M. Kundrotas. Homoseksualistai ir jų rėmėjai – už Putiną

Prieš kelias dienas Graikijoje rinkimus laimėjusi Radikaliosios kairės koalicija („Syriza“) išsiskiria ne tik simpatijomis Vladimiro Putino režimui, bet ir homoseksualizmo plėtros skatinimu, net siekia įteisinti homoseksualias „šeimas“.

Tiesą sakant – kas gi čia nuostabaus? Prisiminkime V. Putino bičiulystę su ankstesniu Vokietijos kancleriu Gerhardu Šrioderiu iš Vakarų socialdemokratų stovyklos – aktyvesnį homolobizmą rastume gal tik tarp žaliųjų.

Prasidėjus konfliktui Ukrainoje aršiausiai prieš ją ir už V. Putiną šoko grumtis Vakarų anarchistai, komunistai ir homoaktyvistai, o dažnu atveju visos šios trys grupės žengė ir žengia drauge. Taip buvo ir šiuo atveju. Deja, naudingų idiotų randasi ir taip vadinamoje dešinėje.

Liberali ir kairuoliška žiniasklaida, įkandin atitinkamų politikų, skelbia, jog didžiausi Kremliaus draugai Europoje – socialinį konservatizmą išpažįstantys „kraštiniai“ dešinieji, pasisakantys už doros, šeimos, tautos ir tautinės valstybės idėjas. Ar tikrai taip?

Žvilgtelkime į žinomiausią „kraštinei“ dešinei priskiriamą atvejį – prancūzų Nacionalinį frontą. Iš tiesų, vadovaujant Žanui Mari Le Penui tai buvo konservatyvi tautinė partija. O kaip dabar, vadžias perėmus jo dukrai Marinai Le Pen? Kultūros klausimai šioje partijoje patikėti Sebastianui Šeniu, jau tapusiam Prancūzijos homolobistų ikona – prancūzų Rudomanskiui. Partijos vicepirmininkas – antrasis asmuo partijoje! – Florianas Filipo taip pat įtariamas homoseksualizmu – duok, Dieve, jog tai būtų melas.

Kai visa padorioji Prancūzijos dalis išėjo į gatves kovoti su prezidento Fransua Olando priimtu įstatymu, įvedusiu homoseksualias „šeimas“, Nacionalinis frontas formaliai pasiliko nuošalėje, nors jo aktyvistai žygiavo su visa sąmoninga tauta. M. Le Pen paskelbė, kad jai brangus kiekvienas prancūzas, kokios „orientacijos“ jis bebūtų, o kovą su homoseksualizmo plėtra įvardijo pseudoproblema, nukreipiančia dėmesį nuo svarbiausio klausimo – ekonomikos. Atleiskite, jūs tai vadinate socialiniu konservatizmu ar „kraštine“ dešine?

Tautiniais klausimais taip pat pasukta į liberalizmą. Šiandien kovojama jau ne su masine imigracija kaip tokia, o tik su radikaliuoju islamizmu, populistiškai pasigavus madingą gaidelę. Atsikraustę maurai jau priiminėjami į partijos gretas ir keliami jos kandidatais rinkimuose.

Šiandieninis Nacionalinis frontas – eilinė liberalių populistų partija, nuo kurios jau nusigręžia senieji lyderiai, nariai bei rinkėjai. O kadangi iš esmės pasirinktas populizmo kelias – ko stebėtis, kad žaidžiama tradicine daugelio prancūzų antipatija Amerikai ir simpatija Rusijai?

Tiesą sakant, prancūzų Nacionalinis frontas – ne vienintelis „kraštinės“ dešinės pavyzdys, pasižymintis gravitacija link kultūrinio liberalizmo. Danų tautos partija, kurios buvęs ideologas Siorenas Krarupas vadino homoseksualistus invalidais, nevertais lygiavertės pagarbos, šiandien taip pat ryžtingai stoja į žydrąjį frontą. Jos europarlamentaras Mortenas Meseršmitas ne taip seniai apkaltino Lietuvą homofobija ir įsipareigojo šią barbarų šalį tramdyti Europos Parlamente, o „Tikrųjų suomių“ atstovas balsavo už liūdnai pagarsėjusią Ulrikės Lunaček rezoliuciją, visoms Sąjungos šalims primetusią homoseksualizmo propagandos įteisinimą.

Ar bereikia priminti, kad „Tikrųjų suomių“ partija taip pat pasisakė už glaudesnius ryšius su V. Putino vadovaujama Rusija? Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderis Naidželas Faražas, transliuojantis Kremliaus pozicijas, kad karą Ukrainoje sukurstę Vakarai, klausiamas apie homoseksualias santuokas kol kas vengia tiesaus atsakymo, bet ką tai reiškia? Šiuo klausimu esi arba už, arba prieš.

Žinoma, vadinamoji „kraštinė“ dešinė moralės ir kultūros klausimais liberalėja ne tiek savo iniciatyva, kiek sekdama įkandin daug anksčiau ir labiau suliberalėjusių „konservatorių“. Lietuvos „konservatoriai“ taip pat – jokia išimtis: prisiminkime, kokie europarlamentarai iš Lietuvos balsavo už tą pačią U. Lunaček rezoliuciją, kokioje partijoje Rokas Žilinskas ir Algirdas Ramanauskas-Greitai, o jei pažiūrėsime į jaunųjų „konservatorių“ Adomo Bužinsko ar Dovydo Skarolskio pasisakymus moralės klausimais – jie kai kur lenkia net „Naująją kairę“.

Iš liberalų ir kairiųjų bent žinai, ko laukti. Jie yra tokie, kokie yra. Gali patikti arba ne, bet jie nuosekliai laikosi savo ideologijų, kokios jos bebūtų. Bet konservatoriai..? Įdomu, kada iš jų laukti paramos Kremliui? Juk tai – dėsninga. Jei remi vienus iškrypėlius – remk ir kitus.

Kas laiko Kremlių opozicija iškrypimų plėtrai – lai pasižiūri, kas vyksta Rusijos vaikų namuose ir kariuomenėje. O jei trūksta žinių – lai paklausia tėvų, tarnavusių sovietų kariuomenėje.

Iš tiesų gaila, kad tenka pripažinti, jog mūsų tautininkų partnerių gretos Europoje siaurėja. Bet tiesa – aukščiau visko. Mums ne pakeliui nei su homoseksualistų, nei su Kremliaus rėmėjais. Kad ir kokie būtų jų nuopelnai tautiškumui ir dorai praeityje.

Antra vertus – dėsninga, jog būtent tos jėgos, kurios principingiausiai pasisako už dorą, šeimą, tautiškumą, kurios regi aiškius iššūkius Vakaruose, mūsų regione ryžtingiausiai stoja prieš Kremliaus imperializmą. Tai – „Laisvės“ partija, Dešinysis sektorius ir Nacionalistų kongresas Ukrainoje, Nacionalinis susivienijimas Latvijoje, Tautinių konservatorių partija Estijoje, Tautininkų sąjunga ir „Jaunoji Lietuva“ Lietuvoje.

Tarkime aiškų TAIP amžinosioms vertybėms ir savarankiškumui. O drauge – aiškų NE visiems iškrypėliams – tiek ištvirkėliams, tiek žmogžudžiams, tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų.