E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: etikečių klijavimas; melaginga vėliava (II)

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną“. Taip pat norėčiau nuoširdžiai padėkoti portalui ekspertai.eu ir, pavadinkime, keliems oponentams už reakcijas į mano straipsnius priešiškos propagandos tema, t. y., už gerą reklamą. Jei užsipulta portale, kuris, gerai pamąsčius, kažkodėl minimas Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje – ką gi, mano asmenine nuomone, galima kelti hipotezę, kad „Propagandos žodynas“ yra teisingame kelyje…

Visa situacija, vėlgi mano asmenine nuomone, primena kažkada skaitytą interviu su Rusijos žurnalo „Nacionalinė gynyba“ vyr. redaktoriumi I. Korotčenko, cituoju: „Rusija nieko nesiruošia pulti! Todėl kalbėti apie kažkokius, tegu ir hipotetinius scenarijus, mano manymu, yra kvaila“; „Estijoje ruošiasi įkurti NATO bazę, kurioje, galimai bus NATO atominis ginklas. [ši frazė pažįstamus estus smarkiai prajuokino, nors šiaip jie gan santūri tauta. – E.V.] Suprantama, ši bazė taps Rusijos ginkluotųjų pajėgų taikiniu, tai natūralu (…) Lietuvoje žmonės kenčia nuo paranojos – pradedant prezidentu, baigiant spec. tarnybų vadovais. Jeigu jiems vaidenasi „žalieji žmogeliukai“, reiktų kreiptis į narkologinį dispanserį“ (Cit. iš interviu „Pabaltijis neturi jokios vertės nei NATO, nei Rusijai“ su Rusijos žurnalo „Nacionalinė gynyba“ vyr. redaktoriumi I. Korotčenko, 2014-11-01 paskelbta portale sarmatai.lt).

Pasak I.Korotčenko, Baltijos valstybėse dėl tokių logiškų priežasčių, kaip Krymo aneksija, kilusi Rusijos grėsmės baimė tesanti „kolektyvinė šizofrenija“, o mūsų nerimas dėl agresyvios Putino režimo vykdomos politikos tėra tik „Baltijos šalių nacionalistinio elektorato konsolidacijos vidaus politika (…) ten žmonių protinis vystymasis sustojo (…) Pabaltijis kenčia nuo marazmo“ ir t.t. (Žr. ten pat.)

Pastebėtina, kad I. Korotčenko naudojamas argumentas apie Baltijos šalims atseit būdingą „kolektyvinę šizofreniją“, „paranoją“ ir pan. yra kone tiesiai paimtas iš SSRS KGB įrankių arsenalo. Sovietų okupacijos laikotarpiu šis kaltinimas  buvo naudojamas siekiant susidoroti su neįtikusiais režimui asmenimis. Tiek šis triukas, tiek ir kt. panašūs įprastai yra priskiriami vadinamajam „Etikečių klijavimo metodui“. Taigi, ponios ir ponai, Jūsų dėmesiui…

3. „Etikečių klijavimas“ (angl.: name calling)

Šis metodas priešiškos propagandos tikslams yra naudojamas labai dažnai. Galima teigti – dėl didelio jo efektyvumo, nes, pasitelkus „etikečių klijavimą“, numatytas taikinys ar kokie nors komunikaciniai kitos pusės kontrargumentai gali būti išeliminuoti panaudojus vos vieną sakinį ar pavadinimą.

„Etikečių klijavimo“ proceso metu labai dažnai personalizuotai atakuojami kitos pusės atstovai, t. y., asmenys, turintys kitokią, nei kad priešiškai propagandai naudingos pažiūros, nuomonę, turint tikslą sumenkinti, pažeminti, diskredituoti galimus kontrargumentus ir pan. Kartais – ir politinės kampanijos. Šio proceso metu minėtiems asmenims „priklijuojamas“ įvaizdis ar kokios nors charakteristikos, kurias galima labai lengvai panaudoti vadinamajam „užkabinimui“. T.y., charakteristikos, kurios yra psichoemociškai paveikios. „Etikečių klijavimo“ procesas dažniausiai išeliminuoja bet kokias tolesnes diskusijas ar galimą turinį. Jeigu leidžiatės paveikiamas, „etiketė“ priklijuojama – ir toliau ji kone automatiškai „išjungia“ bet kokį turinį, kontekstą, neutralizuoja bet kokius galimus kontrargumentus,  nes jie visi bus vertinami per minėtos „etiketės“ prizmę.

„Etikečių klijavimas“, kaip priešiškos propagandos technika, jau pačia savo esme yra visada negatyvus procesas. Netgi kai šios „etiketės“ yra įpakuotos į labai patrauklią formą ar, pvz., pridengtos pagiriamaisiais žodžiais – pats procesas visada, be išimčių, yra tik negatyvus. „Etikečių klijavimas“ labai dažnai yra realizuojamas drauge su įvairiomis komunikacijos formomis. Šį procesą, kaip reiškinį, galima aptikti emocinių santykių, politikos, netgi vaikų psichologijos srityse. Pvz., vaikų psichologijos atveju viena iš būdingų „etikečių klijavimo“ formų yra vadinama patyčiomis (angl.: bullying). Plg. tokius pasakymus, kaip „tu storas”, „tu kvailas“, „tu akiniuočius“, kol vyksta „etiketės klijavimo“ etapas. Vėliau patyčios perauga į: „tas storulis“/ „tas kvailys“/ „tas akiniuočius“ pasakė…“ Ir  – bac! „Etiketė“ priklijuota.

Pažymėtina, kad, kaip veiksmas, „etikečių klijavimo“ procesas visada turi labai didelį psichoemocinį užtaisą ir itin efektyviai nuginkluoja oponentą. Priešiškos popagandos ir aktyvėjančio informacinio karo prieš Baltijos valstybes atveju pačios populiariausios mums taikomos „etiketės“ yra tokios: „fašistai“, „naciai“, „rusofobai“. Kodėl būtent šios etiketės? Nes priešiškos propagandos kūrėjai puikiai žino, ką daro. Šias sąvokas labai lengva įsiminti, negana to, lengva naudoti kone kiekvienos temos, susijusios su mūsų valstybėmis, atveju. Galima sakyti  – bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, kokia tema komunikuojama. Pateiksiu situaciją, kaip pavyzdį. Neretai turistai iš Rusijos, apsilankę kurios nors Baltijos šalies parduotuvėje, klausia: „Kodėl gatvių pavadinimai ir kainos parduotuvėse pas jus surašytos tik lotyniškomis raidėmis? A, tai todėl, kad jūs čia visi esate fašistai/rusofobai/naciai/nacionalistai!“… Dar daugiau: net ir sąvoka „naudingi idiotai“ (ją aptarėme ankstesniame straipsnyje) gali būti labai sėkmingai panaudota, priklijuojant kam nors etiketę. „Etikečių klijavimo“ procesą galima palyginti su savotišku lipduku, padengtu labai stipriais klijais, kuris lengvai užkabina žmonių psichologiją ir, užklijuotas – puikiai laikosi.

Pirmąkart „etikečių klijavimas“, kaip viena iš klasikinių propagandos technikų, buvo išsamiau ištirtas JAV Propagandos Analizės institute (The Institute for Propaganda Analysis) 1937 – 1942 m. 

4. „Melaginga vėliava“ (angl.: false flag)

„Melaginga vėliava“ reiškia propagandos techniką, kurią naudojant įvairūs veiksmai yra atlikti naudojant kokios nors kitos grupės (karinės, politinės, visuomeninės…) emblemas ar pan. atpažinimo ženklus. Pora pavyzdžių: kažkada socialiniuose tinkluose „Lietuvos Gynybos Bloggeris“ buvo perspėjęs Lietuvos gyventojus būti atsargiais, kad, eidami į aktyviai reklamuojamus mitingus, skirtus tarsi ir baltiškam judėjimui reklamuoti ar pasisakyti socialinių klausimų temomis, iš tiesų nepakliūtų stačiai į … mitingą prieš NATO karių iš Vokietijos dislokavimą Lietuvoje.

Kitas pavyzdys: pamenate prieš keletą metų kilusias, pavadinkime, riaušes prie Lietuvos Respublikos Seimo? Taip, tas pačias, kurių metines kiekvienais metais, sausio mėnesį, „atšvenčia“ tam tikros Lietuvoje egzistuojančios grupės, kurios, atsiprašau už ironiją, mano asmenine nuomone, nepasižymi itin dideliu lojalumu mūsų valstybei ar mūsų šalies gyventojų daugumos gerbiamoms demokratinėms vertybėms. Taip jau susiklostė, kad minėtų riaušių metu panašiu laiku vyko Lietuvos Profesinių sąjungų konfederacijos mitingas. Nežinau kaip Jūs, bet aš asmeniškai esu linkusi tikėti jos atstovų teiginiais, kad jie tikrai neturėjo jokių sąsajų nei su riaušininkais, nei su akmenų mėtymu į mūsų Seimo langus. Tačiau, nors gal tiktai atsidūrusi netinkamoje vietoje netinkamu laiku, minėta konfederacija visgi sulaukė nemažų nemalonumų. Taigi, galima teigti, tapo klasikinės „melagingos vėliavos“ technikos aukomis.

„Melagingos vėliavos“ technika veikia sudarant įspūdį, kad už vieno ar kito veiksmo slypi „kažkas kitas“,  o ne tas ar tie, kurie iš tikrųjų įžiebė, paskatino, suorganizavo vienokį ar kitokį propagandinį veiksmą. Panašūs „melagingos vėliavos“ propagandinės technikos veiksmai gali būti organizuoti tiek karo, tiek ir taikos metu. Mūsų dienomis ši technika yra labai plačiai naudojama virtualioje erdvėje ir kibernetiniame kare. Bene ryškiausias ir pastaraisiais metais žinomiausias jos pavyzdys yra Rusijos ir Ukrainos konflikto metu gimęs sakinys „žalieji žmogeliukai“ (angl.: little green men). Tai – klasikinė „melagingos vėliavos“ tipo karinė lauko operacija. Vienas iš ankstyviausių plačiai žinomų „melagingos vėliavos“ pavyzdžių buvo 1788 m. įvykdyta klasikinė „melagingos vėliavos“ tipo klaidinanti karinė operacija: tais metais švedai leido jiems pasiūti Rusijos armijos mundurus. Dėvėdami šiuos mundurus, 1788 m. birželio 27 d. jie suvaidino „ataką“ prieš Puumalos priešakinį postą. Šis incidentas suteikė Švedijos karaliui Gustavui III priežastį netrukus po to įžiebti Švedijos – Rusijos karą. Kitas, lietuviams puikiai žinomas, karinės „melagingos vėliavos“ pavyzdys: kai represinės ir karinės sovietų struktūros pasitelkė provokacines, Lietuvos partizanų uniformomis perrengtas agentų-smogikų grupes, kurių veiksmai buvo skirti sukompromituoti partizaninę kovą, kurti ir skatinti neigiamą Lietuvos partizanų įvaizdį ir demaskuoti jų rėmėjus.

Tenka pripažinti, kad propagandinė „melagingos vėliavos“ technika anaiptol ne visada yra lengvai identifikuojama. Vienas iš patikimiausių rekomenduojamų būdų, kaip suprasti, kas yra kas, yra: visada užduoti klausimus, vertinti ne tik paskiras detales, bet stengtis aprėpti visą veiksmo paveikslą. Žvelgti kuo plačiau ir kuo atidžiau įvertinti to, kas vyksta, kontekstą. Negalite visada tikėti tuo, ką jums sako, aklai ir iš pirmo žvilgsnio. Taip pat patartina atlikti vadinamąjį veiksmų, įvykių fono tyrimą (angl: make background research).  T.y., atsakyti į klausimus: kam tai naudinga? Kas yra tie asmenys ar grupės, susiję su atitinkamu veiksmu? Koks yra tų asmenų ar grupių  galimas fonas, kilmė, kontekstas (angl.: possible background) ir kokiam tikslui pasiekti yra skirti jų veiksmai?

Sėkmės!

O kitąkart pasikalbėsime apie garsųjį „visuomenių testavimą“ ir… šį bei tą daugiau.

Laukite tęsinio. Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Parengta pagal:
1. Priimägi Linnar, doc. dr. Propaganda sõnastik.  –   Tallin, 2011.
2. www.propastop.org
3. Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas. Vilnius, 2015.
4. Interviu su Rusijos žurnalo „Nacionalinė gynyba“ vyr. red. I.Korotčenko cituotas iš: sarmatai.lt

Autorė yra prozininkė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė