2012 metais advento laikotarpiu Vilniuje įvyko senovinį ritualą primenantis koncertas – grupė „Kaukoras“ kartu su vargonininke Liauda Vaitkūnaite atliko žiemos saulėgrįžai skirtą kūrinį – „Saulės vadavimo apeigas“. Jame skambėjo senąja tradicine maniera atliekamos kalendorinės dainos, buvo šokami ritualiniai šokiai, o juos į vieną visumą jungė vargonų skambesys, simbolizuojantis paslaptingą visatos gausmą. Apeigų pirmavaizdis – Dzūkijoje išsilikusios advento ir Kalėdų laikotarpio apeigos: merginų iniciacijos, vestuvių vaidinimai.
Šio laikotarpio dainose veikia du priešininkai – Kalvis, siejamas su elniu, ir Juodas kudlotas, siejamas su vilku arba meška, taip pat išvaduojama mergelė, kuri siejama su Saule arba vaismedžio žiedu. Pasak grupės vadovo Vytauto Lukšo, kūrinys šiek tiek panašus į praėjusiame amžiuje sumanytas Broniaus Kutavičiaus oratorijas. Iš tiesų „meninės pagonybės“ ir „meninės krikščionybės“ derinimas būdingas žymiojo kompozitoriaus kūrybai, tad pagoniškas saulėgrįžos apeigų ciklas, švenčiamas pritariant krikščioniškam instrumentui – vargonams, primena jo kūrinius.
Paradoksalu, bet į universalius ritualus panašūs, archajiški ir kartu modernūs kūriniai nelengvai skynėsi kelią į sceną tiek sovietmečiu, tiek ir nepriklausomybės metais. Kutavičiaus oratorijos buvo atliekamos koncertų salėmis paverstose bažnyčiose (ir primindavo klausytojams, kad tai – sakralios erdvės), tačiau dabar tokių erdvių nebėra, bažnyčios vėl tapo maldos namais, tad grupei „Kaukoras“ tenka atvirkštinis uždavinys – paversti sakralia vieta koncertų salę. Jauni atlikėjai norėtų, kad jų sumanytas kūrinys taip pat skambėtų kurioje nors Vilniaus bažnyčioje, deja, šiais metais „Saulės vadavimo apeigos“ nebus atliktos… Matyt, reikia šiek tiek laiko, kad toks kūrinys taptų priimtinas ne tik jauniems atlikėjams, bet ir dvasininkams bei tikintiesiems.
Pačiam Vytautui Lukšui atrodo, kad jo ir grupės sumanymas nėra šventvagiškas, jo nuomone, toks kūrinys galėtų padėti šių dienų žmonėms atgauti mitinį-poetinį pasaulio suvokimą, giliau išgyventi šventinį laiką. „Žmonijos kultūros ištakos buvo suvokiamos kaip šventos, išgyventos kaip bendravimas su dievais ir kitomis aukštesnėmis galiomis, neegzistavo atskirtys tarp sakralinės ir profaninės kultūros. Pirmykščių archetipinių kultūrų gentys gyveno pasaulyje, kupiname gamtinių ir kultūrinių objektų, kuriais reiškėsi šventybė: šventas buvo namų ugniakuras, aplink kurį it bitės spietėsi šeima, šventi buvo namai – visatos modelio atspindys. Susikūrus valstybėms – didelėms organizuotoms bendruomenėms – atsirado šventyklos, dažnai jos simbolizavo namų modelį ir jo centre buvusį ugniakurą, aplink kurį būrėsi gentis, tauta, civilizacija“.
Grupės vadovas studijuoja įvairią istorinę, tautosakinę ir religijotyrinę literatūrą, kad galėtų interpretuoti praeities mitinius simbolius. Jam ir jo bendraminčiams dzūkų dainos yra ne vien ankstesnių kartų paveldas, bet ir gyvoji tradicija. Todėl reikia apie jas taip išmanyti, kaip išmanė prieš kelis šimtus metų gyvenę jų kūrėjai, žinoję, ką reiškia elnio devyniaragio, žiemos šėko ar vasaro sniego simboliai, ir laisvai eiliavę apeiginių dainų posmus. Įsigilinus ir šiandien galima šį tą keisti, varijuoti, plėtoti tradicinę kūrybą. „Kaukoro“ nariai norėtų, kad jų atliekama liaudies muzika nebūtų visai tokia pat kaip XIX a. ar XX a. pradžioje.
Kompozicija „Saulės vadavimo apeigos“ – ne vienintelė su senuoju žemdirbystės kalendoriumi susijusi šios grupės programa. Prieš kelis metus jie atliko tautosakinį hepeningą Jorės šventės kūrybinėje stovykloje. Pagal rekonstruotą pagrindinį pavasario mitą, pavasario ritualus ir papročius sukūrė spektaklį, kuriame dalyvavo apie 100 žmonių. Jame derėjo šiuolaikinis teatras, muzikos improvizacijos, erdvės instaliacijos ir vietos kraštovaizdis (veiksmas vyko Zarasų rajone). Šiai šventei Vytautas kūrė visiškai naujas dainas, remdamasis rytų aukštaičių ir baltarusių dainų melodijomis, komponuodamas įvairius dainose pasitaikančius mitologinius motyvus, pvz.: supuoklinių dainų motyvą apie supimąsi virš medžių, už kuriųrmatyti aukštas kalnas ir dvaras, ar kario nukovimą karinėse dainose, kur vyksta metamorfozė, bėga kraujas, virstantis upėmis, o iš kario kūno dalių išdygsta simboliniai augalai. Šventės scenarijumi tapo pasaka apie herojų, keliaujantį po skirtingus pasaulius ir kaupiantį patirtį. Kitaip tariant, šventė buvo bandymas įtraukti jos dalyvius į mitologinį lauką, suteikti dainoms bei žaidimams terpę virsti ritualu, papildyti kiekvieną dainą ar žaidimą subjektyviomis asociacijomis.
„Kaukoro“ nariai ypatingai sutinka ir Rasos šventę bei Vėlines, taigi, jiems kuriant, vaidinant, dainuojant apsisuka visas kalendorinių metų ratas. Šiems 2013 metams baigiantis, norėtųsi užduoti Vytautui Lukšui keletą klausimų.
Esate architektas, bet tyrinėjate mitus, ritualus bei senovines vokalo technikas. Kaip „atradote“ senovines dainas, kodėl jomis susidomėjote?
Nuo pat pradžių, kai tik susipažinau su dainomis, mane domino jų sinkretiškumas, sąsaja su šokiu: dar darželyje ar pradinėse klasėse muzikos mokykloje mane labiausiai veikdavo žaidimai ir ratu šokamos dainos – tarsi atsijungdavau į kažkokį transą. Taip pat nuo vaikystės esu skaitęs bemaž viso pasaulio senovės literatūros kūrinius arba naratyvus (mitologiją), dėl to man buvo labai patraukli dainų estetika ir pasakos, ypač tuo susidomėjau vidurinėj mokykloj. O polinkis į šiuos dalykus, matyt, įskiepytas tėvų: mamos dėka mūsų šeimoj gyvavo daugybė senovinių papročių, pradedant katalikiškais, baigiant pagoniškais klodais, archajišku namų „fengšui“ prietarų kodeksu, kilusiu iš Žemaitijos kaimo, tarkime, namuose nešvilpaut arba statyt batus nosimi į vidų, kad užklystų svečiai. Tėvas – keramikas, kūręs skulptūrinę keramiką įvairių kultūrų ritualinės dailės motyvais (kinų tapybos glazūra, indėnų urnų formos, įvairiausi siurrealistiniai skulptūriniai motyvai, būdingi Afrikai, senosios baltų keramikos elementai ir t.t.).
O ar teko bendrauti su kaimo dainininkais? Ar patiko jų asmenybės ir neįprasti balsai?
Su dainininkais teko bendrauti dar vaikystėje, kai kartu su šeima važiuodavome į folkloro ekspedicijas.
Studijuodamas taip pat lankiausi dzūkų kaimuose, stebėjau jų charakterius ir nuoširdumą bei svetingumą, savo akimis esu įsitikinęs klaidingu stereotipu apie lietuvių melancholiją ir santūrumą: jiems netrūksta temperamento (ne ką mažiau nei slavams) ir erotiškumo. Klausantis autentiško dainavimo (arba jo įrašų), įspūdį palieka per šimtmečius susiformavęs stilius, dainininkų nuoširdumas, emocionalumas, sugebėjimas dainuoti varijuojant, improvizuojant. Visada stebiu, su kokia nuotaika ir emocija senieji dainininkai dainuoja, ką jie dainose pabrėžia, išplėtoja ar patys prikuria. Man atrodo, tai būna glaudžiai susiję su jų egzistencija, ir kiekviena daina paliečia mano asmeninį gyvenimą. Pastebiu kad dainų (kurių moku be galo daug) pasaulis labai įtakoja mano paties elgseną ir nuostatas gyvenime, pvz. vienoje Petro Zalansko dainoje kalbama apie bernelį, jojantį link tikslo, jis kėsinasi kardu kapoti erškėtį, bet tas atsako, jog dar labiau užbujos – čia tarsi prievartos vengimo principas, kuriuo vadovaujuosi gyvenime.
Mano dainavimo manieros formavimuisi nemažai įtakos turėjo Petras Zalanskas, Veronika Povilionienė ir kiti mažiau žinomi dainininkai, esu gerai ištyrinėjęs jų dainavimą, netgi galiu pakartoti jiems būdingą ritmo netolygumą, skubėjimą ir užtęsimą, trumpų ir ilgų ritminių verčių gretinimą. Tačiau vien dainavimo technikos perėmimas man kertasi su dainos natūralumu ir „autentiškumu“, nes imitavimas, mano supratimu, nėra autentika.
O kaip siekiate sudominti liaudišku dainavimu kitus, kaip mokotės dainuoti su grupės „Kaukoras“ dalyviais?
Aš pats ir grupė „Kaukoras“ plėtojame beveik užmirštus liaudiškus dainavimo būdus: skardžiabalsį dainavimą, būdinga laukuose giedamoms kalendorinių apeigų dainoms, melodijos ornamentiką ir melizmas, balso formavimą ir įvairius niuansus – melodijos akcentavimą garsiais šūksniais, netikėtu „balso nulaužimu“, improvizavimą, panašų į senovinius piemenų oliavimus ir tt. Gaiviname ir arhajišką daugiabalsumą (dainavimą su burdono pritarimu, pagal senoviniams instrumentams, pvz. rylai būdingą harmoniją).
Tačiau svarbiausia yra tikrumas ir dainos išgyvenimas, ceremonija, pvz. su ansambliu netgi mokomės dainuoti dainų valtyje, o daugeliui dainų būdingas mitinis plaukimas laiveliu… Repetuodami gretiname lietuvišką dainavimą su giminiškomis etninės muzikos paralelėmis ir estetiniais principais, domimės ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių slavų tautų folkloru, Balkanų folkloru, kuris daug kuo artimas lietuviškam, tik ne kiekvienas tai žino. Klausomės artimųjų Rytų muzikos, joje taip pat randame panašumų.
Kaip suvokiate tradicijos pokyčius? Kaip žinome, tradicija kinta tada, kai visuomenė keičiasi, kai ieškoma naujų praeities ir dabarties sąsajų.
Mano kūryboje inovacija tarsi sąlygojama tradicijos – būtent anksčiau aptarto dainos semantinio ir sinkretinio lauko. Jeigu įsigilinsime, pastebėsime, kad dainose kalbama apie nuolatinį pasaulio keitimąsi, visko pabaigą ir naują pradžią, todėl man dainos siejasi su šiuolaikinio pasaulio permainomis, kurias lemia naujos technologijos, globalizacija ir greitai besikeičianti visuomenė, siekianti individuacijos (tai C. G. Jungo mokyklos psichoanalitinis terminas, kurio reikšmė – tapsmas savimi). Tačiau man dainos neturi sąsajų su valstybės nepriklausomybės siekiais, Sąjūdžiu ir įvairiom politinėm ideologinėm naujovėm, jos tarsi padeda atsiriboti nuo ideologijų, kiršinančių skirtingų pažiūrų žmones.
O ką, Jūsų nuomone, šiuolaikiniam žmogui teikia gyvenimas „pagal saulę“, metų rato sukimosi pojūtis, šventinio laiko išgyvenimas?
Kaip ir senovėje, taip ir šiandien tai labai svarbu, esu linkęs visus savo gabumus ir pomėgius paversti darbu, todėl dirbu, kol nemiegu, maksimaliai save išnaudoju, tikiu, kad gyvenimas išvien su saulės ritmu padeda daugiau sukurti ir pasiekti. Matyt ne be reikalo daugelyje pasaulio kultūrų, kurios viena nuo kitos izoliuotos, saulė buvo laikoma šventa, jai atiduodama išskirtinė pagarba, ji buvo kuriančių dievų simbolis, jos pėdsakai iki šiol ryškūs ir krikščionybėje. Štai ir mūsų seniausiose rugiapjūtės dainose tėvas meldžia saulės nusileisti, kad nuvargusi duktė pailsėtų, o šešuras – kad ilgiau būtų šviesu, ir marti daugiau nudirbtų. Bet Saulei nė motais – ji keliauja savo ratu ir niekas jos nepermels.
Turbūt žmogus turėtų prisitaikyti prie metų laikų kaitos, dienos ilgėjimo ir trumpėjimo, jausti gamtos diktuojamą ritmą. Yra toks senovinis tikėjimas, kad Kūčių naktį vanduo virsta vynu (laukimas virsta išsipildymu, rami dvasinė būsena – šventiniu džiaugsmu). Šių dienų „užimtas žmogus“ taip pat galėtų baigti kasdieninius varginančius, darbus ir nors kelias dienas pabūti ne kasdieniniame, o mitiniame, šventiniame laike. Manau, kad toks šventinis susikaupimas virstų kūrybiniu proveržiu.
Sakykite, kokius neįprastus koncertus, ritualus ar hepeningus ruošiatės atlikti kitais metais?
Esu šiek tiek prietaringas, bijau iš anksto skelbti apie planus – jų be abejo yra daug, tačiau svajoju apie pirmųjų „Kaukoro“ plokštelių išleidimą, taip pat glaudesnius ryšius su kolegomis Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje puoselėjant ir šiuolaikiškai interpretuojant dvasinį paveldą, susijusį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
