Ukrainiečių tautos žadintojas

Aktualus ir šiandien

Žmonijos istorija pakiša mintį, kurią patvirtina ir tautų psichologijos tyrinėtojai: tokie sutapimai nereti ir net dėsningi. Tautos dvasia – tarsi požeminė upė, turinti savų nematomų vingių, ir tautai svarbios datos tarsi akumuliuoja jos vandenų prasiveržimą. Ukrainiečiams T.Ševčenka gal net svarbesnis nei mums Donelaitis ar Basanavičius, tai – ir genialus poetas bei dailininkas, ir bebaimis tautos žadintojas viename asmenyje.

Anot ukrainiečių poetės Nadijos Neporožnajos, sunku būtų pasaulyje rasti kitą tokį intelektualą, kurio portretas, apjuostas raudonai siuvinėtu rankšluosčiu, tarsi ikona kabotų kiekvieno ukrainiečio seklyčioje ar svetainėje, o jo eilių rinktinė būtų skaitoma šeimoje tarsi Biblija. Anot N.Neporožnajos, nors T.Ševčenka yra tikras liaudies poetas, o jo eilės painiojamos su liaudies dainomis, jo kūryba anaiptol nėra naiviai liaudiška: ir šiandien ji aktuali. Pridurčiau – kaip niekad.

Taip, T.Ševčenka gimė baudžiauninku, jis buvo trečias vaikas vargingoje šeimoje, nors jo tėvai save kildino iš kazokų, kovojusių už Ukrainos laisvę XVII–XVIII a. ir todėl praradusių asmeninę laisvę. Pasaulį Tarasas išvydo 1814 m. kovo 9 d. tuometės Kijevo gubernijos Zvenigorodo valsčiaus Moryncio kaime. Jau vienuolikmetis jis liko našlaitis. Patarnaudamas bažnyčioje ir ganydamas galvijus, vaikinas susidomėjo daile ir rašymu, o keturiolikos pradėjo tarnybą pas jauną poną Pavelą Engelgardtų dvare ir lydėdavo jį kelionėse. Su savo ponu Tarasas lankėsi ir Vilniuje.

Buvęs baudžiauninkas tapo akademiku

Nuimkit Ševčenkai kepurę. Pasiūta ji iš kailio prasto. 
 Raskite jame akademiką. Dvasios riterį stenkitės rasti. 
 Ir dar darbo katorgininką. Prisiminkite, po velnių: 
 Mirė jisai, sulaukęs vos keturiasdešimt septynių.

Tai ukrainiečių poeto I.Dračo eilės, išverstos G.Patacko. Taip T.Ševčenka buvo baudžiauninkas, akademikas ir katorgininkas. O iš baudžiavos jį išpirko garsus ir tuomet Sankt Peterburge labai madingas rusų dailininkas, dailės profesorius Karlas Briulovas, pastebėjęs jaunojo ukrainiečio baudžiauninko, dirbusio jo studijoje, talentą. Atgavęs laisvę, šis su K.Briulovo parama galėjo studijuoti Menų akademijoje ir jau po metų pelnė sidabro medalį, po kelerių metų – dar vieną už tapybos darbą „Elgeta berniukas šeria šunį“.

Peterburge T.Ševčenka brendo ir kaip poetas, 1841 m. išspausdino pirmąjį eilių rinkinį „Kobzarius“. 1845 m. baigęs akademiją sidabro medaliu ir siunčiamas tęsti studijų užsienyje, T.Ševčenka Italiją iškeitė į gimtinę, į tarnybą Kijeve. Jis daug keliavo po Ukrainą, fiksavo įspūdžius ir paliko visą pluoštą piešinių, paveikslų ir ofortų. Kartu su istoriku N.Kostomarovu prisijungė prie politinės draugijos, kovojusios už Rusijos imperijos liberalizavimą bei jos tapimą slavų tautų federacija. Už šią veiklą akademikas T.Ševčenka 1847 m. buvo suimtas ir ištremtas į karinį dalinį Orske, prie Uralo kalnų, su paties Nikolajaus I prierašu jo byloje: „Be teisės rašyti ar tapyti“.

Vis dėlto vežlus ukrainietis gebėjo apeiti šį draudimą. Tačiau ir 1857 m. tremčiai pasibaigus Sankt Peterburgas ir Ukraina jam liko užginti: tik po dvejų metų jis gavo leidimą apsigyventi gimtinėje, kaimo vietovėje. Ir čia poetą persekiojo caro valdžia. Galop ilgametė tremtis pakirto jo sveikatą: T.Ševčenka mirė vos 47-erių 1961 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge.

Apsilankymas Vilniuje

Vilnius įkrito jaunajam Tarasui į širdį ir tikrąja to žodžio prasme: anot jo biografų, čia jis pirmąkart įsimylėjo (jo širdies dama tapo jauna siuvėja Jadvyga Gusikovska). Šiam miestui skirta jo baladė apie tragišką meilę „Garsingam Vilniuje“, kurią poetas parašė tremtyje. (Spėjama, kad siužeto pagrindu tapo tikras atsitikimas Vilniuje apie 1832 m., kai caro valdininkai čia uždarė universitetą.) Bet ar baudžiauninko meilė laisvai vilnietei galėjo būti kitokia?

Vilniuje jaunasis Tarasas pradėjo ir menininko kelią, o tapybos mokėsi pas Vilniaus universiteto profesorių Joną Rustemą. Gyveno su savo ponu P.Engelgardtu Senamiestyje, Pilies g. 10 ir Didžiojoje g. 23, lankėsi netoliese buvusiame J.Zavadskio knygyne. Jaunuolį nepaprastai įkvėpė 1831 m. Lietuvos sukilėlių idėjos bei drąsa. Beje, pirmieji T.Ševčenkos kūrinių vertimai pasirodė būtent Vilniuje, išleisti V.Sirokomlės.

Ukrainos laisvės šauklio atminimas Vilniuje įamžintas ne vienoje vietoje. Dar sovietmečiu Naujamiestyje atsirado T.Ševčenkos gatvė, yra kelios memorialinės lentos, o 150-ųjų mirties metinių proga Lietuvos ukrainiečių iniciatyva pastatytas paminklas Senamiestyje. Paminklai T. Ševčenkai stovi Paryžiuje, Prahoje, Varšuvoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Kandos Toronto ir Vinipego meistuose, netgi Vašingtone, kur ant postamento iškalti poeto žodžiai: „Ar sulauksime naujos ir teisingos Vašingtono tvarkos? Kada nors sulauksime!“

Turint galvoje tragiškus įvykius Ukrainoje ir gan netvirtą JAV prezidento poziciją, ar tai – ne aiškiaregiška? Gerai būtų Barakui Obamai aplankyti šį paminklą ir įsiskaityti į tą mįslingą užrašą.

 Garsingam Vilniuje įvyko 
 Ne per seniai baisių dalykų. 
 Tada dar veikė… Žodis tas 
 Eilutėn nesutilps, ko gero… 
 Kad kiltų krašto sveikata, 
 Ligoninę ten atidaro. 
 O bakalaurus, studentus 
 Išvaiko: pas Aušros vartus 
 Neva kepurių nenuvožia. (…)

T.Baladės „Vilniuje, garsiame mieste“, kurią išvertė V.P.Bložė, pradžia.