Kalbą mus mokina suprasti kaip bendravimo, susižinojimo priemonę. Tačiau lietuviams kalba nėra tik komunikavimo instrumentas. Kiekvienas lietuvis, net ir negalėdamas savo minčių artikuliuoti įmantriais terminais, suvokia kalbos metafizinę prasmę.
Viešumoje niekas apie tai nekalba – politikai, valdininkai, inspektoriai, amatininkai mėgina išsisukti postringaudami apie kalbą, kuri neturi ryšio su gyvastingumu, su dvasingumu, su kūryba. Ją varto rankose kaip daiktą, kaip prekę, kaip priemonę, kuria galima pasinaudoti, kurią galima panaudoti, kurią galima gaminti ir parduoti.Tačiau lietuvis ne tik žino, bet labai giliai jaučia, kokia galia slypi žodyje, kalboje. Jaučia, kad ir vienas rašmuo pakeičia visuminę prasmę ir įgalina kalbą skleisti visai kitą energiją. Šitiek metų puoselėdami savo gimtąją kalbą ir valydami ją kaip vandenį nuo teršalų, nuo svetimžodžių, nuo mums svetimų sintaksės struktūrų, mes mokėme savo tautiečius ir švaraus mąstymo. Tai neatsiejami dalykai. Kaip iš prasmingų garsų, sujungtų į žodį, išauga visa mūsų esmių lauką apglėbianti kalba, taip iš kalbos gimsta tauta, kurią jungia dvasiniai ryšiai, glūdintys kalboje.
Kalba yra mūsų savastis, mūsų tautos kraujas, maitinantis jos kojas, rankas, bet ir širdį, ir smegenis. Tautos niekada nesunaikins fiziniai nepritekliai, ekonominės krizės, kaip jos nesunaikino karai, okupacijos, baudžiavos. Bet kalba yra svarbiausia mūsų Tautos ašis, šventuma. Šventumą darkyti tyčia, šaipytis, niekinti yra šventvagiška. O šventvagystė yra sunkus nusikaltimas.
Lietuvių kalba savyje saugo visą praeuropietišką kalbos būties esmę. Mes turime sąmoningai prisiimti atsakomybę ir išsaugoti tai, ką iki šiol gebėjo savyje išsaugoti mūsų kalba. Todėl negalima manipuliuoti kalba, negalima lengvabūdiškai elgtis. Visi demagoginiai plepalai yra tikras nuodas, kurį vėliau reikės gerti iš bendros taurės. Kalba, kaip ir teritorinis vientisumas, negali būti liečiama jokiu pretekstu. Kalbą paniekinti šiandienos politikavimo reikmėms gali tik nusikaltėlis. Ir kas bus rytoj? Kas prisiims atsakomybę po metų, po dešimties, kai reikalai pasikeis? O reikalai pasikeis į blogąją pusę kaip tik dėl tokio grubaus, neatsakingo, grafomaniško, diletantiško požiūrio į kalbą. O kas atgailaus?
Ir jei, pasak Antano Maceinos, savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba, tai koks gi pagaliau yra norinčiųjų pakeisti Lietuvos valstybinę kalbą tikslas? Ko siekia ne rusai, ne totoriai, ne armėnai, gyvenantys Lietuvoje, o lenkai? Ko siekia lenkams norintys įsiteikti politikai? Ar jie suvokia, ką ketina padaryti, įterpdami svetimus rašmenis? Ar apskritai dar mąsto?
Žinoma, būties klausimai mūsų politikų neliečia. Jie apskritai nežino, kas yra vertikalė. Tačiau ponai politikai iš lenkų sparno, viską matuojantys dieviškumu, kalbantys apie nuodėmę ir visuomenės gyvenimo organizavimą, paremtą krikščioniškąja doktrina, puikiai supranta, kas yra dvasinė dimensija. Jeigu supranta, tai neturėtų kėsintis į mūsų kalbą. O jeigu kenkėjiškai veikia suprasdami, tai kas tuomet jiems pažadėjo atleisti jų nuodėmes? Dėl švento lenkų reikalo? Bet jūs veikiate Lietuvoje, ponai, jeigu pamiršote.
Kalbos klausimas nėra klausimas apie eksportuojamas ar importuojamas prekes. Apie dujų kainas. Apie manipuliacijas – „padarykime nuolaidų, kad mums būtų padaryta taip pat“. Kalbos klausimas yra esminis klausimas. Negali būti jokio suabejojimo nei dėl teritorijos, nei dėl kalbos. Nebent mes atsisakome valstybingumo.
Gerbiama Erika, prie Tamstos išvardintų lietuvių kalbos vertybių reikėtų pridėti ir tai, kad lietuvių kalba yra ne tiktai lietuvių dvasinė bambagyslė su praeitimi, bet ir PASAULIO BAMBAGYSLĖ su jos PRAETIMI! Jeigu pasaulis prarąs lietuvių kalbą, jis prarąs ir ryšį su praeitimi! Dar daugiau, be lietuvių kalbos pasaulis niekada nepažins ir ateities!!!
nu nereikia, Žyny, taip aukštai virš bambagyslės šokti… kalba kaip kalba…
Nors ,,Žynys” per daug sutirštino spalvas, bet jis teisus. Lietuvių kalba mažiausiai pakito nuo kažkokios prokalbės, lyginant su kitomis kalbomis. Man mintys sukasi, kad prokalbę ‘žmogui’ įrašė ‘aukštesnės’ jėgos – kalboje daug žodžių, kurių reikšmes praradome. Tie žodžiai apima labai sudėtingus dalykus, kurie yra neįkandami dabartinio ‘eilinio’ žmogaus protui.
Teisingai pasakei apie apie mūsų kalbos žodžius ir : ” kurie yra neįkandami dabartinio ‘eilinio’ žmogaus protui”. Pasikartosiu. “Mūsų valdžiukėje ” yra dar žemesnio lygio “eiliniai”. Lenkų “božnica” šitiek metų kalė Lietuvos baudžiauninkui , kad Dievas lietuviškai nesupranta, o ar gali lažininko palikuonis pakilti aukščiau. Manau niekados. Ar gali kirkilai ir jų “šaika “mąstyti, kaip Tamsta, kaip staipsnio autorė. Ne. Kirkilo lygis “partijos instruktoriaus”. Viskas.
O auklėti išdavikus per vėlu. Gal gydyti? Irgi beprasmis užsiėmimas. Kažkas sakė, “debilizmas” ne liga , tai gyvenimo būdas – užsiėmimas. Vo tep.
Kokia nauda iš tų teisingų minčių? Kai pasiklausau kaip kalba per radiją, per TV, baisu. Bandau kiek paprotinti bent tuos, kurie neva puoselėja tautines vertybes, priešu laiko. Nesuskaičiuojamus šimtmečius protėviai saugojo, o mes per kelis dešimtmečius suvartosime kalbą. Manau, pokyčiai kalboje sutampa su pokyčiais visuomenės santykiuose. Anksčiau Žmogus saugojo savigarbą, kaip savo akį – buvo atsakingas už Šeimą, Šeima už Gentį, už Tautą. Dabar skiriasi kas antra pora, vaikai auga be tėvo – berniukai vyrais netampa. Kai skaitau pasipriešinimo kovų dalyvių knygas, jaučiasi Vyro dvasia.
Karti Tiesa. Bet…, o gal pastangos veltui nenueis. O gal ” etnologams, etnokosmologams, etnovulkanologams, kosmetologams , patologams”, pavargau. Labai jų daug. Nusibos ir pradės kalbėti, rašyti lietuviškai arba, Tavę ir manę, uždaužys negyvai. Juokauju.
Pritariu Erikai, saunuole! Tik reikia pazymeti, kad ne tik lenkai, bet ir kai kurie lietuviai pasiruose nukirpti sia bambagysle.
Aš manau, kad Erikai pritartų visi. Bet kodėl valdžioje esantys žmonės vis tiek nepritaria? Čia turi būti politinis interesas. Koks?
Kaip bejėgiškai Jūs , Gerb. P.Aušriau, rašote, kad nieko negalime padaryti dėl valdžios suįžūlėjusios sauvalės… todėl jie ir sauvaliauja, kad niekas jų neveja iš postų į Lenkiją . O atėjo laikas tramdyti tuos sauvaliautojus- Tėvynės ir Tautos išdavikus NEBERENKANT JŲ Į JOKIUS SEIMŪNUS AR MINISTRUS, NES JIE NEVERTI ATSTOVAUTI LIETUVIŲ TAUTĄ.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Jūsų tokiu giliai tautišku pasisakymu. Jį reikėtų paskleisti visiems Seimo nariams ir visiems vyriausybės vadovams, kad pagaliau suvoktų esą LIETUVOS ŽEMĖS, DOVANOTOS TVĖRĖJO PRIEŠ 10,000 METŲ LIETUVIŲ TAUTAI, VAIKAIS. IR KAD NEI MŪSŲ GIMTOJI – IŠ AISČIŲ LAIKŲ ATKELIAVUSI LIETUVIŲ KALABA, NEI MŪSŲ GIMTOJI ŽEMĖ- MAITINTOJA NIEKADA IR NIEKIENO NEGALI BŪTI PARDAVINĖJAMA AR KAIP NORS KITAIP DARKOMA. Dėl mūsų gimtosios Žemės – Maitintojos daug Lietuvos karžygių ir valdovų , milijonai lietuvių kovo ir praliejo kraujo, kad išsaugotų SAVĄJĄ MAITINTOJĄ. Žydai, vokiečiai ir lenkai, įsiveržę į mūsų kraštą, nugirdę daugelį žemdirbių, susigrobė – už skolas mūsų žemes… ir ar nematome, kaip žiauriai jie reiškia pretenzijas į mūsų LIETUVIŲ ŽEMES, išpirktas jų pro-pro-senelių, JIE KERŠIJA MUMS, LENKAMS LABAI RŪPI PASIGROBTI NET MŪSŲ SOTSINĘ VILNIŲ SU VISOMIS VILNIAUS KRAŠTO ŽEMĖMIS, ŽYDAMS RŪPI ATKURTI PRIEŠ KELIS ŠIMTMTEČIUS VEIKUSIĄ LIETUVOJE EUROPOS ŽYDŲ SOSTINĘ SU VISOMIS LIETUVOS ŽEMĖMIS… TAI VAIZDŽIAUSI IR LIŪDNIAUSI MŪSŲ ŽEMĖS PARDAVINĖJIMO PAVYZDŽIAI…
O kai Lenkjos suįžulėjęs ministras reikalauja iš mūsų Premjero ar UR Ministro, kuo greiičiau keisti mūsų gražiausią kalbą ir mūsų ministrai pasižada tai greitai padaryti ir net imasi pataikauti kitataučiams…tai klausimas: KIEK ILGAI LAIKYSIME VALDŽIOJE SAVO TAUTOS IŠDAVIKUS? GAL REIKIA JUOS KUO GREIČIAU IŠVYTI Į LENKIJĄ BE TEISĖS GRĮŽTI LIETUVON. Artėjančiuose rinkimuose jiems reikia parodyti, kur jiems vieta.
Labai teisingai autore pastebejo (aciu jai uz pastovias gilias izvalgas): kalba- tai tautos bambagysle. Butent todel visais laikais ir visi okupantai bei isdavikai ir taikosi ja nukirpti. Nes pakeitus (visu pirma) ir sunaikinus (per tam tikra laika) kalba, tauta zlunga, isnyksta pati savaime. Praranda rysi su proteviu teikiama jega, o to pasekoje silpsta, nyksta kol visai isnyksta. Taigi ka mums ruosia musu isrinktieji siai dienai jau matosi akivaizdziai
Gimtoji kalba yra žymiai daugiau, nei bendravimo priemonė. Joje telpa tautos kultūra, filosofija, pasaulėžiūra – tai, ką vadiname tautine savastimi. Gimtosios kalbos dergimu užsiima nutautėliai,norėdami ir kitų dvasią užteršti. Nenuostabu, kad naujieji “pažangiečiai” neparašo sakinio be rusiškų keiksmažodžių.
Kalba yra būties namai, anot M. Heideggerio. Pridurčiau – ir dvasinė tėvynė, sergstinti nuo negandų ir fizinę tėvynę.