Didįjį kukurdvelkį (Langermannia gigantea) pažįsta daug kas, nes vasarą, ypač labai šiltais periodais su liūtimis, šie įspūdingo dydžio (būna ir apie pusės metro aukščio, 2 metrų apimties) balti rutulio formos grybai neretai matomi iš tolo. Jų nuotraukas skelbia dienraščiuose, žurnaluose, rodo televizijos naujienų laidose. Čia skelbiamas egzempliorius rastas sodely prie daugiabučio, jį kažkas apvertė; ką gi, galimybė pamatyti, kaip jis atrodo iš apačios, kuo prisitvirtina žemėje (1 nuotr.) bei perpjautą (2 nuotr.).
Bet yra kitų valgomų šios, pumpotaukšlinių (Lycoperdaceae), šeimos grybų, kurių beveik niekas nepažįsta. Vienas kitas grybautojas yra girdėjęs apie juos, bet nerenka. Galbūt todėl, kad, ruošiant maistui, būtina daugiau grietinės ar sviesto, troškinti ar kepti, kitaip valgysime kaip vatos tumulą, – vis dėlto, čia ne ūmėdė ar baravykas, kuriuos užtenka kad ir truputį apvirti, truputį pasūdyti, ir galima valgyti nors ir su duonos rieke. Kad ir kaip būtų, “pumpotaukšliniai (doždieviki, rusiškai taikliai pavadinti, lietaus grybai – A. S.) maistinėmis savybėmis nenusileidžia baravykams” (Ф. В. Федоров. Грибы. Mосква, 1990, с. 246.). Pumpotaukšliniai renkami tik jauni, kol trama dar balta. Odelė apdorojant pašalinama.
Ilgasis kukurdvelkis (Calvatia excipuliformis), 3 nuotr. Ne toks įspūdingas, kaip kad didysis, bet palankiomis sąlygomis gali užaugti iki 15 ar net 20 cm aukščio. Galvutės skersmuo apie 5 cm. Charakteringa forma – kaip grūstuvo, galvutė ties kotu neretai gofruotai klostėta; su karputėmis, ant kotelio jų mažiau. Trama balta, subrendusio vaisiakūnio – rusva, rusvai aliejinė. Fotografuota Karoliniškių draustinyje, Bankso pušų kalnelyje, taigi mėgsta smėlėtą žemę, pušynus, nors randamas ir tarp lapuočių medžių, bet atvirose, šviesiose aikštelėse, miško properšose.
Karpotasis pumpotaukšlis (Lycoperdon perlatum), 4–7 nuotr. Taip pat baltas, bet smulkesnis, mažesnis; būdinga, jog kotas trumpas ir apačioje nusmailėjęs, o galvutės vidurys viršuje tamsesnis, – vaisiakūniui pasiruošus sporifikuoti, ten atsiveria angelė. Taip pat su karputėmis arba dygliukais, kurie lengvai nusitrina. Trama balta, subrendusio vaisiakūnio – žalsvai ruda. Seni vaisiakūniai paruduoja (8 nuotr.). Auga grupelėmis, panašiose vietose kaip kad ilgasis pumpotaukšlis, bei ganyklose, parkuose. Dažnas.
Kriaušinis pumpotaukšlis (Lycoperdon pyriforme), 9 nuotr., rečiau randamas nei karpotasis. Vaisiakūniai apverstos kriaušės formos, mažiau grūdėti nei karpotieji (paviršius beveik lygus), labai jauni yra balti, vėliau patamsėja – rausvai rudi, rusvi. Auga ant lapuočių ir spygliuočių pūvančių kelmų ir medienos.
Suspaustasis kambliagrybis (Vascellum pratense / Lycoperdon pratense), 10–13 nuotr. Balti, dažnai vienas prie kito prisispaudę, neretai netaisyklingos formos vaisiakūniai, kurių paviršius dygliuotas arba grūdėtas. Apačioje vaisiakūnis klostuotas (12 nuotr.). Kotas labai trumpas. Auga pievutėse, ganyklose, šviesiose miško aikštelėse.
Švininė vilktabokė (Bovista plumbea), 14 ir 15 nuotr. Rutuliuko formos baltas grybas. Vaisiakūnių paviršius labai nežymiai grublėtas, beveik lygus. Kotelio neturi. Neplona odelė labai lengvai nusilupa, po ja – tabako spalvos paviršius (16 nuotr.). Kol vaisiakūnis jaunas, trama balta (17 nuotr.). Sporoms subrendus, viršuje atsiveria angelė (18 nuotr.; čia ta pati vilktabokė, kuri 14 nuotraukoje, bet po 6 dienų). Šie grybai labiausiai mėgsta augti pievelėse, ypač šienaujamose (19 nuotr.); čia daug erdvės, ir, vėjo ridenamos, vilktabokės plačiai išbarsto savo sporas.
Aleksandro Stabrausko nuotraukos:
