K. Navrockio politika: tarp antiukrainietiškų užmojų ir spaudimo Lietuvai dėl lenkiškų užrašų

Antiukrainietiškos nuostatos

BBC žurnalistų analizė rodo, kad naujasis Lenkijos prezidentas Karolis Navrockis vis aiškiau demonstruoja antiukrainietišką politiką. Pasak jo aplinkos žmonių, jis yra itin nusistatęs prieš Ukrainą – dar prieš išrinkimą į prezidentus, vadovaudamas Lenkijos Atminties institutui, nuosekliai pabrėždavo „Volynės tragedijos“ temą ir teigė, kad be „istorinių klausimų išsprendimo“ gerų santykių su Ukraina nebus.

Ši linija atsispindi ir praktiniuose sprendimuose: K. Navrockis vetavo specialųjį pagalbos ukrainiečiams įstatymą, kuris leido šimtams tūkstančių ukrainiečių teisėtai gyventi, dirbti ir gauti paramą Lenkijoje.

Dėl to nuo spalio 1 d. daugelis jų atsidūrė pavojuje tapti „nelegalais“, o kartu buvo smogta ir pačios Lenkijos ekonomikai, nes ukrainiečiai į biudžetą atnešdavo daugiau nei gaudavo išmokų.

Reikalavimai Vokietijai dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų

K. Navrockis aktyviai kelia klausimą Vokietijai dėl reparacijų už Antrojo pasaulinio karo žalą. Rugsėjo viduryje Berlyne jis pareiškė: „Esu Vokietijos išmokėjimo Lenkijai reparacijų šalininkas“.

Tą pačią progą jis patikslino, kad reparacijos gali būti ir ne piniginės: „Siūliau, kad tai galima būtų spręsti Lenkijos ginkluotės pramonės ir karinių pajėgumų finansavimu“.

Vokietijos prezidentas Frankas Valteris Štainmajeris atmetė šiuos reikalavimus, teigdamas, kad „iš Vokietijos perspektyvos ši byla yra teisiškai uždaryta“.

Akivaizdu, kad reparacijų klausimas daugiausia naudojamas kaip politinis svertas vidaus rinkimuose ir tarptautinėse derybose, ypač kai tuo pat metu Navrockis aktyviai prašo NATO stiprinti Lenkijos gynybą nuo Rusijos.

Spaudimas Lietuvai dėl „lenkiškų raidžių“

Tačiau K. Navrockio politika grindžiama ne tik antiukrainietiškais pareiškimais. Rugsėjo 8 d. lankydamasis Lietuvoje jis viešai spaudė mūsų valdžią leisti lenkų tautinės mažumos atstovams oficialiuose dokumentuose pavardes rašyti su visais lenkiškais diakritiniais ženklais bei įteisinti dvikalbius topografinius užrašus.

Vilniuje K. Navrockis atvirai išdėstė, kad jam svarbiausias klausimas yra lenkų tautinės mažumos teisės Lietuvoje: „Yra klausimų, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį – pavyzdžiui, lenkų, gyvenančių Lietuvoje, noras rašyti savo vardus ir pavardes originaliais ženklais“.

„Lenkijos prezidentas yra lenkų moterų ir vyrų balsas. Jei lenkai kelia klausimus dėl originalios pavardžių rašybos ar geografinių pavadinimų vartojimo – tai yra svarbios temos Lenkijos prezidentui.“ Oficialioje prezidentūros interneto svetainėje Navrockis dar pabrėžė: „Šias bylas vertinu ir vertinsime labai rimtai“.

K. Navrockio „šantažinė diplomatija“ kelia ypatingą pavojų Lietuvai. Klausiamas apie Lenkijos įsipareigojimus ginti Lietuvą Rusijos agresijos atveju – Navrockis pirmiausia kalba apie „lenkų balsą“ ir  „lenkų teises“ mūsų valstybėje. Toks elgesys verčia susimąstyti, kad Lietuvos saugumas Varšuvai yra tapęs mainų objektu.

Šie kaimyninės šalies prezidento pasisakymai patvirtina, kad spaudimas Lietuvai dėl „lenkiškų raidžių“ yra nuoseklios jo politikos dalis. Ir tai nėra tik pavienių „papildomų raidžių“ klausimas – kaip ne kartą pabrėžė Lietuvos kalbininkai ir politikai, toks sprendimas atvertų kelią dvikalbių užrašų ir oficialios dvikalbystės įteisinimui ir keltų grėsmę valstybinės kalbos statusui bei Lietuvos teritoriniam vientisumui.

Politikoje nebūna atsitiktinumų – įdomu tai, kad K. Navrockis pirmąjį savo vizitą į Lietuvą surengė rugsėjo 8 dieną – dieną, turinčią ypatingą simbolinę reikšmę mūsų istorijoje. Būtent šią dieną 1430 m. turėjo įvykti Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo karūnacija, kurią, kaip liudija istoriniai šaltiniai, sutrukdė Lenkijos politikai.

Apibendrinimas

Karolio Navrockio prezidentavimo pradžios politikoje išsiskiria trys dėmenys:

1. Antiukrainietiška linija, tapusi visos Lenkijos politinio „mainstrymo“ dalimi.

2. Reikalavimai Vokietijai dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų, kurie pasitelkiami kaip politinio spaudimo instrumentas.

3. Spaudimas Lietuvai dėl lenkiškų rašmenų ir dvikalbių užrašų, kuris gali kelti pavojų mūsų kalbos statusui ir valstybingumui.

Tai rodo, kad Lietuvos ir viso regiono saugumą Lenkija gali lengvai paversti savanaudiškų geopolitinių derybų moneta. Todėl Lietuva turi itin budriai saugoti savo kalbos ir valstybingumo pamatus, kad jie netaptų kaimynų politinių žaidimų įkaitu.