A. Piročkinas. Nemačiau mėtant gėlių rusų tankistams…

Imtis rašyti apie 1940 m. birželio 15 d. Kaune matytą Raudonosios armijos maršą Laisvės alėja paskatino mane Česlovo Iškausko straipsnis „1940-ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais“. Mano, tada devynerių metų berniūkščio, betarpiški įspūdžiai kiek skiriasi nuo minėtame straipsnyje pateik

iamo šios dienos aprašymo: „…atsirasdavo žmonių, kurie su meile pasitikdavo agresorių (tą birželio 15-ąją amžinai alkani rusų kareiviai buvo prašomi autografų, vaišinami lašinukais, girdomi šiltu pienu (…), mesdavo jiems gėles po okupantų tankų vikšrais (…), nemažai kauniečių, ypač kairiųjų pažiūrų ir dezinformuotų apie „rojų Sovietų Rusijoje“, šaukė draugišką „Ura“ birželio 15-osios
pavakare per Laisvės alėją šliaužiantiems pavargusiems rusų kareiviams. Ypač daug buvo žydų, kurie vylėsi, kad sovietai juos išgelbės nuo pragariškos nacių žudymo mašinos“

Nenorėčiau konfrontuoti su tokiu birželio 15-osios Kauno Laisvės alėjos vaizdu: gatvė gana ilga, ir viename jos gale viskas galėjo rodytis vienaip, o kitame – kitaip. Galimas daiktas, autorius matė tai, ko neteko matyti man, kartoju, devynerių metų vaikiščiui. Tačiau už viską, ką čia aprašysiu, galiu duoti galvą nukirsti: tos ir dar kitos dienos įvykiai taip giliai įsirėžė į atmintį, jog ir šiandien, po 75 metų, juos matau kaip gyvus. Laikau savo pareiga tuos vaizdus užfiksuoti. Įsivaizduoju, jog tikriausiai yra likę visai maža žmonių, išgyvenusių Kaune tas dvi dienas ir galinčių jas paliudyti būsimosioms kartoms.

Mano tėvai buvo bemotorio krovininio laivo, tada vadinto baidoku (dabar sako – barža), darbininkai. Tėvas buvo „šiporius“ (t.y. baidoko vadas), mama ėjo vadinamojo jūreivio (upeivio, „šiporiaus“ padėjėjo) etatines pareigas. Mūsų baidokas vadinosi „Marijampolė“, galėjo paimti iki 300 tonų krovinių. Dažniausiai iš Gelgaudiškio „Palemono“ plytinės į Kauną gabendavome plytas. Jei viskas sklandžiai vykdavo, per savaitę su baidoku padarydavome tuo ruožu du reisus. Tad birželio 12 ar 13 d. vilkikas mus atitempė į Kauno uostą. Prisišvartavom beveik jo gale, kažkur tarp A. Mickevičiaus gatvės ir Karmelitų gatvėje buvusios didelės mechanizuotos kepyklos-fabriko „Parama“. Birželio 15-ąją iškrauti plytų liko visai nedaug, ir pirmadienį planuota plaukti atgal į Gelgaudiškį. Sekmadienis mums žadėjo didelę pramogą. Užteko valtele persikelti į kitą uosto pusę, kai patekdavai į provizorinį hipodromą. Tą sekmadienį turėjo įvykti tradicinės arklių lenktynės.

Šeštadienį, pavalgius mums pietus, gal 14 ar 15 val., prie mūsų baidoko stabtelėjo iš miesto grįžtantis gretimo baidoko „šiporius“ ir šūktelėjo tėvams: „Ar jūs nežinote, kad Kaune rusai? Tankai važiuoja Laisvės alėja!“

Mama tuoj pakilo bėgti į Laisvės alėją. Tėtis, nepasibaigus krovos darbams, eiti kartu negalėjo. Tai mama pasiėmė tik mane. A. Mickevičiaus gatve pasiekėme Laisvės alėją.

Iš tikrųjų, jos dešiniąja puse nuo Įgulos bažnyčios P. Lukšio gatvės link riedėjo, mūsų akimis, didžiuliai tankai. Vieni aklinai užsidarę visas angas. Atrodė, kad tuoj tuoj stos į mūšį. Kitų tankų priekiniai langeliai buvo praviri. Pro juos matei galvą, apgaubtą keisto šalmo. Keli tankai pravažiavo atvėrę visas angas. Viršum bokštelio, atsivertę plieninį dangtį, stovėjo ir dairėsi šalmuoti tankistai. Man rodėsi, kad tankai važiuoja be galo, ištisu srautu, kaip lavina. Pastebėjau, kad iš žmonių retas mėgindavo pereiti per tą alėjos pusę. Surizikavusiems reikėjo bėgte bėgti nutykojus, kada susidarydavo koks tarpelis. Kol buvom Laisvės alėjoje nepravažiavo nė vienas sunkvežimis su sėdinčiais jame raudonarmiečiais. Tuo labiau nežygiavo „pavargę“ pėstininkai… Kaip nariuotas plieninis žaltys burzgė ir aitrius dūmus skleidė vien tankai.

O žmonių alėjos viduriniame take ir kairiojoje pusėje – daugybė!Čia niekas nevažiavo: nei autobusai, nei lengvosios mašinos. Stovi ar vaikšto į visas puses minių minios. Daugelio rankose „Lietuvos aido“ ekstra laida. Girdėti ją platinančių berniūkščių balsai. Vyksta gyva prekyba karštomis dešrelėmis su bandelėmis. Žmonės spėjo išalkti!Visa alėja nusėta popieriniais indeliais. Kur ne kur mėtosi ir „Lietuvos aido“ ekstra laida. Niekam nerūpi švara ir tvarka. Anksčiau pamėgink nerūpestingai numesti šiukšlę – tuoj prisistatys įspūdingas Kauno policininkas. Dabar jų niekur nematyti.

Jokių šūksnių, jokių sveikinimų!Ir jokių gėlių. Stovėdamas šalia besibūriuojančių pulkelio žmonių, girdžiu, kaip kažkas tų gėlių „pasigenda“: esą už miesto rusus sutikę su gėlėmis. Staiga pasigirsta šūksmas:“Viešpatie, kas bus, Viešpatie Dieve, kas bus?!“ Atsigręžiu: eina, kilnodamas aukštyn rankas, ir desperatiškai šaukia kariūnas. Žmonės žiūri nustebę: iš kur jis čia atsirado? Niekur nepamatysi uniformuoto pareigūno. O jis štai kaip pakvaišęs vienas šaukia… Niekieno nestabdomas ir nesudraudžiamas jis šiurpulingai rėkaudamas nusiyrė Įgulos bažnyčios link… Pasidarė nejauku…

Mudu su mama pamažu brovėmės pro žmones P. Lukšio gatvės link. Ja taip pat riedėjo tankai. Kažkas sakė, kad jie kaupiasi Žuvų turguje, prie pilies. Toje vietoje, kur dabar tarp Gimnazijos, Šv. Gertrūdos ir J. Jablonskio gatvių yra skveras, prie tada buvusio turgaus (Senamiestyje būta trijų turgaviečių), pamatėm stovintį tanką atidarytais liukais. Iš jo išlipęs tankistas gyvai kalbėjosi su jį apstojusiais keliais žydų jaunuoliais. Kalbėtasi, žinoma, rusiškai, tad kas buvo kalbama, nesupratau. Tačiau išgirdau, kaip stabtelėjęs lietuvis lietuviškai drėbė jaunuoliams piktą repliką. Negaliu jos pakartoti, ne visai tiksliai ją prisimenu. O šiuo atveju turėčiau būti absoliučiai tikslus. Čia noriu pabrėžti, kad tai buvo visi žydai, kuriuos teko tą dieną man matyti. Nei tankisto, nei jį apsupusių kelių vaikinų ir merginų rankose gėlių nebuvo…

Kelias valandas vaikščioję ir stoviniavę, pavargome, tad skubėjome namo, į savo baidoką. Laikas vakarieniauti. Pavakarieniavę visi trys (tėtis jau buvo baigęs darbus) nusprendėme vėl pasidairyti po miestą. Atrodo, iš dalies žingsniavome mudviejų su mama eitu maršrutu. Šį sykį gal nuėjome kiek toliau, iki garsaus turgelio „talkučkės“, buvusios M. Valančiaus gatvės gale, priešais Žuvų turgų. Tankai jau nevažiavo, bet žmonių gatvėse vis dar daug. Menu, kad vienas kitas tankas buvo išsidėstęs tarsi pasaloje prie kelių gatvių kampų ir šalia kažkokio žymesnio pastato. Tėtis sakė, kad čia bankas. Galiausiai atsidūrėme už Vytauto bažnyčios tokioje nedidelėje aikštelėje priešais Vytauto Didžiojo tiltą į Aleksotą. Joje radome būrelį žmonių. Stabtelėjome netoliese jų. Stovime ir kažko laukiame. Jau visiškai sutemę. Šviečia gatvių žibintai. Ir štai nuo Aleksoto per tiltą atvažiuoja nedidelė atvira kariška mašinėlė, vadinama dažnai „viliuku“. Joje sėdi keli karininkai raudonarmiečiai. „Viliukas“ prie mindžiukuojančių kauniečių stabt sustoja, o vienas iš jame sėdinčių karininkų kažką garsiai rusiškai sako. Žmonės į tą jo sakymą neatsiliepia ir tylėdami ima sparčiai skirstytis. Mamai labai knietėjo žinoti, kas buvo pasakyta. Tačiau tėtis į jos prašymą išversti atsiliepė, kad palauktų: pasakysiąs namie, kai būsime ant baidoko. Taip apmalšinęs mamos smalsumą, jis paragino skubėti namo.

Buvo gal 23 valanda. Visiškai sutemę. Ėjome namo pagal Nemuną, o toliau pagal uostą neapšviesta gatve, kurios tik vienoje pusėje pastatai. Ji dabar pavirtusi Karaliaus Mindaugo prospektu. Tada šios gatvės dalyje, ruože už I. Kanto gatvės, veikė viena ar dvi lentpjūvės. Jų teritoriją nuo gatvės skyrė lentinės tvoros. Patvoriuose pagal gatvę būta kažkokių duobių ar duobelių. Kad ir visai tamsoje, įžvelgėme vienoje duobėje tūnančius kelis raudonarmiečius prie sunkiojo kulkosvaidžio „Maksim“, nukreipto į Aleksoto pusę. Paėjus dar kokį šimtą žingsnių, kitoje duobėje taip pat kiurksojo grupelė su kulkosvaidžiu. Tačiau nei pirmieji, nei antrieji raudonarmiečiai mums nieko nesakė, ir mes netrukus atsidūrėme savo buveinėje.

Tada tėtis, dar sykį paklaustas nekantraujančios mamos, paaiškino, ką tas karininkas tarė būreliui. Tuos tėvo išverstus žodžius gerai įsiminiau: „Ko jūs žiūrite į mus kaip į vilkus? Nebijokite, mes atėjome jūsų išvaduoti!“ Taigi dialogas, kurio, matyt, tikėjosi karininkas, neužsimezgė… Kartu šie sakiniai rodo okupantų nusivylimą dėl lietuvių šalto sutikimo.

Išaušo gražus sekmadienio rytas. Tylu, ramu. Tik kitoje uosto pusėje, Karmelitų saloje, ant stovinčių aukštų stiebų kabančios žemyn nukarusios trispalvės vos juda. Lyg nuliūdusios, kad šiandien šventė sužlugdyta. Ir mums liūdna…

Iš pat ryto atsinaujina besileidžiančių aerodrome ir iš jo kylančių lėktuvų, panašių į plėšrius vanagus, gaudimas. Tai ne Lietuvos karo aviacijos „anbukai“. Ženklų neįžiūrime: lėktuvai skrenda viršum Aleksoto, bet mums jų priklausomybė aiški.

Mama pusryčius patiekia ne baidoko viduje įrengtoje virtuvaitėje, kur paprastai valgome. Įsitaisome ant kajutės viršaus. Jos plokščias stogas patogus sėdėti. Mums bepusryčiaujant, staiga nuo kalėjimo, kuris už „Paramos“ fabriko, pasipylė padrikas iš visų jėgų skuodžiančių žmonių būrelis. Juos vejasi sauja policininkų su iškeltais „bananais“ rankose. „Bananas“ -tai guminė policininko lazda. Kai policininkas kokį lėčiau bėgantį pasiveja, drožia jam „bananu“ per nugarą -tas net kluptelėja. Keli, vengdami smūgio, šoko per geležinį užtvarą pagal šlaitą, nusileidžiantį prie uosto plačios krantinės. Taigi matėme „demonstracijos“, kurią pavaizdavo Antanas Venclova romane „Gimimo diena“, išvaikymą. Tas išvaikymas mūsų akyse truko vos kelias minutes. Taip „buržuazinė valdžia“ desperatiškai bandė sustabdyti kilusią Lietuvoje „socialistinę revoliuciją“.

Sekmadienį, rodos, nebuvau palikęs baidoko -po miestą nevaikščiojau. Po pietų mus aplankė keli kaimynai baidokininkai. Susėdę vyrai dalijosi naujienomis. Aš šalia žiopsojau ir klausiausi. Iš jų kalbų ypač prisimenu vieną dalyką. Kažkas sakė, kad jei ne rusai, tai šiandien 12 val. į Lietuvą būtų įžengęs Hitleris. Esą Smetona su juo buvo susitaręs. Iš kur jis ištraukė šią „žinią“, nežinau. Ji rodo, jog kažkas rūpinosi skleisti dezinformaciją, kad pridengtų raudonąją okupaciją. Dezinformacijos tomis dienomis būta ir daugiau. Pavyzdžiui, kalbėta apie nepaprastus rusų tankus. Esą įvažiuoti į miestą negalėję ypač dideli: būtų išardę grindinį. Kažkas matęs, kaip rusų tankas privažiavęs prie Nemuno kranto ir upės dugnu nuropojęs į kitą pusę. Jam nereikalingas nė tiltas. Atrodo, vyrai buvo linkę patikėti, kad Raudonoji armija išgelbėjusi Lietuvą nuo Hitlerio…

Pirmadienį, anksti rytą, vilkikas mūsų ir dar du ar tris tuščius baidokus išvilko į Gelgaudiškį. Aš apsigyvenau kitoje pusėje Nemuno esančiame Šilinės kaimelyje, kur mūsų šeima turėjo samdomą butuką. Čia kartu su močiute ir sesute išbuvau kelias savaites, kol vėl tėvai mane pasiėmė į baidoką. Per tą laiką ir Šilinėje gana apčiuopiamai ryškėjo naujojo gyvenimo bruožai. Tačiau tai jau ne gėlių teikimo „vaduotojams“ tema.