Pranešimas skaitytas 2015 m. vasario 5 d. Lietuvos respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Valstybinės kalbos įstatymo dvidešimtmetis“ .
Vienas pirmųjų žingsnių į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo siekis grąžinti lietuvių kalbai deramą svarbą valstybės gyvenime. Per labai trumpą laiką atgimstančioje valstybėje sukurti teisiniai valstybinės kalbos politikos pagrindai, įsteigtos kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra besirūpinančios institucijos. Kalba tapo ne tik mūsų kultūros, tapatybės, bet ir valstybingumo neatskiriama dalimi. Per dvidešimtmetį visuomenės samprata ir politinė nuostata, kokia lietuvių kalbos reikšmė valstybingumui ir pilietinei visuomenei, sparčiai kito. Dabartinė valstybinės kalbos politika yra įvairialypė, aprėpianti daugelį mūsų gyvenimo sričių, atsižvelgianti į kintančius bendravimo poreikius, kalbos gyvavimą skaitmeninėje erdvėje, spartėjančios migracijos poveikį, kalbos pokyčius kitakalbėje aplinkoje ir pan.
Vis dėlto nauja kalbos gyvavimo realybė neužgožia esminių klausimų, susijusių su kalbos suvoktimi ir vertinimu – valstybinės kalbos statuso vertės, kalbos ir visuomenės santykių, vartosenos ir normos sąveikos. Svarbu, kad viešasis kultūrinis ir politinis informacijos laukas būtų palankus kalbai, neiškreiptų ir nesuprimityvintų valstybinės kalbos esmės suvokimo iki asmeninio vertinimo „o aš taip nesakau“, „o man tai nepatinka“… Pasvarstykime, ar tie dalykai, dėl kurių daugiausia laužoma iečių, apie kuriuos dažniausiai kalbama, tikrai yra lemiantys lietuvių kalbos gyvybę ar mirtį? Ar kartais tai nėra tos dūmų uždangos, kurios pridengia ištisas prarandamas sritis: lietuvių kalbai prastokai pritaikytą skaitmeninę erdvę, mokslo kalbą, galų gale nepakankamą raštingumą.
Daug kalbama apie naująjį Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektą, tačiau dvidešimtmečio proga būtų verta dar kartą atidžiai perskaityti dabar galiojančio įstatymo normas. Juk gali būti, kad susitelkę į ateities dalykus nebepastebime dabartinių. Pavyzdžiui, įstatymo pataisa, nederanti su Valstybinės kalbos įstatymu, visai rimtai pateikiama kaip nauja, nematyta ir negirdėta teisės norma. Regis, kai kurie valstybės pareigūnai labiau linkę skaityti viešai skelbiamas asmenines nuomones, o ne teisės aktus, juk pastaruoju metu kartais naujasis konstitucinio kalbos įstatymo projektas viešojoje erdvėje pateikiamas taip, tarsi plynoje vietoje būtų kuriama visiškai nauja kalbos teisė – stebintis ar baisintis jau dabar galiojančiomis normomis.
O gal kartais tos normos tiesiog patogiai pamirštamos? Pavyzdžiui, viena valstybės įmonė, įrengusi išmaniuosius terminalus, teikiančius paslaugas keliomis kalbomis, visai nepagalvojo, kad derėtų įdiegti ir valstybinę kalbą. O susizgribusi rūpinasi, ne kaip ištaisyti šį nesklandumą, bet prašo… išimties. Blogiausiu atveju, kol kitakalbiai sklandžiai naudosis paslaugomis, tegul esą kitų kalbų nemokantys piliečiai skaito lankstukus arba ieško konsultanto.
Ko gero, dar galima rasti iki galo neįdiegtų dabar galiojančio Valstybinės kalbos įstatymo normų. Galbūt svarstant naują teisės aktą derėtų pamąstyti, ar nenusidrieks į jį neįgyvendintų, o gal ir neįgyvendinamų nuostatų šleifas, vieniems keliantis nusivylimą kalbos teise ir kontrolės neįgalumu, kitiems – piktdžiugą dėl iš anksto nuspėjamų nesėkmių.
Kas pasikeitė per šį dvidešimtmetį, kad kartais valstybinė kalba viešai arba patyliukais vertinama ne kaip valstybės politikos ir tapatybės dalis, o kaip primesta prievolė, našta verslui, kūrybinės raiškos trukdis ir panašiai? Ne kartą yra tekę girdėti: „Mes labai mylim lietuvių kalbą, bet…“ Šią erdvę pagal poreikį ir kontekstą gali užpildyti įvairiausi argumentai: „bet lietuvių kalba neturi ateities, netinkama mokslui, trukdo verslui, varžo kūrybinę laisvę, galų gale neišmokstamai sunki“. O kai strateginiai argumentai išsenka, išsitraukiami itin paveikūs ir nepaneigiami gyvenimo patirties faktai – galbūt kas nesutaręs su lietuvių kalbos mokytoju ar pasitaikė sutikti netikusį redaktorių, nelankstų kalbininką ir taip toliau. Tarsi ir nesuvoktume pagrindinio dalyko – lietuvių kalba mums yra ne viena iš pasaulio kalbų, o valstybinė kalba. Ši nuostata turi kilti iš pagarbos, diegiamos ne tik oficialių valstybės institucijų, bet pirmiausia augančios iš pilietinės visuomenės. Ko gero esminė yra vokiečių kalbotyrininko Jurgeno Trabanto (Jürgen Trabant) mintis: „Iš esmės kalbos politika – tai mokyklinio ugdymo ir auklėjimo politika.“ Labiausiai kalbos prestižą ir sėkmingą jos ateitį lems tai, ar jaunas žmogus, skaitydamas ir mokydamasis lietuvių kalbos, supras, kad jis bus tas kalbos kūrėjas ir kad nuo jo – architekto, inžinieriaus, politiko ar poeto – priklausys kalbos ateitis.
Jei kalbinės savimonės ir savigarbos pristinga, savo darbą turi atlikti valstybės institucijos, nors tai ir ne visiems patinka. Juolab kad piešiami apokaliptiniai kalbos baubai įdėmiau įsižiūrėjus neatrodo labai įtikinantys. Ar pasivaikščiojus po prabangius prekybos centrus, pasiklausius radijo ar paskaičius viešai skelbiamus tekstus susidaro įspūdis, kad kas nors bijotų kokios kalbos kontrolės? Regis, kai kurie paslaugų teikėjai ir pardavėjai nė girdėt nėra girdėję apie Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatą ir net neketina atsisakyti globalios vienakalbystės pridėdami vieną kitą žodį valstybine kalba. Pagal argumentų įtaigumą, atrodo, kad tokių vietų lankytojams net kąsnis burnoje turėtų įstrigti pamačius bent vieną lietuvišką žodį. Ir šių erdvių tik daugėja…
Ko gero, tik išsamiai neišmanydami tikrosios būklės arba turėdami išankstinę nuostatą ar seną nuoskaudą kai kurie politikai arba šiaip kalbos tvarkyba nepatenkinti piliečiai kuria viską aprėpiančios kalbos kontrolės baubą. Palyginkime tik skaičius. Valstybinės kalbos inspekcijos duomenimis, per metus gaunama apie 450 skundų, iš kurių tik apie šimtą ar kelis šimtus raštu. O Latvijos valstybinės kalbos centras vien per pusmetį gauna apie penkis šimtus skundų, pradeda daugiau kaip tūkstantį bylų ir skiria keletą šimtų nuobaudų. Ne tik už valstybinės kalbos nevartojimą, bet ir už netinkamą prekių žymėjimą bei viešuosius užrašus. Žinoma, kiekviena valstybė turi savas kalbos politikos aplinkybes ir pasirenka pačius tinkamiausius būdus, kaip įgyvendinti valstybinės kalbos statusą. Pagrindinis tikslas, kad piliečiai gerbtų ir vertintų vieną iš valstybingumo ženklų – valstybinę kalbą, suprastų savo kalbines pareigas.
Nepamirškime, kad kalbos politika reiškiama ne tik per kalbos politiką formuojančius dokumentus, bet ir skleidžiasi per bendrą kultūrinių ir kalbinių nuostatų aplinką. Palankios lietuvių kalbai aplinkos ir darnios teisinės bazės kūrimas svarbus visose viešojo gyvenimo srityse, nes kalbos politika aprėpia ir Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas, ir veikia per kitų valstybės politikos sričių – mokslo, švietimo, visuomenės informavimo, socialinės apsaugos ar užsienio politikos – teisės aktus. Kalbos politika turi būti lanksti, atliepianti visuomenės poreikius, nustatanti aiškius valstybinės kalbos vartojimo prioritetus, padedanti išlaikyti kalbos tradicijas ir raidos nuoseklumą, skatinanti kalbinę įvairovę.
Autorė yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė
Pagoglinkit : Lietuvių kalbos išdavystė