A. Butkus. Lietuvos ir Latvijos konfederacija

Ar galėtų lietuviai ir latviai turėti savo bendrą valstybę? Toks klausimas buvo iškilęs ties XIX–XX a. slenksčiu, lietuvių ir latvių inteligentams modeliuojant šių dviejų baltų tautų ateitį. Panslavizmo fone formavosi jo atsvaras – panbaltizmas, akcentavęs baltų vienybės idėją. Bene aktyviausias šios idėjos propaguotojas tada buvo Jonas Šliūpas, dar 1885 m. rašęs JAV leistame lietuvių laikraštyje „Unija“, jog „Mes neabejojame – bus, bus /…/ lietuv-latviška respublika, kaip šiandien kad yra Prancūzija, Šveicarija ir kitos tokios valdystės“ [1]. Savo atsiminimuose J. Šliūpas rašo: „Tad nuo pačių pradžių mano triūsui Amerikoje buvo užbrėžtos aiškios linijos: pirmoje vietoje lietuvybė su idealu laisvos Lietuv-Latvijos, 2) troškimas atsiskirti nuo lenkų įtakos, kuri tuomet reiškėsi ypačiai per lenkų bažnyčią, ir 3) noras šviesti ir auklėti tautą mokslo, laisvės ir pažangos šviesoje, nusikratant tarp kitko ir nuo pragaištingos įtakos religiškųjų dogmų“ [2]. Šliūpo nuomone, lietuvių ir latvių tautas sieja labai artima giminystė, ir tik vokiečių invazija į šiaurės baltų žemes neleidusi sukurti bendros valstybės, o Mindaugui tapti lietuvių ir latvių karaliumi [3].

Valstybės modelio paieškos ypač suaktyvėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Tų modelių atsirado net keletas. Be J. Šliūpo siūlyto baltiškojo ir baltoskandiškojo, buvo svarstomi ir Lietuvos-Baltarusijos, Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos karalystės bei nacionalinės Lietuvos respublikos valstybiniai modeliai [4].

Latviai, neturėję istorinės valstybingumo patirties, po 1917 m. Rusijos Vasario revoliucijos buvo iškėlę autonomijos idėją su lozungu „Laisva Latvija laisvoje Rusijoje“. Radikalesni latvių autonomininkai įsivaizdavo būsimąją Rusiją kaip JAV, kur kiekviena valstija turi savo įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Rusijos Laikinoji vyriausybė nepritaria Latvijos autonomizacijai ir net Latgalos nenori atskirti nuo Vitebsko gubernijos. 1917 m. vasarą karo pabėgėlių Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Latvijas atbalss“ („Latvijos aidas“) buvo paskelbta visiškai nepriklausomos Latvijos valstybės idėja. Šios idėjos šalininkus taip pat gausino po Spalio perversmo bolševikų deklaruota tautų apsisprendimo teisė.

J. Šliūpo baltų valstybės idėjos nepalaikė nė viena Lietuvos ar Latvijos partija, ją rėmė tik negausus entuziastų būrelis. Nepatraukė ir po karo (1918 m.) susikūrusios Čekoslovakijos bei Jugoslavijos (Serbų, kroatų ir slovėnų Karalystė) pavyzdžiai. Takoskyra tapo lietuvių istorinė arogancija (latviai, girdi, niekada neturėję savo valstybės, buvę tik valstiečių tauta), kurią mėgo spinduliuoti premjeras, vėliau užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, ir ketinimai bendroje valstybėje latviams suteikti tik autonomines teises. Latvius nuo bendros su lietuviais valstybės idėjos stūmė tuometinis ūkinis ir kultūrinis lietuvių atsilikimas, nulemtas kelis šimtmečius trukusios Lietuvos sąsajos su Lenkija, taip pat lietuvių katalikybė, kuri protestantiškajai latvių daugumai atrodė konservatyvi ir regresyvi. Dar vienas barjeras buvo abiejų šalių politikų noras turėti tautinę valstybę, o ne kelių tautų konfederacinį valstybinį darinį. Kalbų giminystė, etnokultūros bendrumas ir literatų abipusės simpatijos buvo per menki argumentai, kad atsvertų aukščiau minėtuosius.

Kas lėmė tokius abiejų tautų skirtumus? 

Žvilgsnis į istoriją

Kovos su vokiečiais. Lietuva ir Latvija turi seniausią sieną Rytų Baltijos regione. Atskiri jos fragmentai siekia mindauginius laikus. Ši siena ėmė rastis XIII a. pradžioje, kai į šiaurės baltų ir finų žemes krikščionybės platinimo pretekstu įsibrovė vokiečiai, čia įkūrę Livonijos valstybę. Lietuva turėjo savų tikslų ir stengėsi įsigalėti visame Kurše bei Žiemgaloje, livoniečiai savo ruožtu stūmėsi į pietus ir ypač pretendavo į vakarinę Lietuvos dalį – Pietų Kuršą, vėliau Žemaitiją, kad galėtų sujungti pavergtąsias baltų žemes nuo Rygos iki Karaliaučiaus. Tokiam susijungimui Žemaitija buvo natūralus geografinis pleištas, tad dėl jos vokiečiai su Lietuva fiziškai stumdėsi iki pat Žalgirio karo (1409–1410), o diplomatiškai tam tikrą laiką ir po jo. Ilgainiui siena nusistovėjo ir tapo artima dabartinei. Ji kirto etnines kuršių, žiemgalių ir sėlių žemes. Šiaurinės aptuštėjusios šių žemių dalys sulatvėjo dėl į jas atkeltų latgalių, pietinės – sulietuvėjo (Lietuvos kuršiai sužemaitėjo). Nuo XVI a. abipus sienos gyveno jau skirtingos tautos, kalbančios lietuvių (LDK pusėje) ir latvių (Livonijoje) tarmėmis. Teigiama, kad latvių kalba susiformavo latgalių kalbos pagrindu po XIII a. karų, kai į aptuštėjusias kuršių ir žiemgalių žemes ėmė keltis (ar buvo keliami) gausesni ir karuose mažiausiai nukentėję latgaliai [5].

XIII a. šiaurės baltų ir prūsų kovos su vokiečiais, trukusios beveik visą šimtmetį – žiemgalių iki 1290 m., prūsų iki 1284 m., – netiesiogiai padėjo stiprėti Lietuvai, nes sulaikė didžiules kryžiuočių pajėgas, be to, gausiais bėgliais gerino Lietuvos demografinę situaciją. Vien po 1290 m. Sidabrės pilies sudeginimo, pasak kronikų, į Lietuvą pasitraukė apie 10 000 žiemgalių. Intesyviausiai pulti Lietuvą vokiečiai pradėjo XIV a., dažnai sinchronizuodami žygius, kad vienu metu būtų puolama iš Prūsijos ir Livonijos, kad būtų išskaidyta Lietuvos kariuomenė. Ypač sunkus Lietuvai buvo XIV a. septintasis ir aštuntasis dešimtmetis, kai Livonijos ordinas vienu žygiu nusiaubdavo po keliolika ar net keliasdešimt vieto­vių [6].

Savo ruožtu Lietuva dėl savo geografinės padėties užtvėrė vokiečiams kelią sausuma į Livoniją ir šitaip išgelbėjo latvių bei estų tautas nuo kolonizacijos – per Žemaitijos slenkstį Livonijos vokiečiai negalėjo atkelti į karų ir marų išretintas žemes valstiečių iš Vokietijos, Austrijos ar Šveicarijos. Į Prūsiją atgabenti vokiškai kalbančius valstiečius kliūčių nebuvo, tad ten kolonistai iki XVIII a. visiškai ištirpdė vietinį prūsų etnosą.

Lietuvos pretenzijos į vokiečių užvaldytas baltų žemes buvo reiškiamos ir diplomatiniais keliais. Algirdas su Kęstučiu Šventosios Romos imperatoriaus Karolio IV Liuksemburgiečio pasiuntiniams 1358 m. pažadėjo priimti krikščionybę su sąlyga, kad Lietuvai bus atiduotos jų nusakytos žemės. Iš to nusakymo aiškėja, kad Lietuva pretendavo į Rytų ir Šiaurės Prūsiją, į visą Baltijos pakrantę nuo Karaliaučiaus iki Rygos, taip pat į Livonijos valdomas šiaurines Kuršo, Žiem­galos, Sėlos žemes ir beveik visą Latgalą [7]. Ginče dėl Žemaitijos 1413 m. Vytauto atkirtis Prūsijos ordino ­įgaliotiniui Kuch­­meisteriui, kad prūsai yra buvę jo, Vytauto, tėvų žemė, pažadas reikalauti jos iki Osos upės kaip savo tėvų palikimo bei ironiškas klausimas, o kur esąs Ordino tėvų palikimas [8], irgi rodo, kad Vytautas reiškė pretenzijas pirmiausia į kryžiuočių valdomas baltų žemes [9].

Ryšiai su šiaurės baltais ir livoniečiais. Šaltiniai leidžia teigti, jog, kol nebuvo sunaikinta šiaurės baltų diduomenė, baltų kilmingieji sau nuotakų ieškodavę pas etninius giminaičius. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad latgalio kunigaikščio Visvaldžio žmona buvo lietuvio kunigaikščio Daugeručio duktė [10]. Ši užuomina yra precedentas spėti, kad tokių santuokų galėję būti ir daugiau, bet į kronikas žinios apie jas galėjo nepatekti dėl konteksto stokos. Agluonoje (Latgala) iki šiol pasakojama legenda apie Mindaugo, ten atvykusio guosti uošvių dėl Mortos mirties, žūtį. Teigiama, kad Morta ir jos sesuo Daumantienė buvo latgalės, kilusios iš šalia Agluonos buvusios Madelonų pilies savininko šeimos [11].

Livonijos ordinas buvo Mindaugo krikšto (1251 m.) iniciatorius. Pirmosios krikščioniškos maldos ir iki šiol vartojama žegnonė buvo verstos iš tuometinės vokiečių kalbos [12]. Mindaugo ir Mortos karūnos (1253 m.), pasak Livonijos Eiliuotosios kronikos, buvo pagamintos Rygos meistrų [13].

Livonijos valstybė gyvavo iki XVI a. vidurio. Ivano IV Rusiai 1558 m. užpuolus Livoniją, ši pasiprašė Lietuvos paramos. Už įsitraukimą į karą Livonija 1561 m. Vilniaus sutartimi perleido Lietuvai pilis Latgaloje, Vidžemėje ir Pietų Estijoje Ordinas likvidavosi, o jo paskutinysis magistras Godhardas Ketleris tapo naujai sukurtosios Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystės pirmuoju kunigaikščiu LDK valdovo vasalo teisėmis. Lietuvai 1569 m. susijungus su Lenkija, ši irgi gavo teisę administruoti LDK turėtas Livonijos žemes bei įsitraukė į karą su Rusia. 1582 m. karą Abiejų Tautų Respublika laimėjo.

Netrukus prasidėjęs Švedijos ir ATR karas (1600–1629) dar kartą perbraižė latvių ir estų gyvenamas teritorijas. Švedams atiteko ATR administruotoji Pietų Estija, Šiaurės Latvija ir Rygos miestas. Latgala liko ATR sudėtyje ir pradėta vadinti Inflanty Polskie [14], kad būtų galima skirti nuo švedų Infliantų. XVIII a. latvių žemės pateko į Rusijos imperijos sudėtį [15].

Konfesiniai skirtumai. Administracinė atskirtis nulėmė tolesnę skirtingą latvių konfesinę, ekonominę ir kultūrinę raidą. „Vokiškose“ ir „švediškose“ teritorijose, t. y. Kuršo kunigaikštystėje, Latvijos Vidžemėje (kaip ir visoje Estijoje) įsigalėjo protestantizmas, „lenkiškoji“ Latgala liko katalikiška.

Protestantai vokiečiai stengėsi krikščioninti valstiečius jų gimtąja kalba, katalikai lenkai laikėsi nuomonės, jog vietinės nelenkų kalbos krikščionybei apskritai netinkančios, todėl pernelyg nesivargino vartoti jas bažnyčiose ar leisti tomis kalbomis knygas. Ilgainiui lenkų kalba tapo ir konfesine kalba etninėje Lietuvoje bei Latgaloje. Kuršo kunigaikštystėje ir Vidžemėje latviai bažnyčiose girdėdavo ir savo gimtąją kalbą. Reikšminga detalė – per visus 700 metų, kai nuo XIII a. latvių ir estų žemėse įsitvirtino vokiečiai, niekur jose neatsirado vokiškai kalbančių regionų. Latgaloje lenkakalbiai plotai ėmė rastis maždaug tuo pat metu, kaip ir pietryčių Lietuvoje, t. y. nuo XIX a. vidurio.

Kita protestantų doktrina reikalavo, kad Šventasis raštas būtų prieinamas visiems tikintiesiems ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, šeimose, kur jo ištraukas šeimos galva galėtų paskaityti tuo tikslu susirinkusiai šeimynai. Tam reikėjo išleisti krikščioniškus raštus vietinėmis kalbomis ir išmokyti valstiečius rašto.

Katalikiškoje Lenkijoje/ATR literatūros leidimas vietinėmis kalbomis pirmiausia buvo kontrreformacinė priemonė išlaikyti katalikybę, o ją išlaikius, lenkų kalba tapo tolesnės kristianizacijos įrankiu ir opozicija lietuvių bei latgaliečių kalbai, kurios buvo viešai skelbiamos kaip netinkamos krikščionybei. Pati katalikybė ilgainiui įgavo lenkiško tikėjimo (polska wiara) sąvoką, kuri ypač sustiprėjo XIX a. per carines posukilimines represijas, kai tapo atsvaru brukamai stačiatikybei ir rusifikacijai.

Taigi lietuvių tautinis atgimimas brendo dar ir nepalankioje konfesinėje aplinkoje. Latvių ir estų atgimimas su protestantiška konfesine savivoka nekonfrontavo, buvo darniai su ja susijęs tęsiant anksčiau pradėtą švietėjišką hernhūtininkų veiklą [16]. Visa tai lėmė, kad XIX a. pabaigoje Rusijos „vokiškosios“ gubernijos buvo raštingiausios visoje imperijoje – gyventojų raštingumas čia siekė 90–95 proc. Latvių turėtą raštingumą liudija ir gana anksti (1822 m.) pradėtas leisti laikraštis latvių kalba – „Latviešu avīzes“. Nereikia pamiršti, kad ir baudžiava šiose gubernijose buvo panaikinta pusšimčiu metų anksčiau, netrukus po Napoleono karo [17], tad formuotis tautinei latvių inteligentijai dar ir šiuo požiūriu sąlygos buvo palankesnės: latvių tautinio atgimimo pradžia datuojama 1855 m., kai Dorpato (Tartu) universitete susibūrė latvių studentų ratelis, kuriame pradėta svarstyti, kaip padėti tautai, kaip kelti jos savimonę ir savivertę.

Nei Latvijoje, nei Estijoje vokiečiai nėra kėlę neramumų ar juo labiau smurtavę dėl to, kad pamaldos bažnyčiose vyksta latvių ar estų kalba – tai būtų buvęs neįtikėtinas dalykas. Atvirkščiai, skleisdami krikščionybę vietinėmis kalbomis, vokiečiai patys jų mokėsi ir net leido knygas. Latvių raštijos pradininkai buvo vokiečiai. Tačiau vargu ar rasime autorių lenką, kuris XVI ar XVII a. būtų išleidęs knygą lietuvių kalba. Kategoriškos ir arogantiškos antilietuviškos pozicijos Lietuvoje laikėsi ne tik lenkai kunigai, bet ir bažnyčios hierarchai [18]. Kaip pažymėjo Edvardas Gudavičius, vokiškus universitetus baigusieji lietuviai suvokė ir kėlė tautinės kultūros, besiremiančios lietuvių kalba, idėją [19].

Tad nenuostabu, kad ir tautinis atgimimas baltų kraštuose pirmiausia prasidėjo vokiečių – ne lenkų – kultūros aplinkoje [20]. Nors baudžiava Suvalkų gubernijoje panaikinta dar 1807 m., kai ši Lietuvos dalis po 1795 m. priklausė Prūsijai (Rusijai – nuo 1815 m.), lietuvybė ten nesusiformavo savaime – XIX a. pabaigoje ji atėjo iš kaimyninių vokiškų Rytprūsių, kur tautinis lietuvių atgimimas prasidėjo anksčiau ir kur to krašto tautiečiai Rusijos suvalkiečiams buvo tautinio sąmonėjimo pavyzdys bei orientyras. Toks pat orientyras XIX a. pabaigoje buvo ir latviai lietuviams, kai šie po baudžiavos panaikinimo (1861 m.) užplūdo pramoninę Rygą, Liepoją ir Mintaują. 1913 m. Ryga absoliučiu lietuvių skaičiumi buvo turbūt lietuviškiausias miestas pasaulyje – lietuvių čia buvo 34 982 [21]. Viešas ir ilgalaikis lietuvių kalbos bei lietuviškumo niekinimas lėtino ir šiaip jau vėluojantį XIX a. lietuvių tautinį sąmonėjimą, formavo nevisavertės tautos kompleksus. Net neturėję praeityje savo valstybės latviai ir estai XX a. tautiškai buvo kur kas brandesni nei lietuviai, kurių nemažai emigracijoje būdavo linkę dėtis kitataučiais, pirmiausia lenkais.

Vadinasi, suartėjimas su lenkais, bet ne, tarkim – su skandinavais, nukreipė Lietuvos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o XIX a. dalyvavimas dviejuose „lenkiškuose“ sukilimuose, kad ir kaip jie šauniai beatrodytų, lietuviams ir latgaliečiams atnešė tik carines represijas bei dar didesnę kultūrinę stagnaciją. Tad XX a. pradžioje kultūrinis atotrūkis tarp latvių ir Rusijos imperijos lietuvių buvo didžiulis. Kai 1923 m. Lietuvai grįžo Klaipėda, dalis jos krašto lietuvininkų, tiesiogiai susidūrusių su Lietuvos valdininkais ir tuometine slavizuota Lietuvos kultūra, ėmė gėdytis net savo etnonimo, šimtmečiais oponavusio vokiečiams. Kad galėtų atsiriboti nuo Lietuvos lietuvio įvaizdžio, jie susikūrė memelenderio savivardį, taip pabrėždami savo provokišką kultūrinę (o vėliau ir politinę) orientaciją [22]. 

Latvijos valstybės sukūrimas 1918 m.

Latvių šauliai. Būdami tik valstiečių tauta, latviai pelnė juos valdžiusiųjų kitataučių palankumą. Dar kryžiuočių laikais latgaliai ir kiti šiaurės baltai, kad ir su rizika, būdavo rekrūtuojami į vokiečių kariuomenę. Ilgainiui išnyko ir rizika. Carų valdžia latvius laikė patikimais pavaldiniais, lietuvius ir lenkus – pavojingais. Todėl vykstant Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams 1915 m. okupavus Kuršo guberniją, kraštui ginti buvo suformuoti devyni latvių šaulių batalionai, kurie po metų pertvarkyti į dvi brigadas sujungtus pulkus, iš viso apie 40 tūkst. karių. Nei lenkams, nei lietuviams carinė valdžia, suprantama, šautuvų nepatikėjo. Latvių šauliai gynė Dauguvos dešinįjį krantą ir Rygą iki pat 1917 m. rugpjūčio, kol vokiečiai jos neužėmė. Šauliai pasitraukė į Petrogradą, daug jų dalyvavo bolševikiniame Spalio perversme, po kurio tapo dideliu bolševikų ramsčiu, pirmąja Raudonosios armijos divizija. Kiti grįžo į Latviją, kur po Nepriklausomybės paskelbimo (1918 11 18) padėjo telkti Latvijos Respublikos kariuomenę Nepriklausomybės kovoms. 

Lenkijos destrukcinė politika regione

XX a. pradžioje, kuriantis nacionalinėms valstybėms, lenkai visur ir visada pabrėždavo savo pranašumą prieš kaimynines tautas. Kaip rašo lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), lenkų istoriografijoje buvo beveik visuotinai laikomasi interpretacijos, kad „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“, o „šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kalba, sukurta litvomanų, yra dirbtinai išgalvota“ [23].  Todėl net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ne tik į lietuvius, bet ir į baltarusius bei latvius, buvo žiūrima kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę [24]; bandymai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo požymiu [25].

Nenuostabu, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi. Lenkų nacionalistai būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviams buvo numatę tautinės mažumos statusą[26]. Siauresniuose Lenkijos ir Lietuvos unijos atnaujinimo projektuose pirmaujanti pozicija irgi buvo numatyta lenkams; etninės Lietuvos teritorijoje tai turėję būti vietiniai lenkai – dvarininkai, dvasininkai, karininkai, mokytojai ir kt. Ne be pagrindo Juzefu Pilsudskiu pasibaisėjo iki tol buvęs unijos šalininkas Juozapas Herbačiauskas, laiške Mykolui Riomeriui savo pokalbį su „Valstybės Viršininku“ 1919 m. gruodį apibūdinęs taip: „Jis nekenčia etninės Lietuvos.“[27] Natūralus lietuvių priešinimasis tokioms idėjoms ir lietuviškumo žlugdymo perspektyvai Lenkijos visuomenę siutino ir skatino planuoti intervenciją – jos planai buvo atvirai diskutuojami[28]. Kartu buvo ciniškai stebimasi „nedėkingų lietuvių“ antilenkiškomis nuotaikomis Lietuvoje.

Latvių istorikas Erikas Jekabsonas, apžvelgęs XIX–XX a. slenksčio lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžio veikėjų užuominas apie latvius, daro išvadą, kad tada išorinės aplinkybės vertė lenkus laikyti latvius potencialiais sąjungininkais ateityje. Įvairiuose susitikimuose užsienyje (1901, 1905 m.) lenkai, įskaitant J. Pilsudskį, skatinę latvius siekti nepriklausomybės [29]. Nepriklausomai nuo Jono Šliūpo, lenkų mokslininkas V. Vakaras 1917 m. net buvo iškėlęs latviams bendros latvių ir lietuvių valstybės idėją [30]. Tačiau 1919 m. Lenkija jau stengėsi išnaudoti Latviją kaip sąjungininkę, siekdama palaužti Lietuvą, kurią traktavo kaip savo teritorijos dalį. Lenkijos įvykdytas Vilniaus užėmimas 1919 m. balandį ėmė komplikuoti padėtį, o netrukus išryškėjo ir Lenkijos tikslai susižerti kaimynines tautas į federaciją, kur Lenkija faktiškai būtų turėjusi vadovaujantį vaidmenį. Latvijos politikai atsidūrė tarp dviejų ugnių – federacija su Lenkija ir Lenkijos pretenzijos į Latgalą (buv. Inflanty Polskie) bei Liepojos uostą juos gąsdino, tačiau Lietuvos pretenzijos į tą pačią Liepoją ir Latvijos Sėlą (Augškurzeme) stūmė latvius Lenkijos link.

Sienos klausimą Lietuva ir Latvija išsprendė palyginti taikiai, 1921 m. tarptautiniu arbitražu [31]. Tačiau tolesnius Lietuvos ir Latvijos santykius šaldė 1920 m. spalį Lenkijos įvykdyta pietryčių Lietuvos okupacija, o 1922 m. – aneksija: Lietuva siekė Latvijos diplomatinės paramos ginčuose su Lenkija dėl Vilniaus, o Latvija stengėsi laikytis pabrėžtinai neutraliai, laviruodama tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos.

Lenkijos pleištas. Selektyvi ir kontrastiška Lenkijos politika Baltijos šalių atžvilgiu ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs vėlesnius revanšistinius Vokietijos apetitus.

Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de jure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938 m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921 m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį) [32]. Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.

Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920 m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933 m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu regiono destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus Antrajam pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo. 

Aljanso paieškos

Bene pirmasis siūlymas sudaryti karinę, o gal ir dar glaudesnę Lietuvos ir Latvijos sąjungą, buvo pateiktas Rygoje 1920 m. lapkričio mėn., atvykus gen. Maksimo Katchės  vadovaujamai Lietuvos karinei delegacijai ir Seimo nariams, tarp kurių buvo ir Mykolas Sleževičius. Oficialus vizito tikslas buvo dalyvauti Nepriklausomybės paskelbimo dienos (lapkričio 18-osios) iškilmėse, bet M. Katchė buvo įgaliotas sudaryti su Latvija karinę sąjungą, nukreiptą prieš Liucijaus Želigovskio okupuotoje Lietuvos dalyje įkurtąją Vidurio Lietuvą. Latvija tąsyk išsisuko, nors suteikti karinę pagalbą neatsisakė [33].

1934 m. rugsėjo 12 d. sukurta trišalė Baltijos Antantė, egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.

Baltijos Antantė buvo kuriama keturiais etapais. Svarstyti du pagrindiniai jos variantai: didžioji Baltijos Antantė (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija) ir mažoji Baltijos Antantė (Estija, Latvija, Lietuva).

Pirmasis etapas, 1919–1923 m. 1919 m. rugsėjo 14–15 dienomis Taline įvyko Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos vyriausybių vadovų bei užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su Sovietų Rusija. Kitoje konferencijoje, kuri nuo rugsėjo 29 iki spalio 1 d. vyko Tartu (Estija), buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su bermontininkais metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko Tartu.

Didžiosios Baltijos Antantės apmatus mėginta konstruoti 1920 m. sausio 15–22 dienomis Helsinkio politinėje konferencijoje. Tų pat metų rugpjūčio 31 d. Bulduriuose (Jūrmala, Latvija) buvo pasirašyta Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis, kuri turėjo būti kiekvienos valstybės ratifikuota iki 1920 m. gruodžio 15 d. Lietuva sutarties išlygoje deklaravo, kad sutarties galiojimas įmanomas tik sureguliavus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lietuva replikavo ir dėl Ukrainos dalyvavimo, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Iš tikrųjų Ukrainos įtraukimu Lietuva vengė suerzinti Rusiją, baimindamasi netekti jos paramos konflikte su ekspansyvia ir arogantiška Lenkija.

Įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei spalio mėn. L. Želigovskio pradėtas karas su Lietuva šią sutartį sužlugdė. Želigovskio akcijos ir jos rezultatų rėmimu Lenkija pažeidė sutarties trečiąjį straipsnį, kuriuo buvo įsipareigojusi neleisti savo teritorijoje organizuoti karinių pajėgų, priešiškų kuriai nors kitai dalyvaujančiai valstybei.

1921 m. gegužės–birželio mėn. Lietuvos pastangos kurti trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – sąjungą neliko Lenkijos nepastebėtos, ir jos diplomatai ėmėsi gana sėkmingų kontrpriemonių tokiai sąjungai sutrukdyti.

1921 m. liepos 7 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos savitarpio gynybos sutartis, taip pat Laikinasis Estijos ir Latvijos generalinių štabų susitarimas.

1922 m. kovo 17 d. Varšuvoje pasirašyta Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos politinė sutartis, kurioje slaptuoju protokolu numatyta ateityje sudaryti ir karinę konvenciją. Taip pat buvo pasirašytas papildomas protokolas, kuriame išreikštas prolenkiškas požiūris į Lenkijos ir Lietuvos konfliktą bei įsipareigota mėginti paveikti Lietuvą taikytis su Lenkija. Tad šia sutartimi Lenkija laimėjo du dalykus: izoliavo Lietuvą ir įsigijo daugiau sąjungininkių, pripažįstančių status quo ginče su Lietuva dėl jos pietryčių ir Vilniaus. Tačiau sutartis taip ir neįsigaliojo, nes jos neratifikavo Suomija. Tam įtakos turėjo ir apeitosios Lietuvos aktyvūs protestai.

Antrasis etapas, 1923–1934 m. 1923 m. lapkričio 1 d. Taline pasirašyta Latvijos ir Estijos Respublikų gynybinė sąjungos sutartis.

Nacistinė Vokietija 1933 m. spalį pasitraukė iš Tautų Sąjungos ir nusprendė gerinti santykius su Lenkija. 1934 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis, vėliau pavadinta Hitlerio–Pilsudskio paktu. 1934 m. gegužės 5 d. buvo atnaujinta Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartis, pasirašyta dar 1932 m. liepos 25 d. Visa tai vertė Lietuvą keisti užsienio politikos prioritetus ir ieškoti naujų sąjungininkų Baltijos šalyse. Be to, Lenkijos bei Rusijos diplomatiniai kontaktai ir pasirašytoji sutartis Latviją ir Estiją solidarizavo su Lietuva, o ne su Lenkija. Apie gerėjančius Baltijos šalių santykius Lietuvos spaudai 1934 m. balandį pareiškė Estijos užsienio reikalų ministras. Palankias sąlygas labiau suartėti Baltijos šalims sudarė ir glaudūs Lietuvos, Latvijos bei Estijos visuomeniniai kontaktai, kuriuos plėtojo Lietuvių ir latvių vienybės draugijos ir Lietuvių ir estų vienybės draugijos veikla.

Būta ir diplomatinio įdirbio: 1934 m. balandžio 25 d. Lietuva įteikė Latvijos ir Estijos vyriausybėms memorandumą, kuriame buvo įsivaizduojamosios sutarties apmatai. Liepos 7–9 dienomis Kaune buvo surengta Baltijos Antantės sudarymo parengiamoji konferencija. Antroji tokia konferencija surengta Rygoje rugpjūčio 29 d. Joje Lietuva nebereikalavo laikytis solidarumo principo sprendžiant „specifines problemas“, todėl didesnių diskusijų nekilo ir konferencijai užteko vienos dienos.

Trečiasis etapas, 1934–1939 m. Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje. Ją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis, Latvijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius Vilhelmas Munteris ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę bei diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas – turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus problema. Slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties šeštojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Sutartimi buvo numatyta rengti nuolatines užsienio reikalų ministerijų konferencijas, kurios turėjo vykti mažiausiai dukart per metus, paeiliui kiekvienos iš trijų valstybių teritorijoje. Iš viso 1934–1940 m. įvyko vienuolika tokių konferencijų (paskutinioji – 1940 m. kovo mėn. Rygoje).

Ketvirtasis etapas, 1939–1940 m. Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.

1920–1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 03 17) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės Lietuvos netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne Lenkija. Net Lenkijai 1934 m. tapus hitlerinės Vokietijos sąjungininke, jos svarba latviams ir estams tebeliko didelė: kai 1935 m. sovietai pasiūlė sudaryti šešiašalį Rytų paktą (SSRS, Čekoslovakija, Prancūzija ir trys Baltijos šalys), Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministerijų atstovai tvirtino neįsivaizduoją tokio pakto be Vokietijos ir Lenkijos. Buvo taip pat pasakyta, kad Latvijos vyriausybė nepageidauja, kad Lenkija būtų traktuojama taip pat, kaip Vokietija.

Komplikuojantis tarptautinei situacijai Europoje, trys Baltijos šalys 1938 m. lapkričio 26 d. priėmė Lietuvos, Latvijos ir Estijos neutralumo įstatymą. Tą patį mėnesį diplomatas plk. Kazys Škirpa parengė trišalės Neutraliteto gynimo sutarties projektą, kurios antrajame punkte buvo numatyta „neitralitetą ginti bendrai visomis savo priemonėmis ir padėti viena kitai ginkluota pajėga, jei kuri nors iš susitariančių šalių būtų kieno nors užpulta“. Šeštasis punktas skelbė, kad šalys „notifikuoja sutartį tuojau po jos pasirašymo Vokietijai, Lenkijai ir Sovietų Rusijai, prašydamos jų paskelbtą bendrą ginkluotą neitralitetą pripažinti ir pasižadėti respektuoti trijų susitarusių šalių bendrai ir kiekvienos jų atskirai neliečiamybę esamose sienose. Lygiagrečiai šios sutartys notifikuojamos visoms kitoms valstybėms ir įregistruojama Tautų Sąjungoje“[34]. Tai būtų buvusi jau karinė Baltijos Antantės šalių sutartis. Tačiau šalių vyriausybės šios sutarties projekto, atrodo, nė nesvarstė. Visa tai baigėsi tragiškais1939–1940 m. įvykiais. 

Bendros baltų valstybės prielaidos

Tarpukariu susidariusi geopolitinė padėtis, t. y. ryšių su Lenkija nebuvimas, naujai susikūrusių tautinių valstybių ideologinis pagrindimas, bendros tautiškumo tendencijos Europoje leido Lietuvos visuomenei daugiau orientuotis į etninius giminaičius latvius. Pačioje Latvijoje taip pat buvo populiarios prolietuviškos nuotaikos. Paradoksalu, kad politikai ir vyriausybės tokių sentimentų nerodė, tačiau kartais atsižvelgdavo į visuomenės nuomonę. O toji buvusi palanki. Be to, santykių nebuvimas su kaimynine Lenkija neskaidė Lietuvos visuomenės dėmesio, ir jis beveik visas buvo sutelktas į šiaurinę kaimynę. Įkurtuose nacionaliniuose universitetuose [35] buvo dėstoma antroji baltų kalba, vyko akademiniai mainai. Lietuvoje veikė 10–14 latvių pradžios mokyklų, buvo 9 liutero­nų, 3 katalikų, 3 baptistų, 2 adventistų ir 1 evangelikų reformatų parapija bei 26 įvairios organizacijos. Nuo 1927 m. vasario 23 d. Vytauto Didžiojo universitete savo veiklą pradėjo latvių studentų korporacija „Sidrabenia“; 1933 m. universitete studijavo 14 latvių studentų (0,3 proc. visų VDU studentų), o mokėjo latviškai – 127, tačiau daugelis mokančiųjų, kaip spėjama, buvo latvių kilmės [36]. VDU aulą puošė latvių studentų dovanota plokštė su užrašu „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“.

1921 m. Rygoje įkurta Latvių–lietuvių vienybės draugija. 1922 m. Rygos draugijos atstovams apsilankius Kaune ir bendru sutarimu su lietuviais išrinkus komisiją, 1923 m. gegužės 8 d. susirinkime buvo įsteigta Lietuvių–latvių vienybės draugija. Draugijos tikslas buvo „siekti pažinti ir nustatyti artimus ryšius tarp Lietuvių ir Latvių tautų, dedant tų ryšių pagrindan solidarumo, pasitikėjimo ir tarpusavės pagarbos dėsnius.“ Nors abi draugijos deklaravo ekonominių, politinių, kultūrinių santykių palaikymo svarbą ir stengėsi veikti plačiau nei vien kultūrinių ryšių užmezgimas ir palaikymas, tačiau joms buvo sudėtinga daryti įtaką tarpvalstybiniams Lietuvos ir Latvijos santykiams. Kaip buvo pastebėta laikraštyje „Naujas žodis“, visuomenės nusistatymas kartais nesutampa su vyriausybės nuostatomis, ir tai sudaro dviprasmišką situaciją, oficialiai tarptautiniu lygiu pristatoma viena pozicija, kuri prieštarauja visuomenės nuomonei. Šių nuomonių suderinimas ir buvo vienas iš pagrindinių abiejų Vienybių draugijų veiklos uždavinių [37].

Abi tautas suartino ir tragiški 1940 m. įvykiai, pergyventas Vokietijos ir SSRS karas, pokarinė rezistencija, ilgametė sovietinė okupacija ir panašus išsivadavimas iš jos 1988–1991 metais. 

Konfederacijos vizija

Šiais laikais yra visos prielaidos bent jau de facto sukurti Lietuvos ir Latvijos konfederaciją Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Abiejų šalių dydis yra beveik toks pat, visuomenės išsilavinimo lygis panašus, pastarojo šimtmečio istorinė patirtis labai artima. ES mus (kartu su Estija) traktuoja kaip vieną regioną. Tad reikia palyginti nedaug – suvienodinti ar bent priartinti įstatymų bazes, ypač švietimo srityje, kad didžiosios kaimynės – Rusija ir Lenkija – Latvijai su Lietuva negalėtų taikyti selektyvios bei skaldytojiškos politikos ir dalytųsi jas į savo interesų zonas. Šį Lenkijos užsienio politikos selektyvumą Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu jau yra pastebėję ir Latvijos politikai [38]. Kita sąlyga yra bendros informacinės erdvės sukūrimas ir antrosios baltų kalbos įsileidimas į šalį – iki šiol Lietuvoje nėra plačiai girdima latvių, o Latvijoje – lietuvių kalba.

2005 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva įkurtas Lietuvos ir Latvijos forumas, kurio pirmasis suvažiavimas įvyko tais pat metais Kaune. Be gausaus abiejų šalių humanitarų, verslininkų, politikų būrio, suvažiavime dalyvavo ir tuometiniai abiejų šalių prezidentai – Vaira Vykė-Freiberga ir Valdas Adamkus. Suvažiavimas priėmė išsamią rezoliuciją, apimančią įvairias visuomeninio gyvenimo sritis [39].

2012 metais abiejų šalių URM parengė dokumentą, pavadintą Pranešimu apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas [40]. Jame dar konkrečiau išvardyti atliktini darbai. Jiems antrino ir Forumo penktasis suvažiavimas, įvykęs tų pat metų rudenį Vilniuje, Seimo rūmuose. Be kitų siūlymų, rezoliucijoje pabrėžta būtinybė sudaryti Lietuvos ir Latvijos tarpinstitucinę komisiją, kuri spręstų, kaip kuo labiau subendrinti vidurinio švietimo įstatymų bazę, o pagal galimybes – ir pačias vidurinių mokyklų programas [1].

Pranešimas patvirtintas abiejų šalių vyriausybių, tačiau įgyvendinamas vangokai. Lietuva ir Latvija iki šiol neturi nei bendros informacinės erdvės, nei bendros švietimo politikos. Tačiau vilties teikia pirmasis istorijoje abiejų šalių vyriausybių posėdis, įvykęs 2015 m. rugsėjo 18 d. Rokiškyje.

Gal ledai bus pajudėję?

Autorius yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas” pirmininkas. Paskelbė per 120 straipsnių onomastikos, kalbos kultūros, kalbos politikos, tautinių mažumų politikos, tarpvalstybinių santykių klausimais. Žurnalo „Žiemgala”, laikraščio „Voruta“ redkolegijos narys, knygų “Latviai”, “Latvių kalba: Gramatika ir pratimai”, “Baltiškos impresios”, “Sparnuotieji žodžiai” autorius. 

Nuorodos:

[1] Lietuvos ir Latvijos forumo V suvažiavimo rezoliucija, 16 punktas. [Žiūrėta 2015 09 14].

[1] Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius, 1993, p. 13–14.

[2] Šliūpas J. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1977, p. 332.

[3] Mačiulis D. Jonas Šliūpas ir lietuvių-latvių vienybės idėja // Acta humanitarica universitatis Saulensis, t. 12 (2011), .. 83–98.

[4] Plačiau žr. Janužytė A. Lietuvių istorikų politikų valstybingumo samprata (1907-1918 m.) // Istorija. Mokslo darbai, t. 65. [ Žiūrėta 2015 09 14].

[5] Zinkevičius Z. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2013, p. 56.

[6] Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a. Vilnius, 1982, p. 78.

Tad Krėvos aktas su lenkais Jogailos 1385 m. buvo pasirašytas ne iš kokios nors meilės Jadvygai, o iš reikalo vienyti jėgas prieš vokiečius. Ne ką mažiau už lietuvius Kryžiuočių ordino grėsmę juto ir lenkai, nusprendę siūlyti sostą nekrikščioniui Jogailai. Žalgirio pergalė šį aktą pateisino, vėliau jis neteko prasmės, tai rodo ir Vytauto pastangos 1429–1430 m. karūnuotis.

[7] Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius, 1991, p. 185; Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII–XVI a., p.220–222.

[8] Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. Vilnius, 1960, p. 115.

[9] Iki tol pastangas gyventi vienoje baltų valstybėje liudija XIII a. bendri mūšiai su kalavijuočiais (Saulės mūšis 1236 m.), kryžiuočiais (Durbės mūšis 1260 m.), lietuvių pilių įgulos vokiečių kontroliuojamose baltų žemėse: Castrum Letvinorum prie Rygos, Naujinis ties būsimuoju Daugpiliu, mišri lietuvių ir kuršių įgula Dzintarės pilyje, kryžiuočių sudegintoje drauge su gynėjais 1261 m. ir kt. Pasak baltarusių istoriko V. Pašutos, Livonijos ordinas išliko tik todėl, jog Lietuvą iš pietvakarių nuolat puldinėjo Teutonų riteriai (Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971, p. 333).

[10] Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos, p. 63, 87.

[11] Plačiau žr. Butkus A. Mindaugas ir latgaliai // Baltiškos impresijos. Kaunas, 2012, p. 142–146.

Remdamiesi šia legenda, latviai pasiūlė pastatyti Agluonoje paminklą Mindaugui ir Mortai. Paminklas atidengtas 2015 m. rugsėjo 20 d.

[12]Zinkevičius Z. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas, p. 160–161.

[13] Atskaņu chronika. Atdzejojis J. Saiva. Rīga, 1993, 3539–3543 eil.

[14] Inflanty – iškraipytas vokiškas Livonijos pavadinimas Livland.

[15] Į Rusijos sudėtį latvių žemės pateko ne vienu metu. 1721 m. po karo su Švedija prie Rusijos prijungta Ryga, Vidžemė ir visa Estija. Šiaurinė Estijos dalis tapo Estliandijos gubernija, pietinė dalis ir Latvijos Vidžemė su Ryga – Lifliandijos gubernija. 1772 m. nuo ATR buvo atgnybta Latgala ir po kiek laiko tapo Vitebsko gubernijos dalimi. Žlungant Lenkijai ir Lietuvai 1795 m., Kuršo kunigaikštystės landtagas paprašė prijungti šalį prie Rusijos ir tapo Kurliandijos gubernija.

[16] Butkus A. Latviai. Kaunas, 1995, p. 35.

[17] Kuršo (Kurliandijos) gubernijoje – 1817 m., Vidžemės (Lifliandijos) gubernijoje – 1819 m., Latgaloje (Vitebsko gub.) ir Lietuvoje – 1861 m.

[18] Martinkėnas V. Per lenkystę į dangaus karalystę // Lenkinimo politika Vilnijoje: straipsniai ir dokumentai. Vilnius, 2009, p. 55–97; Merkys V. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798 – 1918 m. Vilnius, 2006, p. 425-428.

[19] Gudavičius E. Lietuvos europėjimo kelias: istorinės studijos. Vilnius, 2002, p. 226.

[20] Beje, Rusijos caras Petras I šalies reformas XVIII a. vykdė irgi germaniškosios civilizacijos pavyzdžiu, tiesiogiai ir netiesiogiai pripažindamas jos didesnę pažangą palyginti su tuometiniais Rusijos ar jos kaimynės Lenkijos/ATR standartais.

[21] Jēkabsons Ē. Lietuvieši Latvijā. Rīga, 2003, p. 13.

[22] Plačiau žr. Safronovas V. „Memelenderių“ daryba, arba ideologinis 1939 m. Klaipėdos aneksijos parengimas // Acta Historia Universitatis Klaipedensis XXI, 2010, p. 32–68. [Žiūrėta 2015 09 14].

[23] Buchowski K. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius, 2012, p. 107-108.

[24] Ten pat, p. 183.

[25] Ten pat, p. 217.

[26] Eidintas A., Bumblauskas A., Kulakauskas A., Tamošaitis M. Lietuvos istorija. 2012, p. 125.

[27] Soliak Z. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880–1920 metai). Vilnius, 2008, p. 347.

[28] Buchowski K. Litvomanai ir polonizuotojai, p. 209–213.

[29] Jēkabsons Ē. Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920. gadā. Rīga, 2007, p. 21-22.

[30] Ten pat, p. 23.

[31] Plačiau žr. Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, p. 48–60.

[32] Daugpilio išvadavimas nebuvo be šešėlio. Išviję iš miesto bolševikus, lenkai patys iš jo išeiti neskubėjo. Atsiradusi trintis tarp J. Pilsudskio ir Latvijos karinės vadovybės truko visą kovą. Lenkų kariuomenė iš Daugpilio apylinkių buvo išvesta tik balandžio viduryje, iš paties miesto – dar keliais mėnesiais vėliau. Daugpilio mieste esantys lenkų kareiviai buvo ėmę plėšikauti, smurtauti, iš miesto į Lenkiją pradėtos gabenti kultūrinės vertybės, baldai, o įtampa tarp Latvijos ir Lenkijos dalinių tik didėjo, ėmė rastis ginkluotų konfliktų (žr. Jēkabsons Ē. Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920, p. 154, 171–176). Lenkija net iki 1938 m. reiškė Latvijai teritorines pretenzijas į kairakrantės Dauguvos apylinkes ties Daugpiliu, vis priekaištavo dėl neva pažeidinėjamų lenkų mažumos teisių ir jos švietimo problemų Latgaloje.

[33] Jēkabsons Ē. Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919 un 1920, p. 203–204.

[34] Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Dokumentų rinkinys. Parengė Zenonas Butkus. Vilnius, 2008, p. 702–703.

[35] Latvijos universitetas įkurtas 1919 m. Rygoje, Lietuvos universitetas – 1922 m. Kaune. Minint kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, 1930 m. Lietuvos universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.

[36]Krasnais V.. Latviešu kolonijas. Rīga, 1938, p. 84.

[37] Akmenytė V. Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo istorijos fragmentai. 2005. [Žiūrėta 2015 09 140].

[38] Pabrikas 2012 – Latvijos ministrui Lenkijos kaltinimai Lietuvai primena Maskvos argumentus. [Žiūrėta 2015 09 14].

[39] Lietuvos ir Latvijos forumo Pirmojo suvažiavimo kreipimasis. [Žiūrėta 2015 09 14].

[40] Pranešimas apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas. Parengė Neris Germanas ir Albertas Sarkanis. Vilnius–Ryga, 2012. [Žiūrėta 2015 09 14].

Šis straipsnis  paskelbtas  naujame –13-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – supažindinti skaitytoją su iki šiol nenagrinėtais mūsų valstybės suverenumo, jo atkūrimo, įtvirtinimo ir dabartinės padėties klausimais. Žurnale skelbiami analitiniai straipsniai, istorinių įvykių dalyvių liudijimai, pirminiai dokumentai apie Valstybės kūrimąsi, kovas už Nepriklausomybę. Artimiausios istorijos įvykiai žurnale nagrinėjami remiantis to laiko dokumentais ir tiesioginių dalyvių liudijimais.

Visą naujausią 13-tą žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numerį skaitykite ČIA.