R. Zaveckas. Patriotizmas pagal A. Kubilių

Neseniai pasirodė A.Kubiliaus straipsnis „Apie tikrąjį patriotizmą“. Šis rašinys, be abejonės, skirtas TS-LKD nariams ir jų rėmėjams, įdomus tuo, kad atskleidžia partijoje dabar vyraujančias nuotaikas, ir nors jis ilgas, sudurstytas iš įvairių pasisakymų partiniuose susirinkimuose, bet jo prieštaringi ir dažnai juokingi teiginiai tiesiog prašyte prašosi komentuojami. Kadangi straipsnis ilgas, pakomentuosiu tik pačius ryškiausius „perliukus“.

Tautiškumui visada buvęs abejingu ir ryžtingai „valęs“ savo partiją nuo nacionalistų (pašalinti tautininkų frakcijos pirmininkas ir du jos vicepirmininkai), kol dauguma tautininkų neapsikentę išstojo iš TS-LKD ir atkūrė savo partiją, A.Kubilius pagaliau atkreipė dėmesį į patriotizmą. Mėgęs lyginti tautininkus su nuliais („Jei prie nulio pridėsi nulį, gausi nulį, – jis kažkada sakė apie „konservatorių“ ir tautininkų galimybę apjungti jėgas rinkimuose), o jo partijos agitatoriams raginus rinkėjus, nusivylusius TS-LKD,  nebalsuoti už tautininkus, nes jų balsas vis vien prapuls, kadangi tautininkai neįveiks 4%  balsų barjero rinkimuose, A.Kubilius netikėtai pamatė, kad tie „nuliai“ su visokiais „marginalais“ be pinigų ir esant visiškai žiniasklaidos blokadai pirma kartą Lietuvos istorijoje surinko daugiau nei 10%  Lietuvos gyventojų (rinkėjų nuošimtis dar didesnis) parašų referendumui dėl žemės ir padarė tai, ko nesugebėjo net pinigais ir „etatais“ pertekusios „didžiosios“ partijos.

Dar baisiau. Nepaisant net partijos „patriarcho“ V.Landsbergio įspėjimo, kad referendumas yra Maskvos agentų darbas, ir partinių instrukcijų savo nariams, kad „jei netyčia pasirašėte, panaikinkite savo parašą, pasirašydami antrą kartą“, daug jo partijos narių ne tik pasirašė, bet net slapta nuo partijos Priežiūros komiteto rinko ir tikslino parašus referendumui! Todėl TS-LKD pirmininkas supratęs padėties rimtumą nutarė paaiškinti savo partiečiams ir balsuotojams kas yra tikrasis patriotizmas.

Pasirodo, jis yra dviejų tipų: Vyčio ir Rūpintojėlio. A.Kubilius atvirai simpatizuoja Vyčio patriotizmui, kuris jam reiškia pergalingą lietuvių veržimąsi į globalizaciją ir Vakarus (būtent A.Kubiliui valdant lietuvių emigrantai pasiekė didžiausias pergales, užimant Vakarų Europos darbo rinkas) bei, „kad bent aplenktume estus“. Tiesa, estams įsivedus eurą, juos jau pernai aplenkėme ir pagal BVP dydį vienam gyventojui, ir pagal realaus atlyginimo dydį. Tiesa, dar atsiliekame nuo estų pagal kainų augimo greitį, bet įsivedus eurą aplenksime juos ir šioje srityje.

A.Kubilius pergyvena, kad jausmingi, bet naivūs „Rūpintojėlio patriotai“, nesusišneka, o kartais net konkuruoja su „ryžtingos valios“ „Vyčio patriotais“. Tačiau tai ne jų kaltė, pasirodo, tai Putino Rusija, naudodama savo „minkštąsias galias“ „Rūpintojėlio patriotų“ nuoširdų susirūpinimą paverčia „tuščiažiedžiu pseudo patriotizmu“, kuris pasireiškia „gausesniu“ ir nekukliu trispalvių mojavimu per „tariamai tautines“ (matyt, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios), todėl ir „antieuropietiškas“ eitynes, „kartu nevengiant ir niekinti to, ką Lietuva pasiekė po Kovo 11-osios ar per narystės ES dešimtmetį“.

Toliau A.Kubilius paaiškina ką jis laiko niekinimu. Tai ir nepritarimas Visagino AE aferai, kuriai nepritarė dauguma Lietuvos piliečių, nesutikimas atiduoti už grašius Lietuvos žemės gelmių turtus transnacionalinėms korporacijoms ir gyventi jų užterštoje aplinkoje, išparduoti savo dirbamas žemes užsieniečiams ir net nenoras segėti „žydrus“ masonų ženklus per Sausio 13-osios aukų minėjimą.

Kaip didis Lietuvos politikas A.Kubilius, pasirėmęs, matyt labai gerbiamo, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio žmonos nuomone, staiga pradeda girti Rusiją! Sprendžiant iš jo straipsnio, Rusija iškyla, kaip koks galingas karžygys, vienintelis ginantis moralines vertybes ir Lietuvos nepriklausomybę!

Pasirodo, jei lietuviai, kaip ir daug ES šalių piliečių abejoja „integracijos“ nauda, paverčiant Europos sąjungą iš ekonominės valstybių sąjungos į vieną federacinę valstybę, kurią, kaip ir SSSR, valdytų nedemokratiškai paskirti vadovai, jie yra paveikti Rusijos „minkštųjų galių“.  Abejones „vakarietiškomis vertybėmis“, menkinančiomis šeimos statusą, įteisinant vienalytes santuokas, „Juvenaline justicija“, leidžiančią atiminėti iš tėvų vaikus dėl menkiausio preteksto, „gėjų paradų“ šviečiamąją ar genderizmo, mokančio darželinukus apie laimingą dviejų princų tarpusavio meilę ir gyvenimą susituokus, nauda irgi skleidžia tik Rusija per savo „minkštajai galiai“ artimą žiniasklaidą. Tiesa, A.Kubilius vėliau vis tik leidžia nemėgti „gėjų paradų“, bet su sąlyga, kad tuo pat metu bus džiaugiamasi buvimu ES.

A.Kubilius iki šiol laiko Lietuvą ne Europos, o Rusijos dalimi “Nes kuo mažiau Lietuvoje yra Europos, tuo mažiau Lietuvoje yra tikros Lietuvos, į kurią vis dar nesugrįžome, ir tuo daugiau Lietuvoje yra Rusijos, nuo kurios vis dar nesugebėjome toli pabėgti.“ Tačiau, sprendžiant iš to kaip jis mąsto, A.Kubiliui grįžimas į Europą yra ėjimas ne į tą tautinių valstybių ir tradicinių krikščioniškų vertybių Europą, nuo kurios Lietuva penkiasdešimt metų buvo atskirta sovietinių okupantų, o besąlygiška „integracija“ į naują eksperimentinę  Europos federacinę supervalstybę, kurioje tradicinės krikščioniškos vertybės nebus gerbiamos.

Tie TS-LKD nariai ir rėmėjai, kurie pradeda suprasti, kad ne viskas ES „auksu žiba“, nenorėtų, kad Lietuvos žemę supirktų užsieniečiai, nenorėtų atsisakyti savo valiutos lito ir, nepaisant partinio draudimo, dalyvauja Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios eitynėse yra „Rūpintojėlio patriotai“. A.Kubilius duoda suprasti, kad „Rūpintojėlio patriotus“ klaidinantys „supaprastintieji pseudo patriotai“, yra tautininkai, atstovaujantys „tuščiažiedį pseudo patriotizmą“. A.Kubilius moko, kad „tikri patriotai“ turi manyti, kad „pats pavojingiausias nuodas Lietuvai“ yra „tariamai patriotiškas“ mojavimas lietuviška trispalve su šūkiais „Lietuva – lietuviams“, kuriuos, atseit, diegia Rusija.

Straipsnio pabaigoje A.Kubilius iškyla, kaip Rūpintojėlio ir Vyties patriotų vienytojas. Pasak jo, „Rūpintojėlio patriotus“ „kartais gąsdina Vyties beatodairiška narsa veržtis į nepažįstamą pasaulį“. Čia A.Kubilius turbūt turi omenyje savo neprognozuojamus politinius sprendimus įtraukti į valdančiąją koaliciją Darbo partiją, visada jo vadinta prorusiška, nors tam nebuvo jokios politinės būtinybės, ar aistringą norą sudaryti su tomaševskininkais valdančiąją koaliciją Vilniuje, nepaisant to, kad LLRA sąraše buvo buvęs kagėbistas, iki šiol besididžiuojantis savo veikla SSSR laikais, ir kiti Rusijos ambasadai artimi veikėjai.  Tačiau A.Kubilius mano, kad abu patriotizmai yra savaip geri ir turi būti vieningi. Jis rašo: „Tikru patriotu Lietuvoje būti nėra sudėtinga, bet prie patriotui būtinos Rūpintojėlio karštos širdies ir Vyties kartais neapdairios drąsos, reikia ir šalto proto.“ Iš straipsnio nesunku susidaryti nuomone, kad tas „šalto proto“ savininkas yra pats A.Kubilius. Todėl norint būti „tikru patriotu“, tereikia klausyti A.Kubiliaus“, kuris neleis klaidinti naivių „Rūpintojėlio patriotų“ .

Taigi, anot A.Kubiliaus, tuo metu, kai „Vyčio patriotai“ savo kelyje į Vakarus ir į globalizacijos gelmes „narsiai“ naikina tokias kliūtis, kaip litas, Lietuvos žemės priklausymas tik Lietuvos piliečiams, referendumai ir panašūs pasenę dalykai, jausmingai prie jų prisirišę „Rūpintojėlio patriotai“, leidžiasi suklaidinami „supaprastintų pseudo patriotų“ tautininkų, kurie patys yra papuolę į Rusijos „minkštosios galios“ tinklus, nes drįsta laikyti šiuos „Vyčio patriotų“ veiksmus Lietuvos interesų išdavyste ir jos valstybingumo griovimu.

Skaitant straipsnį atrodo, kad A.Kubilius yra „susipykęs su protu“ ar gyvena „kreivų veidrodžių karalystėje“, tačiau tai ką jis čia pateikia nėra nauja. Pūsti Rusijos ir kiek įmanoma mažinti globalizacijos grėsmes bei slėpti ES negeroves visada buvo pagrindinis šios partijos propagandos bruožas. Nauja yra tai, kad tiek daug kalbama apie patriotizmą. A.Kubilius nebegali ignoruoti jo ir V.Landsbergio jau nebeklausančių patriotiškų bendrapartiečių. Kadangi jų yra per daug, kad išvadinus Maskvos agentais būtų galima be nuostolių pašalinti iš partijos, bandoma juos „atvesti į protą“, pakrikštijant neužgauliu „Rūpintojėlio patriotų“ vardu.  Šis A.Kubiliaus straipsnis ir yra skirtas jiems. Įdomu, kad jis sutapo su Manto Adomėno ir Audriaus Bačiulio tuo pat metu pasirodžiusiai straipsniais, puolančiais tautininkus. Tai rodo, viena, – TS-LKD vadovybė jaučia rimtą grėsmę prarasti savo tradicinius rinkėjus ir partijos narius, kuriuos pradeda perimti veržli ir jaunatviška Tautininkų sąjunga.