Ponia N. iš pradžių nesutiko fotografuotis. „Aš nenoriu reklamuotis, čia mane ir taip visi pažįsta“. Gerai, sakau, tada nufotografuosiu tik Džekį. Bet Džekis beregint prilipo prie jos, ir jau turiu abiejų bendrą nuotrauką.
Seniai vaikštinėju šiame rajone, laisvalaikiu po truputį fotografuoju senuosius namus. Dažnokai susipažįstu ir su to rajono šuniukais, jau daug istorijų galėčiau papasakoti. Ši, sužinota šiandien, verta dėmesio.
Ponia N. bevardį šuniuką, visų vadintą tiesiog Žvėryno šunimi, pažinojo senokai. Šuo buvo benamis. Daug kas jį pamaitindavo, bet jis buvo baikštus ir atsargus, artyn nieko neprisileisdavo.
Sykį buvo geras oras, ir ji pėsčiomis iš Žvėryno išėjo į Jono Basanavičiaus gatvę. Palengvėle, per daugybę sankryžų su švilpiančiomis per jas mašinomis, ji – su mintimis apie savo gyvenimą. Štai ir Jono Basanavičiaus gatvė. Buvo beverianti duris, bet atsigrįžo: iš paskos ją atlydėjo Žvėryno šuo. Taip palengvėle jiedu susidraugavo. Po vyro mirties ji jautėsi vieniša, be to, prieš pusantrų metų neteko savo kalytės.
Reikėjo daug kantrybės ir diplomatijos, kol šuo, ne vienerius metus gyvenęs gatvėje, išdrįso – prieš savaitę – peržengti jos namų slenkstį… Pavadino Džekiu. Šiandien ponia N. džiaugiasi: „Jau atsiliepia šaukiamas vardu; štai gavau pensiją, vesiu pas veterinarą, reikia paskiepyti ir šiaip…“
Labai mielas šuo. Visą laiką glaudžiasi ir prašo dėmesio: „Jis taip ilgai buvo beglobis, kad dabar labai išsiilgęs meilės“. Mane apuostė iš visų pusių ir įsitikino, kad viskas gerai, tada atsistojo ant užpakalinių, ištiesė man abi letenas ir pažvelgė į akis…
——————————————————————-
Šią istoriją užrašiau prieš kelerius metus. Šiemet prieš pat Šv. Velykas sužinojau, kad ji priglaudė dar vieną benamį šunį, todėl nusprendžiau aplankyti bei padovanoti tą seną nuotrauką su Džekiu. Deja, kaimynai pasakė, kad Ela, Eločka, kaip jie ją vadindavę, išsikėlė gyventi kitur. Todėl šiandien nors tokiu būdu perduodu foto ir savo linkėjimus.
