Z. Vaišvila. Kreipimasis vardan Lietuvos – vienijimuisi, bet ne skaldymui ir kiršinimui

Šešių signatarų Kreipimasis vardan Lietuvos sukėlė ne tik šurmulį, bet ir sunkiai slopinamą pykčio protrūkį.

Nenuostabu. Kovo 11-osios proga ir mus, signatarus, klausė, ar tokios nepriklausomos Lietuvos tikėjomės?

Bepigu praėjus 25-eriems metams, tūlam kolegai Aleksandrui Abišalai postringauti, kad būtent tokios ir ne kitokios. Sąžiningas ir nuoširdus rinkėjas, 1990 m. vasario 24-osios rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, netrukus paskelbusią Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo Aktą, balsavęs už Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą, ir mes – tos Aukščiausiosios Tarybos deputatai – siekėme tikrai nuoširdaus ir bendro darbo, bet ne laukinio kapitalizmo (anot kito kolegos signataro Mečio Laurinkaus). Ir ne išdavystės. Visų pirma, Vytauto Landsbergio moralinės išdavystės. Finansiniai praradimai, lyginant su moraliniu nuopuoliu ir nusivylimu mūsų išrinktais valdančiaisiais, turėjusiais neįkainojamą ir milžinišką Tautos pasitikėjimą, sunkiai pamatuojami. Todėl ir ritamės sparčiai į nuokalnę – pradėję nuo Williams, nusivažiavę iki Independence, Žemės referendumo istorijos, Konstitucinio Teismo ir valstybės išvalstybinimo… Bailių valdžia ištraukė baisiausiąją kortą – karo kortą…

Ar visi to siekėme? Laikas ir išbandymas valdžia surikiavo mus visus į istorijos lentynėles. Todėl 2014-ieji metai tapo didžiasiais Lietuvos piliečių apgavystės metais. Referendumo istorija ir suvereniteto atidavimas viršvalstybinėms institucijoms (formaliai – negrįžtamai) kalba patys. Tik būtina skleisti žmonėms šią valdžios slepiamą žinią.

Tie, kas bijo šios Tiesos, tie nėra sąžiningi, visų pirma, patys sau. Būdami viešais asmenimis, mes, signatarai – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, bet ne kažkokio neegzistavusio Atkuriamojo Seimo nariai, praėję ne tik ilgą ir sudėtingą valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelią 1988–1992 metais, neturime teisės meluoti. Dalis mūsų susvyravo, išsigando vėl tariamos labai nepatogios Tiesos žodžio. Kaip gi – sunku net patikėti, kad be išorinių atributų valstybės suvereniteto beliko tik valstybės simboliai ir vargana kariuomenė.

Lietuvos bankas jau ne Lietuvos. Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė tyli ir tęsia savo veiklą – Lietuvos išvalstybinimą. Prezidentė ir besąlygiškai jai paklūstantis Seimas tai pratęsė jau kovo 12-ąją.

Šiandien kiekvieno mūsų apsisprendimas pasirinkti kelią – susitaikyti su tuo ar priminti valdžiai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šios Žemės suverenas Tauta yra aukščiau už juos, yra išskirtinai svarbūs.

Todėl pasveikinkime kolegą – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos deputatą Klemą Intą, prisijungusį prie pasirašiusiųjų Kreipimąsi vardan Lietuvos!

Pasveikinkime ir Klemą Intą, ir mus visus – pasirašykime peticiją www.peticijos.com ir burkimės!