Ankstesniame rašinyje, kalbėdamas apie lietuvių kalbos išdavystę, vienam mūsų politikui, nevykusiai užėmusiam protomaševskinę poziciją, švelniai priminiau Cezario legendinį klausimą savo žudikui Brutui: Et tu, Brute? („Ir tu, Brutai?“). Nespėjo paklausti kodėl?, užtat paliko amžinai aktualią temą istorikams ir menininkams. Taip ir „originalo“ kalbos stūmimas į oficialius dokumentus, bandymai suluošinti, išprievartauti lietuvių kalbos rašybą ir žodyną, sukčiavimas, maskuojant nedorus ketinimus, išskydusių argumentų keitimas žodine ekvilibristika įstatyme apie vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose stebina savo atkaklumu ir šaukiasi to klausimo – kodėl?

Buvo sąžiningas, o dabar Seimo narys

Gandai ir sąmokslo teorijos atsiranda tada, kai trūksta informacijos. Kai įrodymų nėra, protingiausia iš pažiūros sudėtingus dalykus pirmiausia bandyti aiškintis neieškant giliai pakasto šuns – paprastai ir primityviai. Mes gi žinome, kad dievas sumoka už atliktą darbą, o velnias moka avansu ir šantažu. Už avansą reikia atidirbti. Kokia kalba gundo šėtonas, nežinia. Šiuo atveju, – net „stūmikai“ jau nesivaržo – lenkiškai. Taigi, lietuvių raidyno „specialistai“ avansą galėtų imti zlotais arba medaliais. Šantažas veiksmingas, kai auka turi slaptų nuodėmių. Kas jų neturi…

Ieškodama tų nuodėmių, giliau kastis gali Specialiųjų tyrimų tarnyba. Prokurorai ar saugumiečiai – taip pat. Žinom, valdžia, jeigu jos neprižiūrėsi, visais laikais buvo ir yra brangiau ar pigiau perkama. Deja, dar signataro Romualdo Ozolo vizijose STT, kurta kaip aktyviausia kovotoja su valdininkų korupcija, šito darbo neatlieka. Ko verti prokuratūra ir teismai, puikiai iliustruoja viešoji nuomonė. To, gaila, jie ir verti, vien prisiminus Gineso rekordų knygon įrašytiną „amžiaus nusikaltėlės“ Venckienės užkastą bylą su bene 40 pro ašaras juokingų kaltinimų.

Ką galvoti apie tuos, kurie atėję į Seimą kaip sąžiningi, padorūs žmonės, po poros metų ar net greičiau staiga susideda su tokiais, apie kuriuos tikrai negalėtum taip pasakyti. Žmogus, net nukentėjęs nuo prezidentės sprendimų, staiga susilaiko, balsuodamas arba visai nedalyvauja Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje (TTK yra pagrindinis komitetas, teikiantis čia minimą įstatymo projektą), kai svarstomi lemtingi lietuvių kalbai ir raidynui klausimai. Atrodo, niekam net nekyla klausimas, kodėl apskritai toks reikalas atiduotas Juliaus Sabatausko (socialdemokratų partija) vadovaujamam TTK.

Užjauskime, labai sunku atsispirti sistemai, aprūpinančiai tave namais, automobiliu, maistu, drabužiais, įtaka, dėmesiu, vis kyštelinčiai tavo veidą į ekraną ir spaudos puslapius… Neįmanoma, ypač, jeigu Seimo narys esi nors vieną kadenciją. Dauguma narių, ypač „veteranų“, puikiai supranta, kad nieko, visiškai nieko gyvenime nebemoka, išskyrus tai, ką daro dabar. O juk reikia ir duonai užsidirbti, ir kreditą išsimokėti, ir dukrelei sinekūrą parūpinti…

Jei Seimas būtų nedoras

Jeigu Lietuvos Seimas būtų jau visai nedoras, ir žodžiai patriotizmas, sąžinė, tautos, valstybės interesai nieko jam nereikštų, jį nupirkti, kad už vieną ar porą klausimų jis balsuotų pagal pageidavimą, užtektų vos 70 + 1 (t.y. kiek daugiau nei pusė Seimo narių) milijonų litų (litais vis dar linksmiau). Rimčiau pagalvojus, nereikia nė tiek – frakcijų vadovams ir jų didžiausiems, vikriausiems – užtektų pusės, t.y. 35 milijonų. O dar geriau pagalvojus – nereikia nė tiek: 10–20 milijonų aktyviausiems ir įtakingiausiems…

Įdomu, kad kitais klausimais (kurie mums/jiems neaktualūs) kiekvienas narys galėtų būti doras ir principingas. Ačiū Dievui, kad mūsų Seimas yra ypatingai nepaperkamas. Menkai mažumėlei yra sunku, juk „sistema, kuri pagrįsta visuomenės veikėjų papirkinėjimu, negali pakęsti tų, kurie nesiduoda paperkami“ /Džonas Perkinsas, „Ekonomikos smogiko išpažintis“, p. 133/.

Mes medžiuose

Ką ten Lenkija! Visi žino, kad mūsų kaimynė visada buvo mums nešanti Vakarų kultūrą, o lietuviai net karaliaujant Jogailai, vis dar sėdėjo medžiuose. Iš čia ir požiūris: kurion vieton lietuvio valdžiai ar intelektualams bespirsi, vis viena pasakys ačiū ir pšėprašam.

Pasikrapščius akis, matyti, kad net emigracija, savižudybės, gilėjanti praraja tarp skurstančių ir persiryjančių, kitos akivaizdžios bėdos, šalies vadovybei niekada neatrodė grėsmingos tautai ir valstybei. Mūsų valdovai priima sprendimus už mūsų nugarų. Tylomis. Mes tylomis su tuo sutinkame. Tada belieka vienintelė atgaiva – mūsų TV, mūsų spauda; pro kurį žiniasklaidos plyšį į pasaulį bežiūrėsi, matysi tik nuostabias kokios „–ūtės“ minkštąsias vietas ir holivudiško gyvenimo vaivorykštę. Rimtų problemų nėra arba jos ne mūsų. Tos Sodomos ir Gomoros veikiami smegenys kartais generuoja dar vieną klausimą: ar šėtonas kartais nešneka ir angliškai? O rusiškai? Ir su kuo jis šneka – su tais pačiais, ar su kitais? Ir kokia Lietuvos lemtis šiame žemės lopinėlyje šėtono glėbyje. Ak, ateis NATO Lenkijos kariuomenės pavidalu ir mus išgelbės. Nuo visko. Ir nuo raidyno taip pat.

Šiame fone raidynas lyg ir nebeturi lemiamos reikšmės. Įstatymas Seime bus stumiamas toliau, gal net bandant jį prakišti kaip dovaną Lenkijos prezidentui Bronislavui Komarovskiui. Birželio 30 d. Vytauto Didžiojo universitete, Kaune jam bus įteiktos garbės daktaro regalijos. Už ką? Už „demokratijos stiprinimą, Lietuvos ir Lenkijos geros kaimynystės santykių puoselėjimą, nacionalinių kultūros vertybių palaikymą“. Ypač „nacionalinių kultūros vertybių“ (Lenkijos, ar Lietuvos?).

Nebent kalbos gynėjai išeis į gatves, suprasdami, kad prarandamas dar vienas tautos ir valstybės bastionas. Keisti žmonės, tie pensininkai, jie tikrai ateis. Gal pasiims už rankų anūkus. Ar kiti sėdės medžiuose, laukdami kol sužydės bananai respublikoje, vis panašėjančioje į tą, kur jie mėgsta augti?015 06 29

Spausdinti 🖨