Pasirodė trečioji žurnalisto, politikos apžvalgininko ir visuomeninės Alkas.lt redkolegijos nario Česlovo Iškausko knyga „Paaukota Lietuva“, kuri pirmiausia bus pristatoma gruodžio 11 d. autoriaus gimtajame Balbieriškyje ir Prienų centrinėje bibliotekoje. Balbieriškio pagrindinėje mokykloje 12 val. įvyks Č. Iškausko susitikimas su abiturientais ir pokalbis apie žurnalisto profesiją, o 14 val. Balbieriškio bibliotekoje bus pristatyta naujoji knyga. Vėliau 16 val. knygos pristatymas vyks ir Prienų centrinėje bibliotekoj.
Alkas.lt kalbina knygos autorių Č. Iškauską apie naujai pasirodžiusią knygą.
Alkas.lt:
– Kuo skiriasi visos trys Jūsų knygos?
Č.Iškauskas:
– Pirmoji „Neįtikėtina, bet tikra“, išleista 2012 m., buvo sudaryta iš įvairiuose portaluose publikuotų straipsnių apie esminius XX a. faktus, mitus ir įdomybes. Mėginau atrinkti tokias publikacijas ir paryškinti faktus, kurių nerasi vadovėliuose ar pažintiniuose straipsniuose, o dažnai tiesiog klausdavau: ar A. Hitleris prieš karą tikrai lankėsi Maskvoje? Ar L. Berija – galvažudys, o gal liberalas? Ar visi jaučiame kaltę dėl holokausto? Tai pasakojimai apie XX a. monstrus, kurie lėmė Europos ir pasaulio likimą, Lietuvos nelaimes ir kiekvieno mūsų netektis.
Antrojoje „Nuo Žemės iki Mėnulio“ taip pat žvelgiau į šių dienų pasaulį pro istorinę prizmę, bet daugiau vietos skyriau šių laikų piktžaizdėms – besaikiam ginklavimuisi, terorizmui, piratavimui, dievinamai tolerancijai, įvairių tikėjimų sąsajoms… Jau tada kėliau klausimą, ar Rusija iš tikrųjų yra valstybinio terorizmo citadelė, nors agresijos prieš Ukrainą dar nebuvo…
– Bet ir trečiojoje knygoje remiatės istorija.
– Taip, visos „trilogijos“ pagrindas yra mūsų istorija. Ši knyga leidyklos „Obuolys“ iniciatyva pavadinta įdomiai „Paaukota Lietuva“, o paantraštėje – „Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“. Nors aš norėjau, kad ji skambėtų taip: „Nuo šv. Brunono iki prof. V. Landsbergio“. Joje tarsi bėgame visą tūkstantinį Lietuvos istorijos maratoną – nuo Popiežiaus misionieriaus bandymo atgabenti į Lietuvą krikščionybę iki Atgimimo laikų vedlio laikų, na, ir dar toliau, iki pat šių dienų. Pavydas suėmė, kai mano dėmesį atkreipė solidus leidinys „Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino“. Žinoma, man, ne istorikui, sunku pasiekti tokį istorinių tyrimų lygį.
Bet šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, jos virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis akivaizdesnės.
– Kas būdinga visiems trims leidiniams?
– Atkreipdamas dėmesį į retesnius Lietuvos istorijos faktus, norėjau, kad mūsų jaunimas su ja susipažintų ne tik iš vadovėlinių tiesų, beje, dažnai iškreiptai ideologiškai interpretuojamų, o pajustų, kad mūsų istorijoje slypi begalės neatskleistų paslapčių, daug klausimų ir abejonių. Kiekvienas straipsnyje ras ir šaltinius, nuorodas, kad galėtų dar labiau gilintis į sudominusį įvykį ar reiškinį.
– O trečiąją knygą užbaigiate…
– Post Scriptum… Tai mano maždaug 40 metų grafomaniškos karjeros apvainikavimas – publicistinis kažkada Bernardinai.lt spausdintas straipsnis apie Gimtinę. Su nostalgiškais dar studijų laikų poetiniais bandymais, Tėvynės ilgesiu, praeities išjudinimu… Nekreipkite į tai dėmesio. Tai tiesiog kūrybinis atsisveikinimas, nors plunksnos padėti dar nežadu.
Apie naująją knygą
Trečiojoje knygoje Česlovas Iškauskas tarsi bėga visą Lietuvos istorijos maratoną – nuo šv. Brunono ir Vytauto Didžiojo iki profesoriaus V. Landsbergio ir dar toliau, iki pat šių dienų. Akcentuojami tie Lietuvos istorijos tarpsniai, kurie buvo jai lemtingi: arba įklampino šalį ir tautą į nesibaigiančius karus, konfliktus, susipriešinimą su kaimynais, arba vedė į klestėjimą, valstybingumo, demokratijos ir pažangos viršūnes.
Suprantama, kad kuo senesnė Lietuvos istorija, tuo joje daugiau baltų dėmių. Lietuvą apkrikštyti buvo mėginama kelis šimtmečius, liaupsinamos LDK egzistavimas nebuvo toks vientisas ir herojiškas, draugystės sąjunga su Lenkija vėlgi buvo nelygiavertė, o jos tamsus šleifas nusitęsia iki šių dienų. Karai, sukilimai, konfliktai, okupacijos, teroras, totalitarinis valdymas – visa tai paliko matomus randus ant mūsų tautos kūno. Jie nepuošia, tik moko saugoti ir ginti savo tapatumą, savo kraštą, kalbą, kultūrą. Knygoje bandoma atskirus istorijos etapus bei įvykius sujungti į vientisą giją ir parodyti, koks buvo praėjęs Lietuvos tūkstantmetis.
Česlovas Iškauskas (g. 1950 m. Balbieriškyje, Prienų rajone) – žurnalistas, politikos apžvalgininkas. 1976 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo žurnalistikos specialybę. Septyniolika metų dirbo politikos apžvalgininku Lietuvos radijuje ir televizijoje bei kitose televizijose, septynerius – bankininkystėje, beveik dešimtmetį – Žinių radijuje. Šiuo metu Č. Iškauskas bendradarbiauja su Delfi ir kitais portalais.
pats laikas buvo išsibarsčiusius Iškausko straipsnius sudėti į vieną vietą ir paleisti Lietuvos istoriją kaip bombikę tiems, kas ją kesinasi kompromituoti…Būtinai įsigysiu.
Keista,
teko vakar vartyt knygyne;
deja – eilinė “užkonservuota” trumparegystė,
APČCHI,
kaimynystėje 🙂 …patvirtimas.
Taip, ganėtinai išraiškingai profesionalus
eilinis trumputėlės, gan nevykusiai paviršutiniškos mūsiškosios istorijos
“apgraibymas”. Apgraibomis, apgraibomis, tarsi pusakliai trumparegiai,
vorele, – ant kits kito “istorinių žinių” atkartojimų petukų, rankeles susikrovę ir
rypt, krypt, rypuojeme. (Nuo pat pokvailio 1000-mečio paklaidos, kadangi metais
prašauta dėl anuometiniės pavasarinės, ir dirbtinosios kaip dabar, metų atskaitos
su “švent-uolio” bravūrėlio Adalberto pasekėjo nukneckinimu).
Būkim drąsūs, priimkim ir Iškauskinę drąsą (knygos virpesiu), kad taptų
r i m t a trąša, būsimiems žurnalininkams istorikams ir, net naujiems politikimas.
Reikia ir trąšų, be jų derliaus nelauk…