Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis. Šį statusą kalbos gavo XX a. pradžioje, susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos respublikoms.
Tačiau lietuviams iki šiol problemiška atrodo jų etninė savivoka – dėl jos atsiradimo laiko ir pačios sąvokos tebevyksta istorikų, kalbininkų ir etnologų diskusijos, kuriose mėginama skaidyti lietuvio savimonę į baltiškąją (lietuviškąją) ir slaviškąją (baltarusiškąją, lenkiškąją). Toks lietuvio savimonės skaidymas ir blaškymasis neigiamai atsiliepia visuomenės konsolidacijai bei santykiams su kaimyninėmis slavų tautomis, kurios lietuvių savimonės silpnumą naudoja savo politiniams tikslams.
Latviai tokio dvejinimosi išvengė, tad jų bendruomenė atrodo sutelktesnė ir atsparesnė dabartiniam slavų ideologiniam spaudimui. Latvijoje nėra nė vieno latvio istoriko ar politologo, palaikančio slaviškąją ar germaniškąją šalies istorijos interpretaciją. Lietuvoje, deja, turime ir politikų, ir istorikų lietuvių, pateisinančių ir platinančių rusiškąją ar lenkiškąją imperinę-aneksinę istorijos versiją.
Čia mėginsime panagrinėti šių skirtumų atsiradimo priežastis, sugretinę lietuvių ir latvių istorinę patirtį.
Istorinės sąlygos
Nepaisant to, kad Lietuva nuo XIII a. turėjo valstybingumą, oficialioji jos raštų kalba per visą laikotarpį buvo rusėnų, vėliau, nuo XVII a. pabaigos – lenkų, XIX a. – rusų. Latviai savos valstybės sukurti nespėjo – nuo XIII a. jų teritorijoje įsitvirtino okupantai vokiečiai, tad oficialiąja buvo tapusi vokiečių kalba. Nuo XVIII a. pradžios Rusijos imperijai pradėjus plėsti savo valdas Baltijos regione, čia oficialiąja tapo rusų kalba.
Nuo XVII a., vokiečių ir švedų valdomose latvių žemėse galutinai įsitvirtinus protestantizmui, latvių valstiečių kultūrinis ir ekonominis lygis tolydžio gerėjo ir atitinkamai tolydžio ėmė skirtis nuo vis labiau atsiliekančių LDK ir Latgalos valstiečių (Latgalą 1569-1772 m. administravo Abiejų Tautų Respublika). Lietuvos atveju tai galima palyginti su Mažosios Lietuvos ir LDK situacija. XX a. tie skirtumai ryškiausiai pasijuto po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos (1923): memelenderiai lietuvininkai nė iš tolo nenorėjo tapatintis su kultūriškai atsilikusiais aplenkėjusiais atvykėliais žemaičiais ar Kauno valdininkais.
Visuomenės luomai ir kalba
XIII a. pradžioje baltų gentys jau turėjo luominę struktūrą, kurią liudija ir to meto kronikos (plg. Latvis, 1991: 37-38). Ilgainiui nusistovėjo tokia luominė piramidė: valdovas arba sritinis kunigaikštis, jo aplinka (giminaičiai), kariai, valstiečiai. Suvienijus kelias kunigaikštystes ar, Lietuvos atveju, sukūrus valstybę, luominė piramidė įgavo tokias dalis: valdovas, didikai (magnatai), bajorai, valstiečiai.
Dėl karų su vokiečiais šiaurės baltai XIII a. neteko diduomenės: dalis jos žuvo, dalis pasitraukė į Lietuvą, dalis tapo laisvaisiais valstiečiais (vad. kuršu ķoniņi „kuršių karaliukai“; plačiau žr. Butkus, 1995: 20). Nuo XIV a. į ištuštėjusias Livonijos Žiemgalos ir Kuršo sritis kėlėsi ar buvo keliami mažiausiai karuose nukentėję latgaliai, išplatinę ten savo kalbą, kurią veikė ir likusių vietinių kalbų ypatumai. II tūkstantmečio viduryje šiaurės kuršiai ir žiemgaliai galutinai sulatvėjo.
Etninėje Lietuvoje situacija buvo kiek kitokia. Luominė piramidė išliko, tačiau nuo XIV a. pabaigos, t. y. po Krėvos unijos, diduomenė ėmė darytis dvikalbė: šalia gimtosios lietuvių pradėta vartoti ir lenkų kalba, kuri ilgainiui tapo aukštesniojo luomo kalba. Lingvistinis lenkėjimas vyko lėtai, luomine piramide žemyn.
Tačiau pilietinė savimonė išliko lietuviška. Tai ryškiausiai rodo Lietuvos diduomenės ginčai su lenkais Liublino seimų metu 1569 m., Lenkijai spaudžiant Lietuvą dėl unijos. Pati unija buvo pasirašyta tik iš antro karto, Lenkijai atplėšus nuo Lietuvos Ukrainą, o Lietuvai išsireikalavus, kad tai būtų ne LDK prijungimo prie Lenkijos, bet susijungimo su ja unija, net pavadinime (Abiejų Tautų Respublika) pabrėžiant, jog Lietuvos bajorija savęs lenkais nelaiko.
Anų laikų etninės Lietuvos visuomenę buvo galima apibūdinti taip: dvi kalbos – vienas etnosas (Butkus, 2011: 99). Kad lietuvių kalba diduomenės buvo plačiai vartojama, liudija to laikotarpio dokumentai. Vytautas laiške (1420) imperatoriui Zigmantui net mėgina etimologizuoti Lietuvos kraštavardžius, apeliuodamas į lietuvių kalbą (čia ir kitur paryškinta mūsų – A. B., V. B.):
/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et proper talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro de Samagicia non scribimus, quia totum unim est, terra una et homines uni. /…/
/…/ Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės. /…/ (BRMŠ, I: 528–529).
Savo ruožtu lenkų istorikas J. Dlugošas (XV a. vidurys) rašo:
Lithuani /…/ ibi primum oppidum Wilno, quod et in hanc diem caput genti est, /…/ condidere. /…/ Sermo his Latinus modica varietate distinctus, qui iam ex commercio gentium vicinarum, ad proprietatem vocabulorum Slavonitarum defluxit.
Lietuviai /…/ ten įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien (~1460–1480 m. – A. B., V. B.) yra svarbiausias to krašto miestas. /…/ Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba, kuri, jiems prekiaujant su kaimynų gentimis, patyrė slavų kalbos žodžių įtaką. (BRMŠ, I: 558; 578–579).
Būtent gyvas lietuvių kalbos vartojimas ir kitataučių raštininkų pastebėtos jos leksinės paralelės su lotynų kalba leido atsirasti legendai apie lietuvių diduomenės kilmę iš romėnų. Kelių variantų legenda iš pradžių buvusi žodinė, tačiau netruko būti užfiksuota ir metraščiuose, o XVI a. išsirutuliojo į palemoniškąją ir buvo perrašoma iš vienų istorijos knygų į kitas, modifikuojama, kol XVIII a. pabaigoje pradėta kritikuoti (žr. Jurginis, 1971: 118), o XIX a., atsiradus lyginamajam-istoriniam kalbotyros metodui, buvo galutinai kalbininkų paneigta, lotynų ir lietuvių kalbų leksikos paraleles aiškinant kaip šių kalbų kilmės iš tos pačios indoeuropiečių prokalbės rezultatą.
Tačiau mums svarbu ne pati legenda, o jos grindimas lietuvių ir lotynų kalbų panašumu. Pats grindimas rodo, kad lietuvių kalba diduomenės buvo vartojama greta lenkų kalbos dar XVI–XVII a. Štai kaip tai pateikė Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus), tuometinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius, savo lotyniškai parašytame traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum, 1550):
/…/ idioma Ruthenum alienum sit a nobis Lituanis, hoc est, Iitalianis, Italico sanguine oriundis. Quod ita esse liquet ex sermone nostro semilatino, et ex ritibus Romanorum vetustis /…/ Etenim et ignis, et vnda, aer, sol, mensis, dies, noctis, /…/ deus, vir, deuir, i.e. leuir, nepotis, neptis, tu /…/ juvenis, /…/ linum, /…/ iugum, /…/ tractus, /…/ quatuor /…/ et pleraque alia., idem significant Lituano sermone quod et Latino. Deuenerant vero in haec loca maiones nostri, milites et ciues Romani /…/
/…/ rutėnų kalba svetima mums, lietuviams, t. y. italams, kilusiems iš italų kraujo. Kad taip yra, aišku iš mūsų pusiau lotyniškos kalbos ir iš senų romėniškų papročių /…/ Juk ir ignis (ugnis) ir unda (vanduo), aer (oras), sol (saulė), mensis (mėnuo), dies (diena), noctis (naktis), /…/ deus (dievas), vir (vyras), devir, t. y. levir (dieveris), nepotis (nepuotis ‘anūkas’), neptis (‘anūkė’), tu (tu), /…/ dentes (dantys), gentes (gentys), /…/ juvenis (jaunas), /…/ linum (linas), /…/ jugum (jungas), /…/ tractus (trauktas), /…/ quatuor (keturi) /…/ ir daugelis kitų žodžių lietuvių kalba reiškia tą patį kaip ir lotynų. Iš tikrųjų į šias vietas atkeliavo mūsų proseniai, Romos piliečiai ir kareiviai /…/ (BRMŠ II: 402, 404).
Tuo metu šie argumentai atrodė tokie svarūs, kad jais neabejojo net priešiškai lietuviams nusiteikę istorikai ir visuomenės veikėjai.
Lietuvos diduomenės dvikalbystę liudija ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ (1599) garsioji prakalba, parašyta lenkiškai ir skirta lenkėjančiai bajorijai. Nepaisant lenkėjimo ir bažnytinio lenkinimo, lietuvių kalba iš viešojo gyvenimo traukėsi lėtai. Tai rodo ir Konstantino Sirvydo trikalbio lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyno populiarumas – per šimtmetį išėjo net penki jo leidimai (pirmasis – 1620 m., penktasis – 1713 m.), taip pat įvairios dedikacijos bei valdovų potvarkiai, leisti ir lietuvių kalba.
Iš XVI a. pabaigos ir vėlesnių laikų yra išlikę albumų su svečių įrašais. Buvo madinga rašyti įvairiomis kalbomis, tarp jų ir lietuvių. Be to, Lietuvoje plito XVI-XVII a. Europoje populiari poezijos forma – makaronikas, kai lotyniškas tekstas paįvairinamas tautinės kalbos žodžiais arba lotyniška leksika morfologizuojama kitos kalbos galūnėmis (Lūžys, 2012: 39). Yra išlikęs šmaikštus hegzametrinis Petro Roizijaus XVI a. tekstas lietuvių kalba su sąmoningais lenkiškais intarpais, pvz., „Jeigu koks gościus jeździos kada nors po lietuviškus kaimus / Ar jis per Vilnių keliautų, ar gautų iš ten wyjeździoti / Tas su savim niechaj ir rżano chlebo, ir biało / Vežasi ratuos; baisus be vežimo išvykti jest błądas“ (ištrauka cituota iš Lūžys, 2012: 40).
Lietuvių kalbos gyvą vartoseną įrodo bajorijai skirti lietuviški atsišaukimai per 1794, 1831 ir 1863 m. sukilimus. Be to, pradėjus XIX a. užrašinėti lietuvių valstiečių tautosaką, buvo užrašytos ir lietuvių senosios karo dainos. Pasak prof. Z. Kiaupos, jas valstiečiai galėję išmokti tik iš lietuviakalbių bajorų, nes patys valstiečiai į karą nevykdavę – tai buvusi tik bajorų prievolė.
Lenkiškoji arogancija vs. vokiškoji tolerancija
Lietuvos diduomenės lingvistinį, o XIX a. – ir mentalitetinį lenkėjimą skatino demonstratyvi lenkų (net bažnyčios hierarchų!) arogancija lietuvių, jų kalbos ir etnokultūros atžvilgiu – lietuvių kalba buvo viešai vadinama chamiška, net pagoniška, todėl netinkanti krikščionybei, krikščioniškoms maldoms ir giesmėms. XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus lenkėti ir lietuvių valstiečiams (Buchowski, 2012: 33), ši lenkiškoji arogancija bažnyčiose prasiverždavo net smurto prieš lietuvius pavidalu (Merkys, 2006: 418-422, Buchowski, 2012: 90-91), o XX a. pradžioje ji transformavosi į atvirą šovinistinę neapykantą lietuviškumui (plg. Buchowski, 2012: 107-108), kurios apogėjus buvo Lenkijos karinė agresija prieš Lietuvą 1919-1920 m.
Latviai, krikščionėję protestantiškos vokiškos kultūros aplinkoje, nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo. Latvių ir vokiečių priešprieša buvo tik socialinė, ne lingvistinė ar konfesinė, todėl latviai kultūrėjo kaip latviai, o lietuvių ir latgaliečių valstiečių kultūrėjimo išankstinė sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiška savimonė. Vokiečiai pastoriai patys mokėsi latvių kalbos, kad galėtų ne tik laikyti pamaldas latviškai, bet ir leisti knygas latvių kalba ir taip stiprinti krikščioniškąją latvių valstiečių savimonę. Vokiečių rūpinimasis valstiečių švietimu netruko duoti vaisių – valstiečių raštinguma tolydžio didėjo, o XIX a. pabaigoje Rusijos „vokiškosios“ gubernijos buvo raštingiausios visoje imperijoje – raštingumas čia siekė 90–95 proc.
Todėl nenuostabu, kad ir latvių tautinis atgimimas prasidėjo anksčiau už lietuvių – dar XIX a. viduryje. Nepaskutinį vaidmenį čia turėjo ir ankstyvas baudžiavos panaikinimas „vokiškose“ Rusijos gubernijose: Kuršo (Kurliandijos) gubernijoje ji panaikinta 1817 m., Vidžemės (Lifliandijos) gubernijoje – 1819 m. Be to, būdama lingvistiškai monolitiška, latvių tauta savo kalbą laikė vienu svarbiausių tautiškumo požymių. Lietuviai XIX a. pabaigoje ėmė sirgti identiteto šizofrenija, nes paveldėtasis bilingvizmas jau vertė rinktis tautybę pagal vartojamąją kalbą – lietuvių ar lenkų. Įtakos turėjo ir kultūriniai prioritetai bei per šimtmečius lenkų įvarytas lietuviškas nevisavertiškumo jausmas. Yra žinoma atvejų, kai XIX a. pabaigoje į Rygą suplūdę lietuviai darbininkai dėdavosi lenkais, gėdydamiesi prisipažinti esą lietuviai.
Himnai – XIX a. kultūrinės situacijos atspindžiai
Lietuvos ir Latvijos himnų atsiradimo laikas bei pretekstas panašūs: abu sukurti XIX a. pabaigoje kaip iškilmingos giesmės (1) . Latviškasis himnas trumpas – vos du posmai, todėl kiekvienas giedamas po du kartus. Mat trumpas buvo ir reikalavimų sąrašas: tekste nėra didelių imperatyvų, vienintelis prašymas yra Dievui, kad šis laimintų Latviją ir leistų joje visiems šokti iš laimės (2) . Potekstė būtų tokia: gerai taip, kaip dabar, tegul visada taip ir būna, kad tik niekas netrukdytų išlaikyti šios idilės.
Lietuvoje XIX a. pabaigoje idilės tikrai nebuvo. Tebegaliojo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas (iš latvių šią nelaimę patyrė tik katalikai latgaliai, tuo metu priklausę Vitebsko gubernijai), lietuviškasis švietimas buvo pogrindyje, visuomenė tamsi, susipriešinusi net tautiniu pagrindu (žr. aukščiau), o dalis jos vis dar neapsisprendusi. Teberuseno neužgesusios turėto valstybingumo ambicijos. Vienintelė atrama ir orientyras – romantikų išaukštinta Lietuvos praeitis. Todėl Vincui Kudirkai troškimų, siekiamybių ir reikalavimų sąrašas išėjo kur kas ilgesnis ir įvairesnis. Susidaro įspūdis, kad V. Kudirka tą sąrašą būtų dar tęsęs, jei ne giesmės rėmai.
Išvados
1. Lietuvių ir latvių tautinis sąmonėjimas XIX a. buvo skirtingas dėl nevienodos luominės šių tautų struktūros praeityje. Latvių tauta, nuo XIV a. likusi tik valstiečių tauta, formuojantis nacijoms buvo konsoliduotesnė, nes vienijosi ir sąmonėjo tik latvių kalbos ir etnokultūros pagrindu. Vokiečių kultūros fonas latvių europėjimo ir tautinės savimonės formavimosi ne tik nevaržė, bet net skatino. Per 700 vokiečių valdymo metų niekur Latvijoje neatsirado germanizuotų arealų.
2. Lietuvių visuomenė ilgą laiką išliko luominė, todėl nebuvo konsoliduota socialiniu pagrindu. Be to, nuo XVII a. aukštesniesiems sluoksniams tapus dvikalbiams ir pirmenybę suteikus lenkų kalbai, atsirado prielaidų ir lietuviškąją savimonę ilgainiui pakeisti lenkiškąja, slopinti lietuvių žemesniųjų sluoksnių europėjimą bei nacijos formavimąsi. Lietuvių kalbinis dvilypumas (dvi kalbos – viena tauta) XIX a. pabaigoje lėmė tautos skilimą, kai, formuojantis nacijoms, atsirado iki tol nebūta kalbos sąsaja su tautybe.
3. Lenkakalbiai litvinai daugeliu atvejų rinkosi lenkiškąjį identitetą ir Lenkijos valstybinius (t. y. imperinius) priortitetus. Lietuvių tautinė inteligentija XIX a. pabaigoje orientavosi į lietuvių kalbą ir į nacionalinės valstybės siekius, kurie tam tikra prasme tęsė antiunijines LDK diduomenės nuostatas.
4. Dėl tokio šizofreniško tautos ar individo susidvejinimo (plg. neutralią ir universalią „tuteišio“ savivoką) lėčiau stiprėjo lietuvių bendrinės kalbos statusas ir jos prestižas. Kad ir kaip paradoksalu, lietuvių kalbos prestižą ir lietuviškąją savimonę tolydžio stiprino Lenkijos įvykdyta agresija prieš Lietuvą 1920 m. spalį ir keliolika metų trukusi Vilniaus netektis.
5. Latvių tauta tokios kolizijos išvengė, nes latvių kalba visą laiką buvo siejama su latviškuoju identitetu. Todėl ir latvių atgimimas XIX a. viduryje rėmėsi daugiausia latvių kalbos ir tautosakos sureikšminimu, būdingu ir dabartinei Latvijos kultūros politikai.
6. Dėl didesnio tautinio konsoliduotumo Latvija ir jos įstatymų bazė, įskaitant ir Valstybinės kalbos įstatymo priežiūrą, tautinių mažumų švietimo standartus, labiau atitinka nacionalinės valstybės kriterijus. Lietuvos vidaus politika šiuo aspektu yra netvirta, kontroversiška, tebedraskoma paveldėtų prieštaravimų, todėl ir Lenkija Lietuvai tradiciškai taiko visiškai kitokią santykių politiką negu Latvijai, piktnaudžiaudama Lietuvos neryžtingumu ir politikų bei politologų vidaus ginčais dėl kriterijų ir prioritetų.
Literatūra
BRMŠ I – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I (1996). Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
BRMŠ II – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai II (2001). Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
Buchowski, K. (2012). Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos.
Butkus, A. (1995). Latviai. Kaunas: Aesti.
Butkus, A. (2011). Baltų tautinio sąmonėjimo skirtumai ir jų įtaka dabarties politikai / Lituanistica, Nr. 1 (83). Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 93–103.
Jurginis, J. (1971). Legendos apie lietuvių kilmę. Vilnius: Vaga.
Latvis, H.; Vartbergė, H. (1991). Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius: Mokslas.
Lūžys, S. (2012). Daugiakalbystė LDK: realijos, politika, žaidimai / Darnioji daugiakalbystė, Nr. 1, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas, 31–42.
LVA – Latvijas vēstures atlants. (1998). Rīga: Jāņa sēta.
Merkys, V. (2006). Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius: Versus aureus.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Daugiakalbystė ir kalbų studijos aukštajame moksle“ (Kaunas, VDU, 2011 12 08-10).
todėl Vilniaus krašto lietuviai save laiko ir laikys lenkais, jeigu mokykloje jų vaikai taip ir nesužinos tikrosios istorijos
Sulenkėjusių lietuvių vaikai niekada nežinos savo Tautos praeities, nes Lietuvos praeities , būtovės nežino nei kubiliai, nei butkevičiai ir prie jų prilipusios smulkmės. Jiems to nereikia.
“LDK ir Latgalos”
Tai kuo gersnė Latgala už Lietuvą, jei pirmajai nepagailėta vardo, o Lietuva pasiųsta “ant” trijų raidžių?
Šiandieniame alke.lt nuo jūsų, Butkau ir Patackai, prasideda Lietuvos vardo niekinimas ir pravardžiavimas.
Tai, gal pradėkite sveikti nuo savęs?
Jei kvailas esi, tai per visą pilvą. Latgala – jokia šalis, tik regionas. LDK yra valstybės pavadinimo trumpinys, kaip JAV / USA. Straipsnyje, atrodo, sąmoningai laikytasi tokio trumpinimo, nes pavadinimas “Lietuva” būtų neaiškus, apie kurią Lietuvą šnekama – LDK ar Mažają Lietuvą. Jų kultūriniai lygiai ryškiai skyrėsi. Bet tau, kvaily, to nesuprast.
Patacko neliesk! Nepriaugai ir nepriaugsi iki jo lygio, piemenie!
Lietuviai ir Latvijos vardų kilmė, kaip ir etninių kilčių prigimtis neatsiejama. Esmė – „Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis”. J.Šliūpas pagrįstai kėlė vienos valstybės tikslą, vertino per daugelį amžių abiejų tautų įgytus savitumus, kurie yra mūsų turtas. Deja Baltuvos vienybei neprieteliai ieško prieštaravimų, mažmožius išpučia ir sureikšmina, bet taip ir išsiduoda.
Alvydo Butkaus ir Violetos Butkienės straipsnis apie lietuvių kalbos žeminimą parašytas beveik vien svetimžodžiais.
Gal kas paaiškintų šiuos žodžius, žodyne neradau, nesupratau:
,,mentalitetinį, makaronikas, konsoliduotumo, antiunijines, morfologizuojama, bilingvizmas, konsoliduotesnė”.
Šaunuolis, taip ir toliau, Kembly!