R. Ragauskaitė. Tarp dviejų krantų

Į klasę įstraksi mergytė. Primena mažą paukštuką. Smulkutė, spindinčiom, besišypsančiom akelėm. Ir tuoj pat ima čiauškėti. Tuo savo atviru nuoširdumu kaip mat išsiskiria iš viso pulko penktokėlių. Nors kiekvienas vis kitoks, dar nespėjęs supanašėti (net uniforma nepridengia jų individualumo), bet Gileta – ypatinga.

Per kelias minutes sužinau visą jos gyvenimo istoriją. Atvyko iš Londono. Ten gimė, ten lankė mokyklą. Turi dar šešis brolius ir seseris. Jie visi liko Londone, o ji parvyko pas močiutę. Čia gyvens. Čia jai patinka. Lyg žirnius beria. Žodžių Giletai netrūksta, bet sakinių konstrukcija – angliška. Ir akcentas. Kartais net sunku suprasti. Vis prašau pakartoti, ką ji savo greitakalbe išberia. Vyresnieji vaikai – ne to tėvelio. Dabar mama turi du mažus. Mamai sunku visus prižiūrėti, tad ją atsiuntė pas močiutę. Tiesą sakant, ji visai nesiruošė apsigyventi Lietuvoje – atvyko su broliu paatostogauti. Bet jam įdėjo mažiau drabužių, o jai – daug. Visą mantą suruošė. Ir paliko. O brolis grįžo pas mamą.

Močiutė pasakė: tu gyvensi čia. Čia eisi į mokyklą. Šitoj vietoj Giletos (anglai taria Džiletos, nes jie neturi garso G) istorija man kažkuo primena pasaką „Meškos trobelė“, kai tėvas išveža dukrelę į mišką. Siužetas, žinoma, skiriasi, bet jausmas…lyg regėčiau mergytę miške vieną. Suvokiu, kad pas močiutę Giletai gera. Ir ne į mišką išvežė – į Lietuvą mergaitė sugrįžo. Nors, ką reiškia „sugrįžo“, jei yra gimusi ir vaikystę praleido Anglijoje? O močiutės ji beveik nepažįsta, tebuvo mačiusi kartą ar porą.

Močiutė visą vasarą mokė dukraitę skaityti ir rašyti – nelengva ta lietuvių kalba. Mergaitė jau rengėsi eiti į šeštą klasę, bet patikrinus rašymo ir skaitymo įgūdžius paaiškėjo, kad turėtų sugrįžti į pradines. Močiutė išprašė, kad bent į penktą priimtų. Pasižadėjo mokytis – abi. Mokykloje paskyrė konsultacijas. Mergaitė niekaip negali atskirti garso ė – nėra tokio anglų kalboj. Ir kam tos nosinės žodžių gale, nesupranta Gileta. Juk anglai apsieina ir be jų.

Mergaitei iškyla daugybė klausimų: kodėl taip ar antraip, pas juos būdavę kitaip. Sužinau apie anglišką mokyklą daugybę smulkmenų: kiek trunka pamokos, ką vaikai veikia po pamokų, kad nėra valgyklos, tenka įsidėti sumuštinių. Atvažiavusi mergaitė svėrė vos 38 kilogramus, bet dabar jau priaugo. Net 5-etą kilogramų!

Močiutė rūpestinga, tik… Vos ne kasdien Gileta pasilieka po pamokos pasikalbėti. Mergaitė drąsi, bet neįžūli, smalsi, lengvai bendrauja, bet ne familiari. Ta vidine laisve ji ir išsiskiria iš mūsiškių. Kaip tokius vaikus išugdo? Kokia vis tik atmosfera anglų mokyklose? O gal šitai ir visos visuomenės įtaka? Lyginu ją su savo vaikaite, kuri gyvena ir mokosi Airijoje. Kitoks vaikas, nei mūsiškiai. Laisvas. Pasitikintis. Džiaugsmingas. Šitų savybių Lietuvos vaikai dar turės išmokti.

Gileta – narsi mergytė. Visur mato daug gražaus. Mintyse ją vadinu paukštuku, o garsiai – Gėlėta. Bet vis dažniau jos akelėse įžvelgiu paslėptą liūdesį. Pasiilgau mamos, – sako mergaitė. – Ir klasė iš manęs šaiposi. Pastebėjau. Girdėjau ne vieną repliką. Erzina dėl tarimo. Pamėgdžioja. Užkliūna ir laisvumas, pasitikėjimas, sklindantis iš jos atviros šypsenos.

Giletos drąsumas kažkoks šviesus, tyras, geranoriškas, o pasitikėjimas – paprastas, neįžeidžiantis. Mūsų vaikai nėra blogesni. Jie tiesiog kitokie. Šių savybių gal ir nebūčiau pastebėjusi, jei nebūčiau turėjusi progos palyginti. O palyginus norisi įvardinti ir klausti: kodėl? Kodėl mūsų žmonės tokie susigūžę, kažko išsigandę, netikri dėl rytojaus? O kai dingsta baimė, prasiveržia užslėptas pyktis, netgi grubumas? Kodėl daugumai drąsa asocijuojasi su įžūlumu? O už atvirą kritiką „mirtinai“ įsižeidžiame? Gal kad nesugebame to savo kritiško vertinimo išsakyti nepiktai, be susierzinimo? Nemokame be pykčio diskutuoti. Bet koks nuomonių skirtumas mums atrodo tolygus išdavystei?

Klausiu savęs, kodėl net mūsų vaikai nešioja šį atspaudą, nors yra gimę laisvoj šaly. Bet šalies laisvė – tik forma, tik galimybė. Turinį dar turime užsiauginti. Iš čia ir negebėjimas priimti kitokio, kitaip mąstančio, kitaip gyvenančio. Kas tai – provincialumas ar sovietizmo palikimas? Ar baudžiauninko sindromas, įaugęs į mūsų genus?

Gileta taip ir nepritapo. Berniūkščiai šaipėsi. Suaugusieji į vaikų reikalus nesikišo. Išvažiuosiu,  kartą po pamokos pasakė Gileta. Ir apsipylė ašaromis. Apkabinau. Prisiglaudžiau tą mažą, sulytą paukštuką. Noriu namo, pas mamą, kartojo, šluostydamasi ašaras. Gal bent metus užbaigtum? Gal priprastum? – pati supratau, kad kalbu niekus. – Jau visai neblogai rašai. Man ten geriau – kartojo mano Gėlėta. Ir tiek. Ir jokių skundų. Ir nebeliko „kodėl“?

Iki Kalėdų dar buvo likusios trys savaitės. Kaip keliausi? Ar tavęs atvažiuos kas nors parsivežti? O gal močiutė lydės? Važiuosiu mikriuku.Viena? Ne viena, juk ten bus daugiau žmonių. Taip sakė močiutė. Bet kelionė ilga. Važiuoti teks visą parą. Nenorėjau gąsdinti. Tik pagalvojau, kad savo vaiko šitaip neišleisčiau. Šitiek visokių skaudžių įvykių. Gėlėta, paukšteli, ar žinai, kiek pavojų tokiose kelionėse tyko mažutės mergaitės? Ne, nebijau, ˜– padrąsino mane Gileta. – Važiuoju pas mamą.

Atsisveikindama Gileta padovanojo man kriauklę. Su jūros ošimu, primenančiu laukimą ir ilgesį. Prisiminiau J.Vaičiūnaitės „Penelopę“. Visada prisiminsiu. Gileta apie simboliką dar neišmano, bet išgyventi ilgesį jai jau teko. Labai anksti. Tarp dviejų krantų – nelengva. Būti mėtomam. Kol dar nemoki skristi. Mažas paukšteli, Gileta, ar sugrįši kada į Lietuvą? Ar nepamirši mūsų kalbos ir rašto, kurio taip stengėmės išmokyti? Ar bereiks? Liūdna būtų, jei šį krantą tau primintų tik patirtos nuoskaudos.

Elektroniniame „Tamo“ dienyne dar išvakarėse Gileta parašė: mokytoja, aš dar neišvažiavau. Parašykit. Atsakyti nespėjau: Giletą dar tą pačią dieną išbraukė iš mūsų mokyklos mokinių sąrašų. Ir adresatas tapo nepasiekiamas. Tarp dviejų krantų…Tokio adreso paprasčiausiai nėra.