L.V. Medelis. Radžvilomachija. Pavojus Lietuvai, ES ir TSPMI

Tai senas klausimas: jeigu katinas per tris minutes suėda vieną pelę, per kiek minučių jis suės tūkstantį pelių? Tiek pat senas atsakymas: pelės suės katiną. Štai kodėl gana pesimistiškai žiūriu į profesoriaus Vytauto Radžvilo susirėmimą su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) administracija.

Prisiminkim: pavasarį V. Radžvilas Europos studijų magistro programos pirmakursiams skaitė Europos idėjos istorijos kursą. Išlaikius egzaminą, instituto administracija gavo kursą klausiusių studentų prašymą vietoj privalomojo padaryti jį pasirenkamuoju. TSPMI direktorius  R. Vilpišauskas viename atsakyme rašo: „Pasibaigus semestrui absoliuti dauguma jų kreipėsi dėl kurso kokybės, tas kreipimasis buvo apsvarstytas Studijų programos komitete dalyvaujant ir studentų atstovei, ir dėstytojui“.

Komitetas nusprendė, kad studentų išsakytos pastabos ir argumentai suteikia pagrindą keletą metų skaitytą kursą padaryti pasirenkamuoju.  Kas čia tokio? Tai reiškia didelę tikimybę, kad studentai, atsižvelgdami į administracijos budrią akį ir poziciją, rudenį auditorijose su Radžvilu  nė nepasirodys.

Akivaizdu, kad konfliktas kilo ne su studentais – jų tebuvo devyni, –  o su  programos komitetu ir, kaip minėta, instituto vadovybe.  Didžiosios propagandos priemonės įžvelgė apokalipsę: „studentai užvertė skundais instituto vadovybę dėl prof. Vytauto Radžvilo kurso“(lrytas.lt), „neramumai institute kilo po to, kai dalis pirmo kurso studentų kreipėsi į vadovybę (15min.lt).

Kas gi netiko studentams, vadovaujamiems studentės – Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojos? Kiek suglaudinant turinį netiko štai kas: 1) didžioji dalis dėstomų temų nesusijusi su Europos temomis; 2) temos per plačios ir palieka dėstytojui galimybę pasirinkti potemes; 3) dėstytojo pažiūros iškreipia supratimą apie ES, be to, pastaroji lyginama su žlugusia SSRS; 4) V.Radžvilo požiūris subjektyvus, neatitinka programos ir t.t.

Po komisijos posėdžio paaiškėjo, kad  jos sprendimas buvo grindžiamas dar ir tuo, kad kursas negali būti privalomas, nes jis pernelyg sudėtingas ir jis netinkamas skaityti dėl skirtingo studentų pasirengimo lygio. 

Reakcija

Kaip ir reikėjo tikėtis, pamoka Radžvilui greitai baigėsi, atėjo tyla (bent jau iki rugsėjo), o tai ir yra geriausia byla mūsų sistemos veikėjams. Institutas sužaidė visai neblogai. Ypatingos meilės V. Radžvilui nepuoselėjantis apžvalgininkas E. Čiuldė atkreipė dėmesį, jog „tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V. Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją“, ir:  „…net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo“. Komentaruose atsiliepta, kad iš šio autoriaus buvo nesitikėta tokio drąsaus ir protingo komentaro.

Dėl nuoskaudos, manau, atspėti buvo nesudėtinga. Kaip nesudėtinga ir nuspėti kiekvieno padoraus žmogaus elgseną. Tiesa yra tarytum tiesė tarp margų gyvenimo momentų. Sukčiaus, melagio, bailio, prisitaikėlio poelgius prognozuoti gerokai sunkiau, nes vingiuoti jo keliai nežinomi, o jo sąžinės kaina dažniausiai nenuspėjama.

Apie patyčias. „Lietuvos ryte“ krimstelėjo buvęs  diplomatas ir iždo vagis: institutui reikia „minėtą kursą skubiai padaryti privalomu bele kuriam žmogui, netyčia peržengusiam TSPMI duris. Gal netgi neatsargiems Vokiečių gatvės praeiviams“.  Nederėtų kibti prie A. Puklevičius, nes  savo kaltę žmogus atsėdėjo, tiesa, V. Adamkaus dėka tik ketvirtadalį bausmės, bet ponui ir nederėtų kišti pirštą tarp durų. O štai aukštesnio lygio patyčioms reikalingas didesnis intelektas, tad Lietuvos ambasados Čekijoje antrojo sekretoriaus pareigas einantis M. Stanys, išugdytas tame pat institute ir  kažkada  V. Radžvilo paskaitose priverstas lankytis net kelis metus iš eilės, sugebėjo buvusį mokytoją tik apspjaudyti necenzūriniais išsireiškimais savo veidaknygėje.

Mažiau juokinga.  Publicistė Jūratė Lauciūtė „Lietuvos žiniose“ paklausė:  „…baimė ir pastangos apriboti arba net užgniaužti kritiką, nuomonių įvairovę diskredituoja pamatines Europos Sąjungos vertybes, bet ar daug sveiko proto tūno galvose, kurios šiandien turi teisę ir galią priimti sprendimus?“  Matyt, kai kas labiausiai įsižeisti galėjo dėl tokių žodžių kaip „sveikas protas“ ir „galvose“, tad sutartį su ja redakcija nutraukė. Sprendžiant iš naujų komentatorių veidų ir jų raštų internetiniame puslapyje, savo žaidime laikraštis iškeitė karalienę į pėstininką.

Negelbėjo ir kelių Nepriklausomybės akto signatarų bandymas atvirlaiškiais sugėdinti instituto vadovybę, jos veiksmus palyginant su bolševikų laikmečiu, negelbėjo pavienių komentatorių argumentai viešuosiuose tinkluose, priešpriešinis kaltinimus paneigiantis 22 buvusių ir esamų TSPMI studentų prašymas instituto direktoriui, nepadėjo bendras Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, Piliečių gynybos paramos fondo, Lietuvos Helsinkio grupės, Nepartinio demokratinio judėjimo, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pareiškimas dėl prof. Vytauto Radžvilo diskriminavimo pažiūrų ir įsitikinimų pagrindu (adresatai – Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, Švietimo ir mokslo ministrė, Vilniaus universiteto administracija, Lietuvos akademinė bendruomenė, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje )… Tyla – geriausia byla.

Atrodytų nieko ypatingo neįvyko.  R. Vilpišauskas atsakė į atvirą B. Genzelio laišką, pavadindamas jį „žinute“, instituto alumnams padėkojo už „nuomonę“, jo pavaduotoja patvirtino, kad šioje mokykloje demokratijos kvapas yra geras, o pabaksnojimas pirštu į akivaizdų profesoriaus nušalinimą už nuomones ir įsitikinimus praleistas negirdomis. Viskas į gera, profesoriui dirbti bus tik geriau, atvertas kelias ir kitų kursų studentams gilintis į filosofiją.

Socialinė mimikrija – kas ir kam

Terminas mimikrija taikomas gyvūnams ar augalams, jis reiškia vieną iš organizmų prisitaikymo formų, kai supanašėjama su daiktais ar kitais gyvūnais  vengiant  priešų pavojaus. Nežinau, kiek terminas „socialinė mimikrija“ būtų tikslus, tačiau jį taikyčiau žmonėms, kurie kartais nė patys nesuvokdami tampa prisitaikymo prie savo socialinės aplinkos įkaitais. Juos veikia tarnybinės kėdės, didesnio atlyginimo, „elito“ vertinimo praradimų, karjeros strigimo, vyraujančios nuomonės spaudimo ir jų pačių trumpaprotiškumo ar veidmainystės atskleidimo ir panašios baimės.

Kiek žinoma, studentų grupėje buvo 10 jaunuolių. Po kreipimusi į TSPMI vadovybę pasirašė „absoliuti dauguma“. Tad, kas buvo dešimtas? Kodėl nėra jo parašo? Jis išvykęs, išvarytas už nepažangumą, sirgo, o gal – sunku patikėti – jis nepasirašė dėl priešingos principingos nuomonės? Gal jis buvo vienintelis, suvokiantis, kad studentui reikalingos  (bent jau teoriškai) žinios ir išlavintos smegenys, ne vien diplomas. Gal suprato, kad  naudingiau pasirinkti Radžvilą, o ne kokį europinės dvasios aklai entuziastingą manioką kaip dar vieną socialinės mimikrijos pavyzdį. 

Apsidairykim, aplinka rodo, jog daugumą gelbsti tik  mimikrija.  Atvirai, viešai parodyti  savo kritišką požiūrį  yra pavojinga.  Štai pavyzdys, giminingas aptariamai temai. Signataras Egidijus Bičkauskas ir dar keletas signatarų kreipėsi į Seimą prieš ratifikuojant Lietuvos sutartį su JAV (ne su NATO!) dėl karinių pajėgų dislokavimo Lietuvoje. Jie prašė patikslinti, kiek tai atitinka Konstituciją. Kalbama ne apie tai, kad sutartis nereikalinga, o apie tai, kad vienas Konstitucijos pažeidimas būtinai sukels kitą. Bičkauskas: „Tada Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas visiškai nuoširdžiai žiūrėdamas į mane pasakė: „Aš nepasakiau, mes tiksliai nepasakėme, kas pasirašė šitą laišką į Seimą. O mes juk galėjome jus visus per žiniasklaidą taip sudeginti.“ Tai buvo pasakyta, taip pagrasinta  Nepriklausomybės Akto signatarui – ką jau ten kokia profesūra…

Lūžio linija?

Jauni žmonės kopia karjeros laiptais tik ypatingų gabumų dėka arba (dažniausiai) prisitaikydami ir pritardami. Vyresnieji seniai perprato maskavimosi būtinybę.  Tiesa, kai kada daromos klaidos. „Lietuvos žinios“  pirma įdėjo straipsnį ir tik paskui susivokė (buvo pamokytos) suklydusios.

Tad mokykimės. Štai labai tipiška veidmainystės citata: „Ryškiausias liberalių idėjų pranašumas, kitų koncepcijų atžvilgiu – atpalaiduotas kritinis mąstymas. Kad ir kaip profesorius V.Radžvilas bandytų įteigti prievartinio liberalizmo idėją, tačiau žodžio ir minties laisvė atšliaužusio liberalizmo Lietuvoje galioja jam labiau nei bet kuriuo kitu jo gyvenimo metu“ (iš seno šliaužiantį liberalizmą pagerbiančio Pauliaus Gritėno straipsnio „15min.lt“). Ir kas galėtų prieštarauti, juk Radžvilas palyginti neilgai tegyveno sovietinėje realybėje ir gali būti pamiršęs, kaip buvo ten varžoma žodžio ir minties laisvė. Tačiau laikantis tokios pat logikos galima įžvelgti ir prieštarą –  Hitlerio, Stalino ar net Brežnevo laikais jis būtų galėjęs kritikuoti ES kiek patinka ir be jokių pasekmių.

Dabar žinau  jau bent penkis aukštųjų mokyklų dėstytojus, nukentėjusius nuo to, kad studentus stengėsi mokyti, o ne pataikauti jų bei vadovybės įnoriams. Vienaip ar kitaip, iki šiol garsiausiai nuskambėjęs profesoriaus  Radžvilo atvejis gali žymėti lūžį, brėžti ribą tarp propagandinio leftistinio  požiūrio ir realybės. Rinktis pasipriešinti euroentuziastų,  eurokvailių bei eurokenkėjų savivalei, arba ne.

Kas ką įveiks toje beprasidedančioje (tikrai?) kovoje?  Čia kiek ironiškas žodis „Radžvilomachija“ visai tinka (sen. graikų machē – „kova“, „kautynės“). O grįžtant prie kovos paminėtos  pirmose rašinio eilutėse, matome, jog optimizmo nėra per daug, juk socialinės mimikrijos paveiktų tūkstančiai nematomų pelyčių suėstų ir patį liūtą.

Kol kas draudžiama ginčytis mirė, miršta Europa, ar jai lemtas dar ilgas gyvenimas. Apie ES galima kalbėti tik gerai arba nieko. Kaip apie vėstantį numirėlį, o tai turėtų reginčių ir mąstančių smegenimis jėgas kiek palaikyti.