V. Juozapaitis. Kultūra – mūsų namai?

Prof. Vytautas Juozapaitis, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Namai… Juose glūdi visa gyvenimo pilnatvė ir prasmė: vaikystė, mama, tėvas, sodas, dangus, šeima, gimtinė, kaimynai, Tėvynė – visa tai, be ko nebūtų įmanomas savęs suvokimas ir prasmė. Kalbu ne tik apie pastatą, ar kvadratiniais metrais išmatuojamą būstą, be kurio, beje, namų sąvoka taip pat sunkiai įsivaizduojama. Tačiau svarbiausias namų atpažinimo ženklas yra ramybė. Namai yra ten, kur esame laukiami, kur mūsų siela pailsi, kur mus supa artimųjų meilė ir šiluma, kur norisi visada sugrįžti, o juos palikus, iš ilgesio maudžia krūtinę…

Čia – mano namai. Taip pavadinta devyniasdešimtąjį gimtadienį skaičiuojanti Lietuvos Dainų ir šokių šventė, suburianti po gimtąją šalį ir platųjį pasaulį išsibarsčiusius tautiečius, lietuvybės sampratą tapatinančius su kūrybine–menine raiška grįstomis tradicijomis ir papročiais. Sunku būtų surasti šiltesnį, jaukesnį ir prasmingesnį žodį, savyje nešantį tai, vardan ko būtume pasiryžę paaukoti viską ir, palikę visus darbus, sulėktume draugėn pabūti ir pajausti tą nenusakomą vienybės galią. Ir begalinį pasididžiavimą savo didingais protėviais, kurie prisakė mums būti ne vergais, o kilniaširdžiais savo dvasios namų šeimininkais. Namų, kuriuose gera ir saugu ne tik jų šeimininkams, bet ir netikėtai apsilankiusiam svečiui, ar netgi ne visada geranoriškai nusiteikusiam kaimynui, kuris išgirdęs dainuojančios tautos galingą balsą ir pajutęs jos vienybės jėgą, parneš žinią savo kraštiečiams apie taikią, bet išdidžią Lietuvos valstybę, pasiruošusią apginti savo garbę ir orumą.

Taigi Dainų ir šokių šventė, UNESCO paskelbta unikaliu pasaulio nematerialaus kultūrinio paveldo objektu, yra toli gražu ne muziejinis eksponatas, o gyvas organizamas, kurio gyvastis priklauso ne nuo šią tradiciją saugančio įstatymo, o nuo kiekvieno iš mūsų asmeninio požiūrio ir indėlio į visą kultūros aruodą, į kurį po grūdelį kasdien suneša tūkstančiai kūrybingų ir dvasingų asmenybių, valdininkų „tabeliuose“ įvardijamų kultūros darbuotojais. Tačiau labiausiai nesuvokiama, kad tie darbuotojai yra priskiriami paslaugų teikėjų kategorijai…O ar tai reiškia, kad visa tai, apie ką čia taip pakylėtai pamėginau pasigraudinti, yra ne kas kita, kaip paslauga? Tų kelių šimtų kompozitorių, poetų, dirigentų, muzikantų, choreografų, repetitorių, režisierių, pedagogų kūrybinė talentų raiška, pakylėjusi tautos dvasią ir suvienijusi pasaulio lietuvius, tėra paslauga, kurią panaudojus galima nurašyti į išlaidas?

Tad kodėl iki šiol valstybė taip ir neatrado savyje savigarbos paskelbti saugomu paveldo objektu ne tik pačią Dainų ir šokių šventę, bet ir tuos žmones, kurie tą šventę įkūnija? Lyg pati šventė būtų iš dangaus atsiųsta, o tie „aptarnaujantys“ žmogeliukai yra tik balastas, kuriuo, pasibaigus renginiams, stengiamasi jeigu ne atsikratyti, tai bent sudaryti vaizdą, kad jų nėra… Lyg tuos penkerius metus, kuomet vyksta pasiruošimo Dainų šventėms ciklas, tiems kūrybiniams darbuotojams – menininkams nereikia valgyti, gerti, pasirūpinti savo vaikais, tėvais. Pagaliau – savo namais, kuriuose gyvename kasdien. Kad juose būtų gera, saugu ir jauku. Kad į bendrą šventę norėtųsi susiburti ne tik iš profesinės sąžinės vedamos pareigos.

Džiugu ir miela, kuomet Lietuvos kultūros ministras Kauno Dainų slėnyje jubiliejinę Dainų šventę pasveikina žodžiais – Valstybė prasideda nuo kultūros! Tačiau kažkodėl pamirštama, kad ta pati valstybė ir pasibaigia su kultūra. Nepakanka tik pradėti: jeigu nebus tąsos – pabaiga ištiks netrukus… Tai lyg mūsų žemelė maitintoja – ilgai puoselėjama kultūros dirva, kurią reikia laiku suarti, išakėti… Po to reikia laiku pasėti, sudaiginti, užauginti ir tik tuomet džiaugtis vaisiais. Ir tas procesas privalo vykti nenutrūkstamai, nepaisant metų laikų ar politinių sezonų kaitos.

Kitaip ilgainiui mūsų puoselėjamos tradicijos ir papročiai nusivažiuos iki Kėdainių „ledų švenčių“, kuomet jos organizatorius mūsų tautiečiams vietoj „lietuviškų paverkšlenimų“ pasiūlo ne tik alternatyvią „fainą muzikytę“, bet ir tiesiogine to žodžio prasme, iš dangaus krintančių už dyką ledų. Arba tas pats organizatorius, eilinį kartą gėdingai nuo teisėsaugos pasislėpęs Europos Parlamente, dosniai finansuoja Kolduno koncertą, skirtą šovinistinės ir Lietuvą savo priešu įvardinusios Rusijos valsybės dienos paminėjimui, kuris vos prieš mėnesį vyko ne kur nors kitur, o Vilniaus širdyje – Vingio parko estradoje, kur liepos 6-tąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, išdidžiai paskelbsime pasauliui – čia mūsų namai!

Visa tai, atrodytų, atsitiktinumas, jeigu ne faktas, kad tas pats asmuo, ne kartą viešai paniekinęs Lietuvos valstybę, būdamas vienos valdančiosios partijos lyderiu, delegavo kultūros ministerijos vadovą, kuris apie savo partijos lyderio nekultūringą elgesį ir „indėlį“ į Lietuvos kultūrą „kultūringai“ nutyli…

Taip, mūsų namai atviri visiems, tačiau tik taikiems ir gero linkintiems. Esame civilizuota ir garbinga tauta, sukūrusi savo valstybę 1918 m. vasario 16-ąją, 1949 m. vasario 16-ąją paskelbusi Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją ir 1990 m. kovo 11-ąją atsikovojusi savo teisę į valstybę iš galingo bolševikinio siaubūno nasrų ne ginklu, o gyva grandine savo brolių ir seserų, iš kurių lūpų sklido galinga daina, surišusi mus į neįveikiamą gynybinę tvirtovę. Tuomet atrodė, kad sovietinė hidra išsikvėpė ir išnyko amžiams: deja, po dviejų dešimtmečių jos klasta ir niekšybė sužėrėjo visomis kraupiausiomis spalvomis. Tad šiandien ir vėl atėjo diena, kuomet daina tampa ne tik malonia pramoga ir pasilinksminimu, bet visą tautą bei valstybę telkiančia jėga, simboliu, kurio gelmėse glūdi Lietuvos turinys, telpantis į vieną žodį – kultūra.

Taigi sveiki gyvi visi sugrįžę namo ir visi, atvykę į mūsų namus. Į mūsų tautos kultūros namus, kuriuos kiekvienas pagal išgales branginame savo sąmonėje ir širdyje. Tik tokiuose namuose kiekvienas gali pasijausti saugus, laukiamas ir mylimas. Nes žmogus, kaip ir valstybė, prasideda nuo kultūros. Ir žmogaus jame bus tiek , kiek jame bus kultūros.