Raginant kovoti prieš politikų ketinimus į mūsų nusistovėjusią abėcėlę įbrukti svetimas raides, griauti rašytinės lietuvių kalbos pagrindą
Esame tikrai turtingi
Mūs kalbos auksinių klodų.
Gelmėmis jų paslaptingi,
Kupini prasmės ir grožio.
Kur kitur taip dosniai bėrė
Žodį, tarsi brandų grūdą?
Kur kitur taip godžiai gėrė
Žmonių širdys raudų jūrą?
Sakmės, pasakos, poemos,
Lyrika, žvaigždėm išausta,
Prozos vagos, dainų trelės
Žemčiūgėliais saulėj rausta.
O artojai, o sėjėjai!
Kur kitur tokių surasti?
Iš kaimų tamsių išėję,
Žiburiais mums švietė naktį.
Prie krūtinės nešė knygą
(Paties caro draustą naštą),
Kad medinėj sodžiaus gryčioj
Išmokintų vaiką rašto.
Ir išmokė ne tik rašto,
Bet ir kalbą taip pamilti,
Jog išdrįso net prieš carą
Dalgiais, šakėmis sukilti.
Ją aukštai į šviesą kėlė
Donelaitis ir Maironis,
eimantu kūryboj žėri
Marcinkevičiaus, Brazdžionio.
….
Laikas bėgo, daug kas keitės,
Laisvė kasdienybe tapo,
Kaip gerai, kad savo raidės
Vis dar bėga kalnais raštų.
Kas išdrįs jų kelią drumsti,
Šukėm svetimas barstyti,
Tepavirsta dulkių grumstu,
Lai jam saulės nematyti.
Esame tikrai turtingi
Praeities auksinių klodų,
Tad nelikim abejingi,
Jei kas terštų sielos lobį.
2015-08-29, Raudondvaris
Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras
