Rusų žurnalisto Artemijaus Trojickio (Артемий Троицкий) nuomone, Kremliaus televizijos kanalų vykdoma melaginga propaganda iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo tikrojo karo ir pažeidžia žmogaus teises. Autorius įsitikinęs, jog mąstančioji ir sąžiningoji Rusijos visuomenės dalis turėtų tam pasipriešinti.
Vakar [gruodžio 6 d.]) Maskvoje vykusiame koncerte Borisas Grebenščikovas (Борис Гребенщиков — žinomas rusų poetas ir muzikantas, roko grupės „Akvarium“ lyderis – vert. past.) pasakė: „Karas pasibaigs, kai tik mes išjungsime televizorių. Mums p… smegenis. Tačiau mūsų reikalas – ar leisti jiems tai daryti, ar ne“.
Teisingai pasakyta, nors karas taip greitai nesibaigs, – taip pat ir todėl, kad televizorių reikėjo išjungti (ir nebeįjungti) mažiausiai prieš metus. Per televizinio genocido laikotarpį su ypatingu cinizmu buvo išprievartautos (taip pagal Borisą Grebenščikovą, o pagal mane – tai apskritai iškart mirtinai sunaikintos) milijonų Rusijos žmonių smegenys. Sąlyginiai refleksai ir pamatiniai instinktai išliko, o [smegenų] sritys, atsakančios už gebėjimą adekvačiai vertinti informaciją, mąstyti ir analizuoti, buvo pažeistos. Tuo pat metu iki neregėtų dydžių išsivystė neapykantos navikas, o tai jau smegenų vėžys, mirtis. Liaudis pati susilaidoja zombinimo dėžėse ir jų pelenus išsklaidys karas.
Apie ribų neturintį niekšingą televizijos vaidmenį kalbama ir rašoma labai daug – daugiausia viską aprašant formatu „siaubas-siaubas-siaubas“. Kur kas mažiau samprotavimų apie tai, ką su šia tamsuma galima ir reikia daryti. Pasiūlysiu kelias neilgas tezes.
1. Būtina, pagaliau, suvokti ir įsijausti, jog „informacinis karas“ – tai iš tiesų tikras KARAS. Be jokių kabučių. Su užmuštais, sužeistais, suluošintais. O tie, kurie jį kursto ir skatina, – karo nusikaltėliai. Ant kurių sąžinės, rankų ir liežuvių – kraujas. Deja, tai ne metafora.
2. Rusijos valstybinių (ir į juos panašių) televizijos kanalų veikla visa apimtimi atitinka RF Baudžiamojo Kodekso straipsnius: už nacionalinės nesantaikos ir neapykantos kurstymą, už melą ir šmeižtą ir, turbūt, daug kitų (specialistai nesunkiai susigaudys). Nelaimingų tėvynainių, prisižiūrėjusių „nukryžiuotų berniukų“, savanoriais į Donbasą išvykusių ir ten pražuvusių giminaičiai turi visiškai teisėtą pagrindą kurstytojus paduoti į teismą.
3. Praktiškai turėdami sklaidos monopoliją, televizijos kanalai pažeidžia vieną svarbiausiųjų žmogaus teisių: teisę į tiesą. Ir pas mus, ir pasaulyje daugybė žmogaus teisių gynimo organizacijų – kodėl gi tuo nesusirūpinus? O gal į totalų melą atsižvelgti neverta? Girdi, nenorite – nežiūrėkite? Būtų įdomu sužinoti, be kitų, ir Michailo Fedotovo nuomonę (Федотов Михаил Александрович – RF prezidento patarėjas, RF prezidento Tarybos pilietinei visuomenei vystyti ir žmogaus teisėms ginti Tarybos pirmininkas – vert. past.).
4. Tokia žiniasklaidos priemonių vadovų ir darbuotojų veiklos praktika, kai žmonės sąmoningai dezinformuojami ir juose skatinami žvėriški instinktai, absoliučiai prieštarauja profesionalios etikos principams. Jeigu profesinės organizacijos, tokios kaip Žurnalistų sąjunga, pas mus dar ką nors reiškia, tuomet visą šią informacinę kiaulystę jos privalėtų tinkamai įvertinti.
5. Aš suprantu, jog dabar nelengvas metas, bedarbystė pasiekė žiniasklaidos lauką, tačiau vis dėlto kviečiu visus sąžiningus žurnalistus ir techninius bendradarbius: pasitraukite iš informacinės politinės sklaidos! Jūs nenoromis, tačiau dėl to ne mažiau realiai bendrininkaujate vykdant nusikaltimą prieš dvi tautas.
6. Kolegoms, kurie „ne prie ko“ ir „pasidariau „asmenukę“ – ir kas čia tokio?“, pasakysiu: manau, jog esate neteisūs. Aš ir pats nesu pernelyg užsispyręs, tačiau dabar situacija itin klaiki… Štai kad ir Boria Grebenščikovas – visas jo gyvenimas „viršūnėse“, ir jo padėtis aukštesnė negu kitų – ir staiga ėmė ir pasisakė – stipriai ir konkrečiai. Tie, kurie turi sąžinę, ir tie, kuriems „išplautos“ smegenys, – jie negali būti toje pačioje pusėje.
Kas dėl pačių informacinio karo eilinių, karininkų ir generolų: tie iš jų, kurie žudo tiesiog pagal kontraktą ir už didelius pinigus (neabejoju, jog tai man neblogai pažįstamų D.Kiseliovo ir V.Solovjovo atvejis), – beviltiški. O tiems, kurie nuoširdžiai įsitikinę, jog kariauja su ukrainiečių agresoriais už Tėvynę, užsiminsiu: jūs kaunatės ne už Rusiją, o su Rusija. Ir su jos ateitimi. Net ir nežinau, kiek dar turėtų sutirštėti tamsa ir kaip tragiškai mums teks į tą ateitį įklimpti, – kad jūs tai suvoktumėte.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
