės kūrė dainas, audė raštuotas drobes, drožė rūpintojėlius.

Liaudis buvo vienintelė etniškai autentiškos kultūros saugotoja. Prieraišumas prie tradicijų gali būti traktuojamas kaip stichinis patriotizmas. „Patriotinio motyvo tiesioginių apraiškų kaip ir neturime. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jo nebuvo. Tik jis daugiausia reiškėsi stichiškai, nesąmoningai, kaip natūralus prisirišimas prie to, kas įgimta“ (Jurgis Lebedys). Natūralus valstiečių ir smulkiųjų Žemaitijos bajorų prisirišimas prie savo gimtosios kalbos, savojo krašto vėliau išaugo į sąmoningą lietuvių kalbos, tėvynės meilę, darbą jos labui. Išsaugotas savaimingumas tapo pradiniu tašku lietuvių nacijai formuotis.

Kultūrinį atgimimą netiesiogiai palaikė ir skatino materialiniai Lietuvos istorijos ir kultūros paminklai bei šaltiniai – piliakalniai ir pilių griuvėsiai, kultūrinis koloritas, įkūnytas ir išreikštas kaimų ir miestelių architektūroje, bažnyčių mene, dainose apdainuojamoje tėviškės gamtoje. Tačiau gamtos ir materialinės kultūros objektai yra iškalbingi kultūros ir tautiškumo prasme ne patys savaime, o dėl to, kad yra ypatingu požiūriu „matomi“, atsiduria atitinkamos kultūrinės interpretacijos lauke. Tą patį galima pasakyti ir apie etninę kultūros atributiką, iš dalies net apie gimtąją kalbą, liaudies meną. Šie dalykai gali būti kultūriškai mažai reikšmingi, nepastebimi arba „neutralūs“, netgi „nesuprantami“, jeigu kultūrinė savimonė savo vertinančiuoju požiūriu jų neįjungia į platesnį kultūros tradicijos kontekstą.

2.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo politinės stiprybės metais išgyveno dramatišką perėjimą nuo pagonybės prie krikščionybės, buvo daugiatautė, kultūriškai nevienalytė ir nestabili. Pagrindiniai tuometinę kultūrą konsoliduojantys veiksniai – lietuviškasis etnosas, valstybė ir krikščionybė – liko tarpusavyje tolygiai neintegruoti. Lietuviškasis etninis tautiškumas liko valstybinio politinio gyvenimo nuošalyje, beveik neišreikštas krikščionybės – tuometinės europinės kultūros idėjinio pamato – formomis. Valstybė ir krikščionybė netapo etniškąjį lietuviškumą palaikančiais ir ugdančiais veiksniais, valstybinė ideologija savo ruožtu neįgijo etninio kultūrinio pamato. Tai turėjo tiesioginių padarinių vėlesniems laikams – nesusidarė aristokratinės kultūros, sintetinančios politinę ideologiją ir etniškojo tautiškumo komponentus.

XIX a. salygomis, kada vien viešai kalbėti gimtąja kalba reikėjo didelės drąsos, pasirinkti lietuviškos kultūrinės veiklos kelią nebuvo savaime suprantama ir natūralu. Tokį pasirinkimą nedaug tegalėjo skatinti artimoji socialinė aplinka, kuri daugeliu atžvilgių buvo tam priešiška. Apsisprendimas lietuviškosios kultūros labui reiškė atvirą pasipriešinimą supolitintam kaimyninių kultūrų plitimui, ryžtą dirbti darbą, reikalaujantį gilaus sąmoningumo, didelės moralinės ištvermės, pasiaukojimo.

Tai buvo įmanoma įsisąmoninant aukštąsias dvasines vertybes, tokias kaip teisingumas, lygybė, laisvė, žmoniškumas, bet ne valstybinių institucijų peršamus supolitintus tų vertybių surogatus. Suvokiant aukštesniąsias vertybes ir idealus, galima ir savo tautinį tapatumą išgyventi kaip savaimingą vertybę, žmogiškojo orumo išlaikymo sąlygą.

Pirmieji bundančios lietuvių savimonės aktai buvo savo kultūrinės būties suvokimas kartu su neautentiškų tos būties interpretacijų refleksija. Tai gilesnės savivokos, savianalizės aktai, reflektyvūs žvilgsniai į savo sąmonę, pastangos suvokti, kas joje yra sava, o kas įteigta svetimųjų. Praktiškai tai reiškė išsiskyrimą ir vadavimąsi iš lenkiškosios, vokiškosios bei rusiškosios interpretacijų, polemiką su jomis, nutolimą ir atsiribojimą nuo jų.

Galima teigti, kad lietuvių kultūros savimonė pirmiausia pasireiškė kaip kalbinė savimonė, o tai, beje, buvo būdinga ir kai kurioms kitoms tautoms. Daug kur Vidurio Europoje tautinis atgimimas prasidėjo gaivinant gimtąją kalbą.

Pereinant prie kitos kalbos, yra įsijungiama į kitos tautos kultūrinės informacijos sistemą, įkūnytą jos kalboje. Tai iš pagrindų keičia tautinę kultūrinę savimonę. Todėl nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta, nyksta jos dvasinės kultūros palikimas. Tą vėliau glaustai nusakė J. Basanavičius „Aušros“ pirmajame numeryje: „Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba“. Gimtoji kalba – tai paskutinė riba, kurią peržengus, tauta yra pasmerkta išnykti iš istorijos. Tą gerai suprato įžvalgesnieji, kūrybingesnieji, neatitolę nuo liaudies XIX a. lietuvių inteligentai.

3.

Sava praeities interpretacija ir reinterpretacija yra būtinos kaip kultūrinės tradicijos gaivinimo būdas, tampąs dabartinę tautos kultūrą maitinančiu informacijos šaltiniu. Tautų, šimtmečius kentusių politinę ir kultūrinę priespaudą, kultūra plėtojosi deformuotai, ir dabartinė, aktualioji jos būklė ne visada gali būti stimuliuojantis tolimesnės plėtotės pamatas. Reikia gręžtis į praeitį, aktualizuoti jos kultūrinį palikimą, padaryti jį vaisingu dabarties kultūros komponentu. Ypač svarbus tas palikimas, kuris palyginti lengvai prieinamas, pasižymi etnišku koloritu ir gali būti viso kultūrinio judėjimo gyvybinga jėga.

Prieinamiausias lietuvių istorinės atminties klodas slypėjo dvasinėje liaudies kultūroje, ypač padavimuose, legendose, taip pat dainuojamoje tautosakoje, kuri yra vienas iš seniausių ir etniškai autentiškiausių, lietuviškiausių kultūros sluoksnių. Ši istorinė atmintis atgimimo laikotarpiu buvo gyva, jos beveik nereikėjo gaivinti. Liaudies dainos buvo plačiai dainuojamos valstietiškoje aplinkoje, iš kurios buvo kilę dauguma lietuvių kultūros veikėjų. Bemaž visą XIX a. atgimstančioji lietuvių kultūra galėjo rasti atramą ne institucinėje ir ne bajorijos kultūroje, o tik savo pirminėje tradicinėje substancijoje –dvasinėje liaudies kultūroje, tautosakoje. „Tautinis savitumas XIX a. pradžioje ir galėjo būti tik liaudiškas, jis galėjo remtis tiktai kultūros etniškumu“ (Viktorija Daujotytė). Kaip tik tautosakos pagrindu pirmiausia buvo gaivinamas tautos kultūros tęstinumas, jos istorinė tradicija, jungianti dabartį ir praeitį. Tautinė ir liaudies kultūra iš esmės sutapo, o tai tuometinėmis sąlygomis buvo jų gaivališkos stiprybės šaltinis, nors kartu ir tam tikro vienpusiškumo, netgi ribotumo priežastis.

Lietuvių kultūrinio judėjimo veikėjai rūpinosi gimtosios tautosakos išsaugojimu ne tik mokslo, bet, svarbiausia, tautinio kultūrinio atgimimo vardan, į tautosaką jie žiūrėjo kaip į įkvepiantį kultūrinės kūrybos šaltinį, neišsenkamą istoriškai susidariusių etninės kultūros invariantų lobyną. Kada lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimai buvo vos prasidėję, lietuvių kultūrinės savimonės istorinis matmuo tegalėjo reikštis daugiausia kaip dėmesys tautosakai, tęsiančiai tūkstantmetę liaudies kūrybos tradiciją ir atspindinčiai tautos istorinį patyrimą. Rūpinimasis liaudies menu, kaip ir kalba, buvo viena pirmųjų praktinių lietuvių kultūros savimonės apraiškų.

Ta praeitis, kada Lietuva buvo savarankiška ir galinga valstybė, buvo daugiau žavėjimosi ir didžiavimosi negu žinojimo, paremto kritine analize, objektas. Senovės prisiminimas veikė daugiau jausmus ir vaizduotę negu protą. Tačiau tai nemenkino idėjinės, kartu ir kultūrinės praeities vaizdinių reikšmės. Kultūrinėje ir tautinėje lietuvių savimonėje senovės Lietuva iškilo kaip tautos politinės nepriklausomybės ir galios simbolis, kaip savotiškas nacionalinis idealas, priešpriešinamas sunkiai dabarčiai ir įpareigojantis ateičiai. Tai, kas buvo praeityje, nepaisant pralaimėjimų ir nuosmukio amžių, gali kažkiek atgimti ir ateityje. Senovės Lietuvos prisiminimas buvo atspirties taškas polemizuojant su svetimomis Lietuvos praeities interpretacijomis, o kartu ir savarankiškos savosios istorinės interpretacijos pradžia. Senovės Lietuvos prisiminimas davė stiprią ir gana apibrėžtą lietuvių istorinės tapatybės, tėvynės, kaip istorinės kategorijos, sampratą, davė tautiškus vardus, nacionalinę istorinę simboliką – vis tai buvo gyvybiškai svarbu, atsistatant tautinei kultūrinei individualybei, priešinantis asimiliuojančiam kitų kultūrų poveikiui.

4.

Pastangos išlaikyti ir išugdyti tautiškumą yra visavertės tada, kada sutampa su pastangomis kelti dorovingumą ir žmoniškumą, kada padeda žmogaus tobulėjimui ir pasaulio tobulinimui. Tačiau, antra vertus, aukštesnio žmoniškumo neįmanoma pasiekti ignoruojant tautiškumą. Žmoniškumas menkėja ir nyksta tautai apleidžiant ir užmirštant savo etniškąsias vertybes. Didžiausias lietuvių tautos priešas yra jos dvasinių jėgų nykimas, tautinės savimonės atbukimas.