R. Balkutė. Kaip šiandien majai garbina Saulę – dangaus ir žemės ugnį (nuotraukos)

Iš konferencijos Indijoje užrašų

Pietų Indijoje apie 146 km. į pietvakarius nuo Bangaloro valstijos sostinės, Chamundi kalvų papėdėje įsikūręs miestas – Maisoras (apie 900 000 gyventojų), kuriame 2015 sausio 31 – vasario 5 d.d. buvo surengta Tarptautinė dvasinių vadovų konferencija ir sueiga (International Conference and Gathering of Elders). Konferenciją rengė JAV veikiantis Tarptautinis kultūros tyrimų centras (International Center for Cultural Studies ICCS) ir Indijos Tautinė savanorių organizacija (Rashtriya Swayamsevak Sangh RSS). Į penktąją konferenciją susirinko daugiau nei 350 dalyvių iš 40 pasaulio šalių (Indijos, Nepalo, Vietnamo, Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Vengrijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Gvatemalos, Japonijos, Kirkizijos, Pietų Afrikos, Irano ir kt.), atstovaujantys įvairias tradicijas. Lietuvą atstovavo Senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuva nariai.

Šių metų konferencija buvo skirta visuotiniam gerbūviui – gamtos, kultūros ir bendruomenių stiprinimui (Universal Wellbeing – Sustaining Nature, Culture and Communities). Pagrindinis sueigos tikslas buvo aptarti ir apsvarstyti globalizacijos, technologijos ir vadovavimo poveikį senovės kultūroms ir tradicijoms šiuolaikiniame pasaulyje. Konferencija vyko Ganapačio Sačičidanandos ašrame (Šri Ganapati Sachchidananda Ashram).

Konferencijos dalyviai kiekvieną rytą atlikdavo kultūrines apeigas ar religinius ritualus, taip pristatydami atvykusių į konferenciją tautų tradiciją. Pasak organizatorių taip galima ne tik susipažinti įvairių tautų papročiais, kuriuos puoselėjo senosios bendruomenės, bet tai gali duoti impulsą ir naudą šiuolaikiniam žmogui. Šių apeigų metu buvo pagerbiami savieji dievai, laiminami susirinkusieji, visi kartu konferencijos dalyviai melsdavo laimės, meilės, sėkmės sau ir savo šeimoms, vienybės tautoms, visuotinės gerovės ir taikos Žemėje.

Pirmą konferencijos dieną apeigas pradėjo Elizabetė Araujo iš Salvadoro, gyvenanti Gvatemaloje. Apeiga buvo skirta sugrįžtančiai Saulei pagerbti. Kiekviena tauta Saulei skyrė ypatingą vaidmenį. Majai Saulę laikė šviesos nešėja, ugnies dievu, šilumos, išminties įsikūnijimu ir žvaigžde, kuri gynė indėnus nuo nakties pavojų. Šis dievas užėmė ypatingą vietą kalendoriuje ir valdė skaičių 4. Majai 4 laikė svarbiausiu skaičiumi: dangus turėjo keturis kampus, buvo keturios dievybės, globojančios keturias pasaulio šalis ir pan. Pasak Elizabetės Araujo (Gvatemala), senieji majai nuolat meldėsi, norėdami pamatyti šviesą, Saulę. Jai sugrįžus jie rengdavo apeigas.

Elizabetė Araujo apeigą atliko kartu su amerikiete Rachelė Figueroa ir aire Josephinea Coffey iš Kalifornijos, Marija Cuadra iš Salvadoro, taip pat su Kalifornijoje gyvenančia japone Rika Higa iš Okinavos.

Gvatemalietė kalbėjo: „Šioje ceremonijoje mes naudosime medžiagas, kurios buvo naudojamos ir senais laikais. Senovėje kiekvienas žynys eidavo į mišką ir rinkti savas „dovanas“ nuo medžių. Ir tai yra tie patys dalykai, kuriuos mes dabar aukosime“. Konferencijos dalyviai sustojo ratu, o moterys nupiešė apskritimą ir strėlėmis padalino jį į keturias dalis: „Mūsų rato viduryje yra apskritimas, kuris simbolizuoja Dangaus širdį ir Žemės širdį. Dedame strėlės simbolį, nes mes atiduodame šiam šventam ratui savo maldas, norus, aistras, viską, ką turime savyje, savo širdyje – viską dedame čia. Tai reiškia, kad viskas pateks anapus, nes šitas ratas simbolizuoja Motinos Žemės apvalumą, kosmosą ir žinias. Šitai darome pirmiausia“.

E. Araujo, į apskritimo vidų aukodama įvairius daiktus, kalbėjo: „Dabar padėsime daiktus, skirtus mūsų Kūrėjui. Tu, kuris esi visur, tu, kuris esi mumyse, išklausyk mūsų, pažiūrėk į mus, mes čia tam, kad paaukotume tau šią ceremoniją. Čia yra dovanos, kurias mes tau atnešame, kad padėkotume tau, paprašytume stiprybės savo dvasioms. Suteik jėgų mūsų kelionei, mūsų susivienijimo kelionei, norime būti kaip vienas dangus, norime būti vienis nepaisant rasių, nepaisant religijų, tradicijų – visi esame vienodi, turime vienodų reikmių. Mes čia, Tėve, pažiūrėk į mus, savo vaikus, visi ateiname savo valia, niekas mūsų neverčia, ateiname vedini savo širdies. Ateiname atviromis širdimis, išklausyk mūsų maldų“.

Padėjusi į apskritimo vidurį sausą prakurą, E. Araujo pakvietė konferencijos dalyvius pasisukti į keturias pasaulio šalis, o pati į apskritimo vidurį dėjo skirtingų spalvų žvakes, skirtas įvairioms pasaulio kryptims: „Mes naudosime žvakes, pažymėti kryptį… Raudonomis žvakėmis mes pažymi saulės tekėjimo kryptį – rytus. Priešingoje pusėje yra šešėlis, tamsa, ją pažymėsime juodomis žvakėmis. Mes turime problemų su krikščionių ar katalikų bažnyčiomis, nes kai jie mato juodas žvakes, jie galvoja, kad tai yra negatyvu, bet tai tik simbolizuoja kitą pusę, vietą į kurią mes einame ilsėtis, kai ateina laikas. Tai kaip paslaptinga vieta, kurios mes nežinome, kurios mes nematome. Ją mes pažymėsime juodai. Čia mes turime baltas žvakes žymėti Šiaurei. Tai kryptis, iš kur ateina oras, gaiva. Oras yra žinių jėga. Tiesa yra ta, kad mes galime judėti, tiesa yra ta, kad mes galime galvoti, tiesa yra ta, kad mes galime šokti… Oras yra gyvenimas ir mes dėkojame jam. Tai yra kvėpavimas, apvalantis mūsų kūnus. Ir pietuose padėsime geltonas žvakes. Kai lietus krenta ir laisto mūsų augalus, mūsų medžius, mūsų vaisiai tampa geltoni. Centre mes dedame žalias žvakes ir dėkojame mūsų Motinai Žemei ir dedame mėlynas žvakes, dėkodami mūsų Dangui“.

Į Motiną Žemę E. Araujo kreipėsi žodžiais: „Motina Žeme, ta, kuri mums viską duodi, puoselėji kiekvieną akimirką, tu esi Motina Visata, apsaugok mus, išklausyk mus ir atleisk mums už visą žalą, kurią mes tau darome kiekvieną dieną. Atverk miegančiųjų širdis, kurie vaikšto tamsoje, kurie nemato Tavęs, netiki Tavimi, išnaudoja Tave – atverk jų širdis ir protus, parodyk, kad be Tavęs mes esame niekas, be Tavęs mes mūsų nebūtų“. Po to moterys paaukojo cukranendrių cukraus, kurio paaukojimas turėjo simboliškai pasaldinti mūsų gyvenimą ir kitais saldžiais daiktais pamalonino visas ten kviečiamas dvasias.  Josephina Coffey iš Kalifornijos eidama ratu apsmilkė visus tabaku: „Mes naudojame tabaką kaip kvapnų daiktą. Tabakas yra labai svarbus augalas. Jis yra gydytojas ir yra naudojamas senosiose tradicijose visame pasaulyje“. Toliau moterys aplink išbarstė gėlių žiedlapius kaip mūsų gyvenimo ir grožio išraišką: „Mes visa tai aukojame mūsų Kūrėjui ir Motinai Žemei, nes Motina Žemė visas tas gėrybes mums teikia“.  Uždegusi žvakes, E. Araujo kreipėsi į Ugnį: „Padėk, Ugnie, liepsnai mumyse būti stipriai. Šventa liepsna gali mus sujungti. Dėkojame Tau už kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Ačiū, ačiū jums visiems“.

Apeiga vyko netoli indų Dievo Hanumano šventyklos, tad E. Araujo kreipėsi ir į jį: „Mes šaukiame šitos šventos vietos dvasias. Šaukiame čia esančio Valdovo dvasią. Hanumane, mes prašome leidimo naudotis šią vietą ceremonijai. Šaukiame visų šventų vietų dvasias: šventyklų dvasią, kalnų dvasią, upių dvasias, visų pasaulio vandenų dvasias – ateikite pas mus. Šaukiame visų dievybių dvasias ateiti ir prisidėti. Visas dvasias, kuriomis tikime – ateikite pas mus. Dėkojame Jums už kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną ir teikiamas dovanas. Kviečiame visų kankinių dvasias ar tų, kurie mirė kovodami už geresnį pasaulį, laisvę, teises mums – ateikite, šią akimirką mes jus prisimename. Mes prašome mūsų Tėvo Kūrėjo išklausyti mus. Visi mes čia atėjome su kažkokiu prašymu širdyse: gal kažkas turi rūpesčių su sveikata, gal kieno nors nelaimingi namai, gal ką nors ištiko mirtis… Yra tiek daug bėdų, kurios yra mūsų gyvenimo dalis. Visas jas paaukokime šiai Šventajai Ugniai. Ugnis perkeičia, ji yra išvalanti. Taigi, Ugnie, priimk mūsų maldas, rūpesčius – viską, kas neduoda mums ramybės. Priimk ir mūsų padėkas, ačiū už mūsų gyvenimą ir viską, ką esame gavę“.

Rato vidury degant ugniai, toliau E. Araujo kreipėsi į visas dienas, kurios majų kalendoriuje sudaro dvidešimties dienų ciklą: „Dabar kviesime Colkin (Tzolk’in) [1] kalendoriaus dienas. Kalbėsiu trumpai, nes kiekviena diena turi daugybę reikšmių, tačiau aš viską apžvelgsiu trumpai“. Paminėdama kiekvieną dieną atskirai ir skaičiuodama iki devynių, tardama paskutinį dienos pavadinimą, ji paaukodavo Ugniai apeiginių daiktų, o ir visi konferencijos dalyviai drauge pratesiąmai sušukdavo tos dienos vardą: „Šiandiena yra Ach diena, šventų dalykų diena. Tai nėra joks sutapimas – tie dalykai čia šiandien yra. Viena Ach, dvi Ach, trys Ach, keturios Ach, penkios Ach, šešios Ach, septynios Ach, aštuonios Ach, devynios Ach… Achhhhhhh…

Kviečiame Ich dieną. Tai yra moters diena, Motinos Žemės diena, didingųjų džiunglių gyventojų diena – meldžiamės už juos. Viena Ich, dvi Ich, trys Ich, keturios Ich, penkios Ich, šešios Ich, septynios Ich, aštuonios Ich, devynios Ich… Iiiiiiichhhhh…

Kita diena – Cikin. Ją simbolizuoja paukštis. Paukštis yra tas, kuris savo plunksnose neša mūsų maldas, jis yra arčiausiai Dievo, arčiausiai dangaus. Jis skrenda aukštybėse. Jis taip pat atsakingas už materialius dalykus, pinigus. Cikin vadiname materialiąja dievybe. Negalime gyventi be jos, nes be pinigų negalėtume čia būti, neturėtume gyvenamosios vietos – gaila, tačiau šiais laikas taip yra. Mes neprašysime krūvos pinigų sau – mes prašome pagalbos ieškantiems darbo, kad šie jį surastų, kad galėtų patenkinti būtiniausius poreikius. Viena Cikin, dvi Cikin, trys Cikin, keturios Cikin, penkios Cikin, šešios Cikin, septynios Cikin, aštuonios Cikin, devynios Cikin… Ciiiiiikiiiiiin…

Kviečiame Achmach dieną. Tai yra atleidimo, apmąstymų, išminties diena. Be išminties yra sunku atleisti. Darome klaidas, kartais to net nežinodami, tad tądien galime prašyti už tai atleidimo. Kartais pamirštame savo Kūrėją, tad prašome atleidimo ir už tai. Viena Achmach, dvi Achmach, trys Achmach, keturios Achmach, penkios Achmach, šešios Achmach, septynios Achmach, aštuonios Achmach, devynios Achmach… Aaaachmaaaaaaaaach…

Kita diena irgi skirta išminčiai – Noch. Tai yra žinios ir išmintis. Mums nereikia vien žinių, nes jos gali daryti blogus dalykus, bet jei jas naudojame su išminti, tada darome teisingus dalykus. Prašome gerų minčių, idėjų, sumanymų. Prašome savo vaikams, kurie eina į mokyklą, išmokti naudingų dalykų žmonijai. Viena Noch, dvi Noch, trys Noch, keturios, penkios Noch , šešios Noch, septynios Noch, aštuonios Noch, devynios Noch… Nooooochchch…

Kita diena – Tichash. Ją simbolizuoja Obsidiano akmuo. Tai yra medžiaga, kurio pagalba mūsų protėviai galėjo būti nematomi: juo atidarydavo durys, panaikindavo visus neigiamus dalykus ir atlaisvindavo mums kelią, kad galėtume saugiai eiti. Viena Tichash, dvi Tichash, trys Tichash, keturios, penkios Tichash , šešios Tichash, septynios Tichash, aštuonios Tichash, devynios Tichash… Tiiiiiiichaaaaaashshshsh.

Kita diena yra Kaok. Kaok yra šeimos diena. Šeima gali būti ir gydytojas su savo pacientais, seselėmis, ir mokytojas su mokiniais. Šita diena yra mokinių diena. Ir ši diena yra mūsų gražios šeimos diena, tos šeimos, kuri šiuo metu esame, diena. Tegu šiai dienai būna skirti mūsų apmąstymai. Viena Kaok, dvi Kaok, trys Kaok, keturios, penkios Kaok , šešios Kaok, septynios Kaok, aštuonios Kaok, devynios Kaok… Kaaaaaaaaaoooooook….

Kita diena yra Achpu. Achpu yra mūsų protėvių sūnus. Jis yra tas, kuris ateina ir pašalina tamsą, jis atneša šviesą. Jis atneša mums tikrumą. Jis niekada neaplenkia savęs ir niekad neatsilieka nuo savęs – jis visada yra laiku. Leisk ir mums gauti tas savybes: būti visada laiku. Ši diena yra tų, kurie kuria meną. Tai yra muzikantų, šokėjų, sportininkų diena. Viena Achpu, dvi Achpu, trys Achpu, keturios, penkios Achpu, šešios Achpu, septynios Achpu, aštuonios Achpu, devynios Achpu… Aaaaaaaachpuuuuu…

Kita diena yra Imosh. Imosh yra hipnotizuotojų diena, taip pat ir vandenų diena. Meldžiamės už mūsų upes, ežerus, vandenynus ir vandenų gyvūnus. Viena Imosh, dvi Imosh, trys Imosh, keturios, penkios Imosh, šešios Imosh, septynios Imosh, aštuonios Imosh, devynios Imosh… Iiiiiiiiimoooooosh…

Kita diena yra Ik. Ik yra oras. Tai oras, kuriuo kvėpuojame, kuris mus valo, tas, kuriam meldžiamės, jog būtume išvalyti nuo visų negerumų mintyse ir aplinkui. Meldžiamės vėjo, kad jis pašalintų visas užkrečiamas ligas ir atneštų mus gerą energiją, tą vėją, orą, kurie mus maitina. Viena Ik, dvi Ik, trys Ik, keturios, penkios Ik , šešios Ik, septynios Ik, aštuonios Ik, devynios Ik… Iiiiiiiiiik…

Akabal yra rytas, Akabal yra aušra. Kiekvienas rytas yra nauja galimybė, nauja diena ir kiekviena diena atneša kažką naujo mums. Mes turime priimti ir gerbti tai, kas mums tenka. Netgi mūsų problemos, kurias mes gauname, yra mūsų mokytojos. Taigi meldžiamės Akabal, nes ji atneša mums viltį, tikėjimą. Tikėjimą, kad turėsime ir kitą dieną. Mums suteikiama viltis, nes kai pamatome Saulę viskas atgyja. Viena Akabal, dvi Akabal, trys Akabal, keturios, penkios Akabal , šešios Akabal, septynios Akabal, aštuonios Akabal, devynios Akabal… Aaaaaakabaaaaaal…

Kita diena yra Kat. Kat simbolizuoja problemas, painiavas, bet ir tai yra gyvenimo dalis. Visi – turtingi ir vargšai, juodi ir balti – visi turi problemų, užtat jos gali būti maži pamokymai, mes galime mokytis iš jų. Taip pat prašome Kat panaikinti ir rimtas problemas, nukirsti jas, išvalyti. Mes meldžiamės už esančius kalėjimuose – jei jie yra kalti, leisk jiems pasitaisyti, tie, kurie ten yra dėl politinių įsitikinimų ar priežasčių, atleisk jiems visiems ir leisk jiems mokytis iš tos situacijos. Viena Kat, dvi Kat, trys Kat, keturios, penkios Kat , šešios Kat, septynios Kat, aštuonios Kat, devynios Kat… Kaaaaaaaaat…

Diena Kan yra Kukulkan diena. Kukulkan yra didysis kūrinijos Tėvas ir Motina. Būk su mumis, išklausyk mūsų. Viena Kan, dvi Kan, trys Kan, keturios, penkios Kan , šešios Kan, septynios Kan, aštuonios Kan, devynios Kan… Kaaaaaaaaan….

Kita diena yra Keme. Keme, galima sakyti, daugumos mūsų diena – tų, kurie patyrė artimo žmogaus mirtį. Mes meldžiamės už juos, už jų sielas, nes jos gali būti čia su mumis. Mes jų nematome, nes jos yra dvasios, tačiau mes jas čia jaučiame. Šiuo momentu noriu prisiminti ir priminti mums mūsų brolį garbųjį Joną Trinkūną iš Lietuvos. Sakau tai su liūdesiu, nes prieš metus praradome mūsų šeimos narį. Jis čia su mumis. Taigi pagerbkime jį tylos minute. Aš esu tikra, kad jo dvasia yra su mumis čia. Viena Keme, dvi Keme, trys Keme, keturios, penkios Keme , šešios Keme, septynios Keme, aštuonios Keme, devynios Keme… Keeeeemeeeee…

Kita diena yra Kiech. Ją simbolizuoja elnias. Ši diena taip papt simbolizuoja keturias pasaulio šalis, iš kur pateka Saulė ir ateina naktis, iš kur atkeliauja oras ir vandenys. Prašome apsaugos visada, kai tik esame kelyje, kai tik keliaujame. Visi esame keliautojai, visi esame taikos pasiuntiniai. Duok mums, Kiech, stiprybės. Tai yra tarsi elnias, kuris, jei jis nukrenta, o tai nutinka labai retai, iškart atsikelia. Jis yra miško karalius. Mes turime elnio galvą ir šituos šventus dalykus ji neša, kad rodytų mums kelią ir apsaugotų, nesvarbu, kokią kryptį bepasirinktume. Viena Kiech, dvi Kiech, trys Kiech, keturios, penkios Kiech , šešios Kiech, septynios Kiech, aštuonios Kiech, devynios Kiech… Kieeeeeeech…

Kita diena yra Kanil. Kanil yra sėkla. Mes turime ginti savo tikrąją sėklą. Turime saugotis modifikuojančios genikos, kuria manipuoliuoja tie, kurie galvoja jog gali pakeisti mūsų Kūrėją. Yra dar viena sėkla, kurią turime saugoti. Ji yra giliai mūsų širdyse, tai yra tradicijų sėkla. Kiekvienas iš mūsų turime tradiciją, galbūt ji skiriasi nuo kitų, bet visos jos kyla iš vienos vietos – iš mūsų Kūrėjo. Viena Kanil, dvi Kanil, trys Kanil, keturios, penkios Kanil , šešios Kanil, septynios Kanil, aštuonios Kanil, devynios Kanil… Kaaaaaniiiiiiiiiiil…

Kviečiame Toch dieną. Tai yra diena, kurią mūsų protėviai paliko atsilyginimui. Galime sakyti, jog neturime jokių skolų, tačiau mes labai skolingi savo Kūrėjui ir Motinai Žemei. Jie mums davė viską. Jie mums davė mūsų gyvenimus, o mūsų gyvenimuose telpa mūsų tauta. Viena Toch, dvi Toch, trys Toch, keturios, penkios Toch , šešios Toch, septynios Toch, aštuonios Toch, devynios Toch… Toooooooch…

Kita diena yra Tci. Tci yra teisingumas, dieviškasis teisingumas. Teisingumas, kuris negali būti parduotas ar nupirktas. Meldžiamės mūsų valdžiai, kad ji būtų teisinga, o jos teisingumas ateitų iš aukščiau. Yra daugybė teisingumo formų, kurias valdo pinigai, bet čia mes meldžiamės už Dieviškąjį teisingumą. Meldžiamės, kad mūsų valdžios širdyse būtų tas teisingumas. Tci taip pat simbolizuoja šunį, o šuo rūpinasi savo šeimininku. Jis ištikimybės simbolis ir taip turėtų dirbti valdžia – rūpintis savo žmonėmis, saugoti juos, o ne jų kišenes. Viena Tci, dvi Tci, trys Tci, keturios, penkios Tci , šešios Tci, septynios Tci, aštuonios Tci, devynios Tci… Tciiiiiiii…

Kita diena yra Bats. Bats simbolizuoja siūlą, gijas. Gijos yra viso ko pradžia. Siūlai yra naudojami mūsų drabužiams austi. Mūsų rūbuose yra užrašyta mūsų istorija. Tautos, bendruomenės istorija yra įausta į mūsų rūbus. Siūlai gali būti virkštelė, kuri jungia mus su mūsų tėvais ir vaikais. Jie simbolizuoja giminę, mūsų šaknis. Vakar Gvatemaloje pagal Majų kalendorių buvo Bats diena. Tai Tai yra viena didžiausių švenčių šalyje. Visa majų tauta darė apeigas, nes ši diena laikoma metų pradžia. Tą dieną mes formuojame tikslus, savo sumanymus, sugalvojame projektus tam, kad būtų išreikšti mūsų tikslai. Tai yra Bats. Viena Bats, dvi Bats, trys Bats, keturios, penkios Bats , šešios Bats, septynios Bats, aštuonios Bats, devynios Bats… Baaaaatssss…

Kita diena yra E. Siūlas pradeda judėti. E simbolizuoja praeitį, keliavimą, taip pat, likimą. Visi turime likimą. Prašome, kad mūsų likimas nebūtų nukirstas, prašome, kad mūsų likimas būtų išpildytas. Mūsų pareiga yra surasti savo likimą, tikslą, kad nebūtume pasimetę šiame pasaulyje. Viena E, dvi E, trys E, keturios, penkios E , šešios E, septynios E, aštuonios E, devynios E… Eeeeeeeee…

Kita diena yra Ach. Kaip ir sakiau, tai šventų dalykų diena… Mes įvardijome 20 kalendoriaus dienų. Kiekviena diena turi tam tikrą energiją, dvasią. Mūsų protėviai, jų energija buvo šalia mūsų. Jie surikiavo tas energijas į vietas ir skyrė joms dienas. Visuose 20 dienų vardų yra užšifruoti visi dalykai, kurių tik mums reikia. Taigi mes šaukėme juos visus. Ačiū už jūsų dėmesį, dalyvavimą.

Jei turite žvakes, galite po vieną ateiti, atnešti žvakę, kuri yra jūsų maldų ir prašymų išraiška. Tai, ką sakote su ja Šventajam Tėvui, žinote, jog atiduodate visa tai į transformuojančią Ugnį. Ji nuneš viską mūsų Kūrėjui.

Visi šie dalykai keliavo po visą Ameriką, nuo Šiaurės iki Pietų. Jie yra iš Salvadoro, mažytės šalelės iš Centrinės Amerikos. Ji yra maža, bet su didele širdimi. Dalykai keliavo ir į Japoniją. Jie surinko daug energijos, maldų. Dėkoju Tėvui ir Motinai už kiekvieną akimirką, už Žemę, dėkoju dalyviams, primenu, kad visi esam šeima“.

Savo apeigą parodė ir konferencijos dalyvės iš Afrikos. Jos kalbėdamos maldas Žemei ir ją liesdamos, paaukojo vandens.

[1] Colkin (Tzolk’in) kalendoriaus ciklas jungia dvidešimt dienų pavadinimų ir trylika skaičių, todėl iš viso jame yra 260 skirtingų dienų. <…> Su šiuo kalendoriumi majai pranašaudavo. Majai tikėjo, kad kiekviena Colkin diena turi veikėją, darantį įtaką įvykiams. <…> Dažnai vaikams net būdavo duodami vardai, reiškiantys jų gimimo dieną.

P.S.: Už pagalbą rengiant medžiagą dėkoju Skirmantei Ramoškaitei