V.Juozapaitis. Neapsisprendęs vyras – blogiau už pasileidusią moterį…

Pastarosiomis dienomis, kuomet Darbo partijos įkvėpėjai sprendžia savo tamsiąsias kriminalines problemas teismuose ir, nebepaisydami jokių politinės bei žmogiškosios etikos subtilybių, arogantiškai ir ciniškai per žiniasklaidą reiškia savo požiūrį į valstybę ir jos gyventojus, sparčiai daugėja šviesiosios šios organizacijos pusės atstovų viešųjų ryšių akcijos elementų, kuriais siekiama visuomenei pasiųsti žinią, kad tik ši partija rūpinasi tautos švietimu, kultūra ir jos šimtmečiais puoselėtomis vertybėmis.

Paradoksas, bet faktas!.. Lietuvos Respublikos švietimo bei kultūros sistemų strateginiai svertai patikėti partijai, kuri tik savo dvasinių ir finansinių įkvėpėjų juridinės ekvilibristikos dėka sugebėjusi išvengti teisinės atsakomybės kriminalinėje byloje, ir toliau gina bei toleruoja sunkiu kriminaliniu nusikaltimu kaltinamus bei nuteistus vadus, kurių leksikoje tokios sąvokos, kaip politinė atsakomybė, apskritai nėra.

Na, gali suprasti jausmą, kuomet, negalėdamas patikėti tuo, ką matai, vis dar turi vilties, kad tai yra baisus nakties košmaras ir stengiesi kuo toliau nuvyti tą mintį, tikėdamasis, kad pabudęs rasi naują dieną, kurioje ir vėl švies šlovinama iš rytų kilusi „saulė“. Tačiau iliuzijos ir vaizduotė, būdingi kūrybiniam pasauliui ir nerūpestingos vaikystės laikmečiui, politikos erdvėje kelia tik dvasinę sumaištį, kurios pasekmė – šimtai tūkstančių savo valdžia nusivylusių Tėvynės sūnų ir dukterų.

Ir už tai esame atsakingi visi – ir visuomenę klaidinantys ar  nepakankamai principingi politikai, ir  pasyvūs piliečiai, stebintys politinius procesus iš šalies, ir teisėsaugos sistemos pareigūnai, negebantys užkardyti nusikalstamos veikos bei korupcinių apraiškų aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – kiekvienas mūsų, vienaip ar kitaip yra prisidėjęs prie situacijos, už kurią šiandien tenka raudonuoti prieš Lietuvą, Europą ir visą pasaulį.

Tačiau didžiausia žala ir pavojus valstybei yra ne šios dienos situacijos dviprasmiškumas ir mūsų tarptautinio valstybės prestižo smukimas, bet ilgametės pasekmės, kurios neišvengiamai atsilieps mūsų žmonių sąmonei, tiesiogiai veikiamai švietimo ir kultūros politikos.

Nežinau, kokios disciplinos varžomi ir kiek yra paklusnūs savo kriminalizuotos partijos kriminalizuotiems vadams „darbiečių“ deleguoti švietimo ir mokslo bei kultūros ministrai, bet faktas, kad jie, atstovaudami ir vadovaudami pagrindinėms mūsų tautinės sąmonės formavimą ir valstybės tapatumą užtikrinančioms  institucijoms, nepareiškė savo atskiros nuomonės ir neatsiribojo nuo organizacijos vadovų, neturinčių nieko bendra su tautos švietimu ir kultūra, kelia didelių abejonių dėl jų lojalumo valstybei ir sistemoms, kurioms jiems patikėta vadovauti.

Ir tai nėra mano, kaip politinio oponento, požiūris ar pretenzija į moralizavimą. Juolab, kad ne kartą, nepaisant draugiškos ar profesinės kritikos, esu išreiškęs savo paramą tiek kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, tiek ir švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui. Tačiau šiuo atveju tai yra mano, Lietuvos Respublikos piliečio, savo sąmoningą gyvenimą pašventusio pedagoginiam ir kūrybiniam darbui, pozicija, kurios išsižadėjęs išduočiau savo bendraminčius mokytojus, kolegas dėstytojus, mokinius, klausytojus, žiūrovus, kuriems kultūros ir švietimo įstaigos nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios siejosi su šviesa, tiesa ir viltimi.

Viliuosi, kad šiedu garbūs vyrai ras savyje politinės drąsos ir ryžto nesusitapatinti su, atsiprašau, bet teismo pripažintais sukčiais, tokiu būdu atsiedami ir Lietuvos švietimo ir kultūros bendruomenes nuo kriminaliniu kvapu prisvilusios politinės košės. Na, o didžiausios atsakomybės už susidariusią padėtį be jokios abejonės tikiuosi iš valdančiosios koalicijos lyderiais besivadinančių socialdemokratų ir jų lyderių, kurių nuomonė ir požiūris į padorumą, moralę bei savigarbą kinta dažniau nei į pavojų patekusio Afrikos gyventojo – chameleono spalvos, besikeičiančios, priklausomai nuo temperatūros, šviesos ir emocinės būklės. Tad stebint „socdemų“ dvejones dėl santykio į „darbiečius“, nejučia prisiminė sparnuota frazė: neapsprendęs vyras – blogiau už pasileidusią moterį…

Autorius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.