K. Stoškus. Tiesioginės demokratijos egzaminas, kurį privalu išlaikyti…

Valstybingumas, kaip žinome, mums sugrįžo beveik kaip Dievo dovana. Bet kol mes dairėmės ir mokėmės kitokioje valstybėje gyventi, įsitvirtino naujoji partinė valdžia.   Kad mes į ją nesikištume, pirmiausia  ji paskubėjo mus nuraminti: užtenka tik ją išrinkti, o ji pasirūpinsianti mūsų reikalais; viena – dešiniaisiais, kita – kairiaisiais. Tada net į galvą neatėjo paklausti, o kas pasirūpins Lietuva. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios egzistavo konstitucinė norma: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“, tačiau politikai ir žiniasklaida visad kalbėjo tik apie antrąjį kelią.  Nesvarbu, kad žodis „tiesiogiai“ parašytas pirmoje vietoje, visa viešoji erdvė žinojo tik atstovaujamąją demokratiją.  Iki šiol valdžia visos žiniasklaidos dėmesį buvo nukreipusi nuo šios pilietinės teisės ir net nuo šio žodžio „tiesiogiai“. O oficialioji žiniasklaida visą laiką ją uoliai imitavo. Kartais net atrodė, kad niekas nežino, ką tas žodis Lietuvoje reiškia.

Patikėti tokia pusine demokratija buvo nesunku: partijos  tam  ir kuriamos, kad atstovautų žmonių interesus. Bet prisipažinkime, mes neturėjome demokratinių „žaidimų“ patirties. Nenutuokėme net ir to, kad demokratija apskritai neįmanoma be nuolatinės valdžios priežiūros ir kontrolės. Todėl ilgai murmėdami laukėme, kentėjome ir mažai teįdėjome pastangų,, kad tokią kontrolę sukurtume. Net profsąjungos nenusisekė… Kol galų gale  buvo paverstos klusniu Trišalės tarybos prielipu. Žinoma, ne tik dėl to laukėme, kad per daug ilgai pasitikėjome politine atstovavimo ideologija. Bet ir dėl to, kad tapome kraštutiniais egocentrikais: užsiėmėme tik savo asmeniniais reikalais,  jautėmės prislėgti  depresijų ir neįgalumo, demonstravome nusivylimą visu pasauliu,  nedrįsome sukelti politikų pasipiktinimo,  drovėjomės išeiti į gatvę, kad nesusilietume su minia ir išsaugotume inteligentiško individualizmo skaistybę ir t.t. Bėda buvo  ir ta, kad buvome atpratę tarpusavyje žmoniškai bendrauti.  O čia dar prisidėjo tarpusavio įtarinėjimai ir konkurencija, nuomonės ir partijos. Todėl ne tiek diskutavome, ieškodami sutarimo, kiek rodėme ambicijas ir kivirčijomės. Nors greitai Išmokome viešai kalbėti, bet visiškai atpratome klausytis.  Netrūkų ir tokių, kurie mus skaldė ir kiršino. Atrodė, kad jau nieko neliko, kas dar galėtų mus jungti ir telkti pilietinei brandai. Likome kiekvienas su savim ir kas sau.

O tai reiškė, kad palikome visišką laisvę partinei valdžiai. Dar šiandien turbūt daug kas atsimena dar pačioje Nepriklausomybės pradžioje iš Seimo tribūnos pasakytus parlamentarės žodžius: „Virš mūsų tik dangus, – kaip nuspręsime, taip ir bus!” Tai buvo pirmas pavojaus signalas, bet niekas į jį rimtai nesureagavo. Buvo aišku, kad partinė valdžia pasijuto pati sau pakankama ir nekontroliuojama. Jau tada ji parodė, kad yra užmiršusi savo pagrindinę priedermę tarnauti savo valstybei ir visuomenei.  Vadinasi, ji galėjo rūpintis tik savimi ir  gyventi tik sau.  Kaip ir buvo galima tkėtis, ilgainiui ji tiek įsitvirtino, kad atitrūko ir nuo mūsų, ir nuo bendrų valstybės reikalų. Todėl dabar ji tokia pilna arogancijos ir pasitikėjimo. Visą pasaulį ji mato tik iš viršaus ir viską matuoja savo grupiniais, klaniniais interesais. Tai jų  „dovana“ mums už tai,   kad per  lėtai mokėmės pilietiškumo abėcėlės ir tiesioginės demokratijos pamokų.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų šiandien gali pakartoti pagrindinius Konstitucijos punktus: „Suverenitetas priklauso Tautai. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai  priklausančių suverenių galių.“ Bet liko tik žodžiai žodžiai. Gyvenimas nuėjo dviveidiškos, t.y. imitacinės, parodomosios, demokratijos keliu.  O mes tik su karčiu pavydu tegalime žiūrėti į šveicariškąją demokratiją, apie kurią Vyriausybės kancleris Dž. Džanela dabar taip sako: „Šiandien mes, šveicarai, už tokį gyvenimą, kokį sukūrėme, turime dėkoti būtent tiesioginei demokratijai. Savo šalį sukūrėme klausydami žmonių balso.“ („Respublika“, 2014. 06.13-19).  O mes susitaikėme su tuo, kas įvyko, ir išlikome perdaug inertiška paklusnia mase, kuriai sunkiai sekasi surasti tarpusavio supratimą ir tapti vieninga pilietine galia, pajėgiančia kontroliuoti valstybės politiką.

Ar negalime būti kitokie? Žinoma, galime. Ir privalome. Atėjo laikas. Tiesą sakant, mes jau daromės kitokie. Tik privalome dar ryžtingiau mobilizuotis ir solidariau pasukti tiesioginės demokratijos keliu. O proga tam posūkiui yra puiki. Neišnaudoti jos neturime teisės. Juk tą proga susikūrėme mes patys. Teisingiau pasakius jūs, kurie pačiomis sunkiausiomis sąlygomis daugiausia padarėte, kad būtų surinkta daugiau negu 300 tūkstančių beveik  neįmanomų parašų.

Jau tada prabilome apie pilietinės visuomenės stebuklą, deramą jos organizatorių susiklausymą ir pasišventimą. Kartu buvo pasiektas ir politinis laimėjimas: nuo savo Tautos atitrūkusi partinė valdžia buvo pažadinta iš abejingumo ir lengvabūdiškumo snaudulio – prasidėjo šiokios tokios saugiklių paieškos Lietuvos žemių pirkėjams. Bet visa tai buvo tik įžanga, tik pirmas žingsnis į referendumo etapą.

Bet ir jis išmušė iš vėžių politikus ir visą oficialiąją žiniasklaidą. Beveik visas parašų rinkimo etapas buvo sutartinai ignoruojamas. Tik kai jie pamatė, kad šitie žmonės pasiryžę atkakliam žygiui, prasidėjo sumišimas ir pasipiktinimo pliūpsniai. Paskubomis įvedami „saugikliai dėl žemės pardavimo“, o referendumo klausimas vis braukiamas iš Seimo posėdžių darbotvarkės. O galų gale griebtasi paskutinio įrankio – apeliacijos į Konstitucinį teismą. Rodos, neįtikėtinas dalykas: po to, kai praeitos visos parengiamosios procedūros, kai surinktas reikalingas parašų skaičius, kai tie parašai sutikrinti ir pertikrinti, kai į tuos „tikrinimus“ įpainiota net policija, kai referendumas atskirtas nuo prezidento rinkimų ir nukeltas beveik į vasaros vidurį, atstovaujamoji partinė valdžia vėl pasijuto, kad „virš jos tik dangus“. Spjovė į Konstituciją ir užvirė diskusijos partinėje koalicijoje. Galų gale partinėje nomenklatūroje seniai įsitvirtinusi valdžios viršūnė priėmė „saliamonišką sprendimą“ –  kreiptis į Konstitucinį teismą. B. Bradauskas pamėgino būti „demokratiškas“: negerai išeina, žmonės surinko 300 tūkstančių parašų; „tegul iš pradžių pasisako tauta, o paskui Konstitucinis teismas (?!)“. Tačiau  Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas inžinierius Julius Sabatauskas, savo „sklandžia kalba“ rodydamas „teisinį išsilavinimą“, „išaiškino“: „Po referendumo, apskritai, kai ateis į Konstitucinį teismą, mes negalėsime. 300 tūkstančių – ne tauta.“ Užtat mūsų Seimas yra aukščiau už tautą, – jis neraudonuodamas priima antidemokratinį sprendimą, ne tik pažeidžiantį piliečių konstitucinę teisę į tiesioginę demokratiją, bet užgniaužiantį tokios demokratijos galimybę.

Tai įprastas patyčių aktas ir paskutinis iššūkis Tautai, kad jai daugiau niekada nekiltų noras naudotis tiesioginės demokratijos teise ir ginti Konstitucijos. Šitas įžūlumas turėtų sutelkti Tautą į vieną kumštį. Negalime neparodyti vieningos valios, kad pasibaigtų patyčios ir demokratijos primityvios imitacijos. Negalima leisti, kad užgestų mūsų entuziazmas. Ir pavargti negalima. Kiekvieną rytą privalu prisiminti šveicarų kanclerio žodžius: „Šiandien mes, šveicarai, už tokį gyvenimą, kokį sukūrėme, turime dėkoti būtent tiesioginei demokratijai. Savo šalį sukūrėme klausydami žmonių balso.“ Nors mes ir ne kalniečiai, bet atėjo laikas supykti iki širdies gelmių, kad užsispirtume ir daugiau niekada nebūtume vedžiojami už nosies. Turime priversti, kad būtų klausoma žmonių balso. Tiesą sakant, tą jau pajutome ir pamatėme, kai pradėjome sutartinai veikti. Čia ne kokios perdėtos ambicijos, bet konstitucinė teisė ir būtinumas pažaboti Tautos atstovų savivalę, atstatyti  valstybę formuojančių galių pusiausvyrą.  Per didelius vargus jau yra paskelbtas „pirmasis nepriklausomos Lietuvos tautos referendumas“  dėl keturių labai svarbių klausimų paketo: dėl referendumams būtino parašų skaičiaus, dėl referendumu priimtų sprendimų keitimo, dėl piliečių nuosavybės teisių atstatymo žemei, miškams ir vidaus vandenims ir dėl gamtos išteklių naudojimo pramoniniu būdu sąlygų.

Referendumas turi pavykti, kad ateityje užtektų 100 tūkstančių parašų , t.y. kad jų skaičius būtų visai toks pat, kaip ir Šveicarijoje keliant Konstitucijos pakeitimų klausimus. Žinoma, ir tada dar mes būtume sunkesnėje padėtyje negu šveicarai: jie turi apie 8 mln. gyventojų ir parašus gali rinkti net pusantrų metų. Bet kas tą darbą dirbo, žino, kad ir tai būtų didžiulis ir negrįžtamas tiesioginės demokratijos laimėjimas. Jis ne tik sustiprintų mūsų pasitikėjimą savo savo jėgomis, bet ir atvertų kelią naujoms iniciatyvoms, piliečių politiniam aktyvumui, vadinasi, subrandintų visų atsakomybę už savo valstybę. Tada turėtume ir žymiai daugiau  politikų, kurie suprastų, jog pilietinė visuomenė negali atsirasti be tiesioginės demokratijos, arba pilietinių iniciatyvų laisvės.

Savaime suprantama, šiandien mūsų laukia pats sunkiausias, pats svarbiausias ir lemtingiausias mūsų pačių galių, t.y. mūsų pilietinės brandos ir  vertės,  išmėginimo etapas. Esame novatoriai. Dirbame ypatingomis, išskirtinėmis sąlygomis. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį kito tokio neturėjome, todėl nėra nė su kuo palyginti. Juolab kad dabar jau nepakanka vien tik entuziazmo ir organizatorių pasišventimo. Privalu mobilizuoti visus gebėjimus, visus pilietiškumo pasireiškimus, kad būtų atlikta šventa priedermė „ priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir atlaikytas visais ryšių kanalais ir kontaktais platinamas tiek valdžios, tiek  ir savo pelnais suinteresuotų žemdirbių spaudimas bei gąsdinimai Europos Sąjungos sankcijomis.

Mūsų pasirinktas kelias teisingas ir orus. Mes – ne prekeivos, todėl neprivalome įtaigoti žmonių, kad jie paklustų mūsų įsitikinimui. Mums tik svarbu, kad žmonės sužinotų realią sutuaciją, neužmaskuotą nei siaurų partinių interesų, nei pragmatiškų politinių susitarimų, nei buitinio egoizmo. Tas partinis ir buitinis savanaudiškumas užkrėtė mūsų krašte ne taip jau mažai tautiečių, kurie dėl „gardaus valgio šaukšto“ yra pasirengę parduoti ne tik tėvą motiną, bet ir visos Lietuvos ir jos ateinančių kartų likimą. Reikia, kad galų gale atsisijotų žmonės ir visi pamatytume, kas ko vertas. Jeigu jie tikrai nori pasijusti savo likimo šeimininkais, jie pirmąsyk privalo patys apsispręsti, kaip elgtis su referendumu.

Mes tik rodome, kas mus pačius privertė imtis atsakomybės už ateinančių kartų likimą. Žmonės turi sužinoti, kuo jie rizikuoja aklai paklusdami partinės valdžios sprendimams ir jų komerciniams tarpusavio susitarimams. Aišku viena, kad  neturime moralinės teisės išleisti iš akių to ryšio, kuris yra tarp Lietuvos žemių gynimo istorijos ir dabartinių  jos išsaugojimo uždavinių.

Visai pagrįstai Pranciškus Šliužas perspėja, kad „žėmė nėra ir negali būti paprasta prekė“. Žemės rutulys baigtinis. Gyventojų skaičius, galintis joje išgyventi, taip pat baigtinis. Pirmasis Žemės rutulio gyventojų milijardas atsirado tik 19 a. viduryje, antrasis – apie 1930 metus, trečiasis – apie 1962 m. Paskui po milijardą kas 15 metų. Septintas –  maždaug po 20 metų. Kiek joje gali išgyventi žmonių, niekas negalėtų atsakyti. Viskas priklauso nuo žemės resursų eikvojimo tempų. Aiškus čia tik vienas dalykas: žmonija niekada negalės tiek vartoti, kiek dabar vartoja JAV. Tuo atveju reikėtų mažiausia bent dviejų Žemės rutulių. Vadinasi, pagrindiniai pramoniniai kraštai gali augti tik eksploatuodami kitų šalių resursus. Tačiau politikai kalba lyg būtų nukritę iš dangaus: „Vartokite, vartokite, vartokite!” Jie nemato, kad vartotojų visuomenės modelis mus jau įvarė į akligatvį.  O jų politika gyvena ir gali gyventi vien šia diena.

Turime nulenkti galvas prieš P. Šliužą, kad jis išėmė žemę iš prekių apyvartos.  Nei ji, nei pats žmogus negali būti tik prekė. Joje per daug žmogaus.  Iš ten mes ateiname ir ten tenka sugrįžti. Joje visas žmogaus gyvenimas. Ten pagrindiniai gyvenimo resursai ir gyvybinės galios.  Joje vienaip ar kitaip įsikuria ir išmoksta gyventi ištisos tautos bei valstybės. Ir ji daugiausia prisideda prie etninio charakterio formavimosi. Pagaliau kai kalbame apie didžiąsias valstybes, pirmiausia juk turime galvoje ne ką kitą, o kaip tik žemių dydį ir gyventojų skaičių. Ir būtent dėl to paprastai žemė tampa esmine valstybės bei jos kultūros, t.y. Tėvynės,  tęstinumo sąlyga, bei  suteikia toms šalims atitinkamą charakterį

Ypač žemė svarbi toms šalims, kurios yra išlaikiusios patvarias žemdirbių kultūros tradicijas. Tokia, sakysime, yra ir Lietuva. Iš žemdirbių psichologijos čia yra išaugęs visas folkloras, o jos mitologija sakralizuoja ne tik dangų, bet kartu žemę ir požemį. Jeigu norima, kad toji tradicija išlaikytų bent minimalias sąsajas su šiuolaikine kultūra, anaiptol nėra vis tiek, kas mūsų šalyje dirba žemę. Tikriausiai Maceina visai teisus aiškindamas, kad lietuvių tauta gyva tol, kol jaučia ryšį su žeme. Bet kadangi politikai  apie jį yra pripasakoję labai daug netiesos, tegul kalba jis pats: „Lietuvis myli žemę, myli savo dirvą, myli ją ne utilitariškai, bet mistiškai estetiškai. Jis gali šią žemę apleisti ekonominiu atžvilgiu, bet jo sieloje ji pasilieka įsisiurbusi ligi pat šaknų. <…>  Įaugęs į savą žemę, žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama. <…> Ji gali netekti savo kalbos (kalba nesudaro tautybės esmės), bet jos suaugimas su žeme palaiko jos tautinę dvasią ir etninį tipą. Svetimųjų spaudžiami ir neturėdami savo aukštesnės kultūros, mes ilgus šimtmečius išsilaikėme nenutautėję. Tuo tarpu mūsų emigrantams užteko dviejų kartų, kad jie pasikeistų ir savo kalba, ir savo mąstysena, ir net fiziniu savo tipu. Atitrūkimas nuo žemės lietuvį žudo labiau  negu ką kitą. <…> Mes priešinamės tik tada, kai iš mūsųkas nors bando atimti žemę. Tada mes ginamės ligi mirties.“ Maceinos aiškinimą visiškai patvirtina ir dabartinė masinė emigracija. Panašu, kad ją parengė pusšimtį metų trukusi kolektyvizacija.

Mus ramina kaip mažus vaikus, kad visai nesvarbu, kas yra žemės savininkas, kad „žemės juk niekas neišsineš“. Bet čia kalba eina apie elementarų tautinio identiteto sunaikinimą.  Referendumu siekiama apginti tą Lietuvos žemių vientisumą, kuris pirmiausia buvo įtvirtintas Konstitucijoje. Kitaip sakant, siūloma grąžinti valstybę prie tos konstitucinės nuostatos, kuri buvo suformuluota tuo metu, kai Lietuva  dar buvo laisva: „Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.“ Galų gale  tą žemių vientisumą iki šiol prisiekia saugoti  kiekvienos kadencijos Seimo nariai ir kai kurie kiti pareigūnai. Ir tas noras nėra paprasta užgaida, kažkokiu keistu būdu atsiradusi Konstitucijoje, bet labiausiai iškentėtas istorinis Lietuvos rūpestis. Svarbiausia, kad jis nėra praradęs aktualumo ir šiandien.

Kad ir ką kalbėtų įbauginti politikai, čia kalba eina apie tokį žemės nusavinimą, po kurio bet kada  gali prasidėti net ir visai dar šviežio Krymo scenarijaus įgyvendinimas. Jeigu žemę galima parduoti, ją gali bet kas ir nusipirkti. Audrius Rudys dažniausiai mini Havajų likimą:  iš tikrųjų dėl gyventojų sudėties pasikeitimo 18 Polinezijos salų 1959 metais pavirto 50 – ja JAV valstija. Ar ne per žemių supirkimus atsirado ir Izraelio valstybė? Tuos faktus jau daug kas užmiršo. Bet kaip nutylėti patį naujausią įvykį – aneksiją, kurią visai neseniai patyrė Krymo ukrainiečiai iš Rusijos pusės. Kas galėtų garantuoti, kad taip neatsitiks Lietuvai?

Lietuva nuolat buvo ir tebėra neblogas kąsnis agresyviesiems ir stipriesiems, t.y. jau ir dabar daug žemių turintiems kaimynams: šalis maža ir, vadinasi, silpna, gera strateginė vieta, mažas gyventojų tankis, minkštas klimatas, žymiai mažiau užterštas oras negu pramoniniuose kraštuose, dar daug mažiau eroduotos dirvos… Tas kąsnis pasidarys dar skanesnis, kai žemių erodavimas pasieks kritinį tašką ir žmonių masės pajudės į šiaurės ir vakarų regionus. Jau dabar kasmet žmonija praranda po 6 – 7 mln. dirbamų dirvožemių. Ypač dideli erozijos mastai Afrikoje ir Azijoje (Kinijoje, Indijoje, Irane, Pakistane). Rusijoje kasmet eroduoja po 400 – 500 tūkst. ha dirvožemių. Negi šitie procesai Lietuvos neliečia?  Bet kad jie nedomina Lietuvos partinės valdžios žmonių, tai tikra tiesa.  Kitaip jie nebūtų taip  neatsakingai ir lengvabūdiškai, net be visuomenės pritarimo atsisakę fundamentalios žemės vientisumo nuostatos. Dėl to jie dabar ir yra pagrindiniai ir agresyviausi referendumo priešininkai.

Ant jų galvos griūva tiesioginė atsakomybė, kad jie taip nerūpestingai pasidavė tarytum ir demokratiškai „laisvas kapitalo judėjimo“ magijai. Nesunku įsivaizduoti, kokios atsakomybės ir mentaliteto žmonės čia derėjosi, kad iki šiol neįstengė suprasti tokio paprasto dalyko, jog „laisvo kapitalo judėjimo“ principas čia nėra toks nekaltas ir teisingas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. O jeigu jie tą suprato ir tylėjo, vadinasi, jie buvo didžiųjų ir turtingųjų kraštų suokalbininkai ir atliko šlykštų veiksmą, kurį be jokių priedangų reikėtų vadinti mūsų ateinančių kartų  išdavyste.

Čia niekada nebus tokio judėjimo, kaip jį vaizduoja politikai:  atseit svetimieji perka žemes iš mūsų, o mes – iš jų… Sudaroma naivi regimybė, kad viskas išsilygina. Nieko panašaus. Stipresnieji ne tik išlaiko savo pranašumus, bet ir išeikvoja tuos paskutinius silpnųjų šalių resursus, kurie turėtų būti jų „neliečiamomis atsargomis“ bet kokiais krizių atvejais. Tos sąlygos užtikrina ne laisvo kapitalo judėjimą, o tik didelių, turtingų, tankiai apgyvendintų, ypatingai intensyvios žemdirbystės, agresyvių  kraštų ekspansiją į mažus, skurdžius, rečiau apgyventus, mažiau intensyvios žemdirbystės kraštus. Jeigu čia esama laisvės, tai ji greičiau bus panaši į vienkryptį upės tekėjimą iš aukštumos į žemumą, bet niekada atvirkščiai: didžiosios šalys naudosis mažesnėmis, turtingos – skurdesnėmis, tankiai apgyvendintos – tomis, kurios rečiau apgyvendintos, ypatingai intensyvios žemdirbystės kraštai – mažai intensyvios žemdirbystės kraštais, agresyvūs –  taikesniais ir pan. Ne vargšai supirks turtingų kraštų žemes, o turtingų kraštų  žmonės supirks pigias neturtingų šalių žemes.  Tankiai gyvenančių kraštų žmonės lengvai išplės savo teritorijas į rečiau apgyventų kraštų žemes, kad intensyviu  eksploatavimu jas paverstų eroduotomis zonomis. Lietuvos klimato sąlygomis ariamos žemės sluoksnis susidaro maždaug per 4 – 6 tūkst. metų, o erozija ją gali sunaikinti per 15 – 20 metų. Ar tai ne antras priverstinis nuogų šokimas į dilgėlyną po pirmųjų nepriklausomybės metų ekonominės reformos?

Jeigu įvertinsime visus šiuos skirtumus, nesunku bus suprasti, kad sparčiai augant gyventojų skaičiui pasaulyje, didžiausios ir turtingiausios valstybės „laisvu   kapitalo judėjumu“ pradėjo minkštąją neokolonizaciją. Mes balsavome už stojimą į Europos Sąjungą ir nesiūlome iš jos išstoti. Norima tik  išvengti tokios situacijos, kai yra užgniažiama tiesioginė demokratija ir Sąjungos vardan yra konjunktūriškai aukojami  mūsų nedidelės Tautos gyvybiniai interesai.