Dabartinė padėtis Ukrainoje yra labai pavojinga – tokios grėsmingos padėties nebuvo nuo Šaltojo karo laikų. Kaip ir tuomet, judame link konfrontacijos, o Europoje ir vėl atsirado atskirtis, sako profesorius Alpo Rusi, pripažintas tarptautinių santykių ir istorijos ekspertas iš Suomijos.
A. Rusi yra buvęs Suomijos ambasadorius Šveicarijoje, Lichtenšteine, prie Šventojo sosto ir prie Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos. Ilgamečio darbo patirtį Suomijos užsienio reikalų ministerijoje sukaupęs profesorius anksčiau dirbo Harvardo, Hamburgo ir Laplandijos universitetuose, o nuo rudens Alpo Rusi skaitys paskaitas ir Lietuvoje – dėstys Vytauto Didžiojo universiteto studentams.
Paklaustas apie Baltijos jūros regiono šalių saugumo padėtį, A. Rusi sako, kad šioms valstybėms svarbiausia bendrauti tarpusavyje ir vengti bet kokių provokacijų, kadangi geopolitinė padėtis yra įtempta. „Tikiuosi, kad viskas ilgai nesitęs, tačiau Krymo aneksiją galima išspręsti tik Rusijai visiškai atsitraukus. O aš manau, kad Vladimiras Putinas nenorės atiduoti nė colio tos teritorijos, kurią Rusija užėmė Kryme ir Rytų Ukrainoje“, – konflikto išsprendimo galimybę skeptiškai vertina mokslininkas.
Krymo aneksija sukrėtė
A. Rusi teigimu, turint omenyje besitęsiančius neramumus, NATO vaidmuo šiandien yra pasikeitęs. Aljansas sugrįžo prie savo pradinės, svarbiausios paskirties, ginti šalis nares, ir jai skiria didesnį dėmesį nei krizių sprendimui tolimesniuose pasaulio taškuose. Prieš dvidešimt metų buvo manoma, kad NATO galėtų spręsti krizes, vykstančias už Aljanso ribų, tačiau dabar pasaulis yra kitoks, ypač dėl padėties Ukrainoje, todėl dėmesio centre turėtų išlikti pačių sąjungininkių gynyba.
„Tai yra pati pavojingiausia padėtis nuo Šaltojo karo pabaigos. 2014 metų įvykiai ir vėl padalino Europą į dvi dalis. Panašią skiriamąją liniją matėme Šaltojo karo metu, tik dabar ji – tarp Eurazijos ir Europos sąjungų. Deja, judame link panašios konfrontacijos, kaip tada. Šaltajame kare turėjome vadinamąjį Vokietijos klausimą, o šiandien – Rusijos“, – neraminančias paraleles iškelia buvęs diplomatas. Jis pasakoja, kad Švedijos ir Suomijos vyriausybes Krymo aneksija sukrėtė labiau, nei kitas Europos šalis – ypač tai, kad Rusija savo politinių tikslų bando siekti karinėmis priemonėmis.
Suomijoje auga politinis palaikymas Aljansui, bet šalis yra deklaravusi, jog į NATO nestos. Pasak Alpo Rusi, suomiai laikosi požiūrio, jog ryšius tarp jų valstybės ir Aljanso reikia išlaikyti ir stiprinti. Tačiau narystė – opesnis klausimas. Balandžio pabaigoje paskelbta vyriausybės ataskaita parodė, jog Suomijai prisijungus prie NATO, šalies saugumas sustiprėtų, tačiau tuo pačiu ir kiltų rimta krizė santykiuose su kaimyne Rusija. Ataskaitoje nėra rekomendacijos, ar Suomija turėtų stoti, ar ne, bet pabrėžiama, jog strategiškai naudingiau būtų, jei Švedija ir Suomija prie Aljanso prisijungtų kartu, o ne kiekviena atskirai.
„Aš asmeniškai gailiuosi, kad Suomija nedalyvavo diskusijose dėl NATO ir Europos saugumo 2000–2002 metais. Tai buvo puiki galimybė mums apsvarstyti prisijungimą prie NATO kartu su Baltijos šalimis“, – pažymi buvęs ilgametis Suomijos ambasadorius.
D. Trumpas kursto amerikiečių nerimą
A. Rusi yra labai tvirtas ir kitos valstybių bendrijos, Europos Sąjungos šalininkas, tačiau norėtų, kad ji sėkmingiau kovotų tiek su finansų krize, tiek su galima demokratijos stoka savo institucijose bei sprendimų priėmimo procesuose. Trūksta ir artimesnio transatlantinio bendradarbiavimo – aukščiausio lygio susitikimų tarp ES, NATO ir JAV, ypač saugumo klausimais, kadangi Europos Sąjungai reikia pagalbos geriau organizuojant savo veiklą būtent saugumo srityje. Tačiau A. Rusi įspėja – Europa negali tikėtis, kad Vašingtonas ir toliau teiks solidžią finansinę paramą Aljanso gynybai.
„Amerikiečiai sunerimo, kad jie per daug pinigų išleidžia NATO, kad jų dalis, skiriama NATO biudžetui, yra per didelė. Galėjote pastebėti, kaip šį argumentą panaudojo numanomas Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas. Manau, europiečiai turėtų būti realistai ir suprasti, kad periodas po Antrojo pasaulinio karo jau pasibaigė“, – komentuoja A. Rusi. Priešingai nei Aljanso įkūrimo išvakarėse, Senasis Žemynas nebėra demoralizuotas po ką tik pasibaigusio karo, todėl JAV gali nuspręsti sumažinti savo skiriamas lėšas.
Šalių narių nacionalinės gynybos finansavimą reikėtų peržiūrėti, o saugumo klausimais reikėtų aktyviau bendradarbiauti visiems – ES, NATO narėms, Europai, JAV, Kanadai. Derėtų daugiau išklausyti, tartis ir su Aljansui nepriklausančiomis šalimis.
Ketinimai perkelti pabėgėlius nepavyko
Europa susiduria su rimtais iššūkiais ir kitoje srityje – priimant iš karo alinamų kraštų plūstančius migrantų srautus. „Atvirai kalbant, Europos Sąjungos planas žlugo – buvo sutarta, kad 160 tūkst. pabėgėlių bus perkelti, tačiau tai neįvyko. ES turėtų labiau pasistengti dirbdama šiuo klausimu“, – sako suomis.
Lyginant priimamų migrantų skaičių su šalių gyventojų skaičiumi, Suomija yra ketvirta šalis Europoje – čia kovą 1 milijonui gyventojų teko beveik 6 tūkstančiai prieglobsčio prašytojų, o iš viso per 7 mėnesius priimta daugiau nei 30 tūkstančių. Migrantų srautų problemą reikia spręsti nedelsiant, ypač turint omenyje išaugusią terorizmo grėsmę – dar balandžio pabaigoje Švedijos saugumo tarnybos buvo gavusios informacijos, kad aštuoni teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ (ISIS) nariai planavo išpuolį Stokholme.
„Turime sunaikinti šią grėsmę, suderindami atskirų šalių saugumo politikas. Mūsų visuomenės yra atviros, pažeidžiamos – visos atviros visuomenės susiduria su piktnaudžiavimu laisve. Saugumas niekada nėra tobulas, turime susitaikyti, kad gyvename ne absoliutaus saugumo sąlygomis, ir glaudžiai dirbti drauge, kad grėsmės būtų pašalintos. Tokia turėtų būti mūsų saugumo politika – ne kurti policinę valstybę, o įdiegti stiprią saugumo paslaugų priežiūros sistemą atviroje visuomenėje“, – paaiškina A. Rusi.
Elito valdymo era pasibaigė
Mokslininko teigimu, reikėtų peržiūrėti ir Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo tvarką. Elito valdymo laikotarpis pasibaigė: ES institucijų tarnautojai turėtų dirbti ne ilgiau nei 5 metų kadenciją, po kurios jie galėtų būti perrenkami daugiausiai tik dar vienai tokio ilgio kadencijai, jei tinkamai dirbo savo darbą. Tačiau reikėtų išvengti situacijos, kai žmonės jau 40 metų užima pareigas Bendrijoje – jie turėtų grįžti į privatų sektorių arba į savo valstybės institucijas. Anot A. Rusi, tokia reforma labai reikalinga tam, kad būtų išsaugotas ES teisėtumas.
„Juk ne mes dirbame valstybei, o valstybė dirba mums, savo piliečiams. Tokia yra ir ES idėja – ji skirta Europos piliečiams, o ne elitui“, – sako buvęs diplomatas.
Profesorius siūlo, kad Šiaurės šalys – Lietuva, Latvija, Estija, Danija, Suomija, Švedija – galėtų užmegzti efektyvesnius ryšius ES viduje ir suformuoti atskirą šešių valstybių grupę. Jas sieja bendri interesai, susiję su Baltijos jūra, santykiais su Rusija ir kitais klausimais, kuriuos susivienijus Bendrijoje būtų lengviau spręsti. Tuo tarpu Suomija su Lietuva galėtų aktyviau bendradarbiauti ir versle.
„Abiejų valstybių geografinė padėtis yra tam palanki. Lietuvoje jau kuriamos suomių įmonės, jos čia atidaro savo biurus, užmezga verslo ryšius. Norėčiau, kad savo ruožtu ir daugiau lietuvių įsidarbintų Suomijoje, o suomiai ir toliau kurtų verslus Jūsų šalyje. Suomių verslo kultūra yra gera – gerbiame įstatymus, norime dirbti, turime tvirtus įpročius, susijusius su verslo finansavimu ir kova su korupcija“, – tikina A. Rusi.
