V.V.Landsbergis. Rudens gėrybės

I

Gyvenant Anykščiuos, Lietuva regisi truputį kitaip, negu gyvenant Vilniuje. Ypač lapkritį, kai anksti sutemsta ir gatvėse užgęsta elektra, taupant ir/arba neturint už ką. Po septintos–aštuntos valandos miestelis ima panašėt į bergmanišką vėlių ar vaiduoklių karalystę. Nei žmonių, nei judesio, nei kur nueit, nei ką nuveikt… Tuomet atsiranda daug laiko galvoti apie mylimos tėviškės pilkumą bei ieškoti spalvų „dance makabriškuose“ žydruosiuose ekranuose. Arba savo vaizduotėje… Arba medituoti, eiti su bičiuliais išgerti arbatos, kas, beje, geriausiai įprasmina tokį rudenišką laisvalaikį.

II

Kažkada prof. Leonidas Donskis yra samprotavęs, kad Lietuva kelsis tik tada, kai iš žiemos miego pakils sumeškėjusi mūsų provincija. Tad ir norisi fantazuoti ten link – o ką daryti, kad tai įvyktų? Nekalbėsiu apie ūkines šio klausimo perspektyvas, nesu didelis specialistas, tik jaučiu, kad neseniai pasirodę pirmojo žemės ūkio ministro nuogąstavimai apie mirštantį kaimą nėra nepagrįsti.

Anot 15min.lt viešai skelbtos informacijos – „pirmosios nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybės žemės ūkio ministras konservatorius Vytautas Knašys teigia, jog Lietuvoje susiklostė situacija, kai Europos Sąjungos pinigais dosniai remiami stambūs ūkiai, o mažesnius žemės plotus valdančios šeimos gujamos iš kaimo. Žmonės lieka be darbo, šalyje mažėja gyvulių, o ateitis šviesi atrodo tik stambiais verslininkais tapusiems ir didelius turtus sukaupusiems kaimo gyventojams. Pasak jo, sunykus šeimos ūkiams kaimai galutinai ištuštės. Kaimo verslas, jo kultūrinės tradicijos, net kai kurių kaimų pavadinimai liks tik istoriniuose prisiminimuose.“

III

Paprasčiau būtų kalbėti apie kultūrinį provincijos gyvenimą… Štai Anykščiuose bičiuliai bardai jau kelinti metai organizuoja vis augantį, gerėjantį „Purpurinį vakarą“, pritraukiantį vis daugiau gerbėjų; miestelio valdžia šį renginį finansuoja vis kukliau, o apie LR kultūros ministeriją išvis derėtų pagarbiai patylėti.

Gražus sugalvotas Anykščių miesto šūkis bei prekinis ženklas – „Anykščiai – kultūrinio turizmo sostinė“, tačiau kas slypi po šiais žodžiais – nėra aišku. Ypač, matant kiek vietinių susirenka į gerus ir nemokamus (pvz., prof. Donato Katkaus vadovaujamo šv. Kristoforo orkestro) koncertus, pasigardžiuoti aukštosios kultūros šaknelėmis. Ir kiek braunasi pasimėgaut „Domino“ ar kokių kitų vad. juokdarių pramogėlėmis.

IV

Būsimosios „Šilelio“ sanatorijos savininkas, verslininkas p. Valdas Trinkūnas siūlo Anykščiams suteikti sveikuoliško, blaivaus ir gražius santykius propaguojančio miesto pobūdį. Tai darant ne tik sanatorijų ar gydymo sektoriuje, bet ir visame viešame miestelio gyvenime. Pradedant nuo miesto švenčių…

Mintis puiki, bet vėlgi – kaip visa tai padaryt? Gražūs (arba negražūs) santykiai prasideda nuo nūnai egzistuojančio, dominuojančio galvojimo būdo, kuris ypatingai veikiamas centrinės bei vietinės žiniasklaidos. Populiarusis žurnalistikos patyčių stilius veda į aklavietę – ir ne tik Anykščius. Ir net patys to nepastebėdami, išmokstame bemaž viską kuo puikiausiai, kuo sarkastiškiausiai niekinti – valdžią, verslininkus, kultūrininkus, t.y. – patys save.

Žmonės ir bėga iš Lietuvos dėl šios nedraugiškos, nežmoniškos atmosferos, kuri plinta kaip kokia epidemija, tarsi vis dar gyventume sovietinės kariuomenės primestose taisyklėse, kur laimi tas, kuris geriau mušasi ir keikiasi.

Pozityvaus mąstymo propaguotojas, nūnai Londone dirbantis Tomas Girdzijauskas savo „bloge“ rašo: „Lietuvio (emigranto) dilema: grįžti į Lietuvą – ten visi savi, bet labai konfliktiški… Išvyksti iš Lietuvos į platų pasaulį – ten visi svetimi. Bet daug labiau draugiški ir šilti.“

Reziumė: šiame valdžios – žiniasklaidos – piliečių kare nugalėtojų nebus: kur du pešasi, trečias jau nupeštas. Tik kuris iš mūsų tas trečias? O gal netyčia – mes visi???

V

Bet grįžkime prie Anykščių. Pirmiausia reikėtų, kad koks nors pozityvus, išsilavinęs verslininkas įsigytų pagrindinį miestelio laikraštį ir pakreiptų jį kilnių, gražių santykių puoselėjimo linkme. Turime puikių intelektualų, humanistų, kurie galėtų suteikti turinį net ir tokio stiliaus žiniasklaidos priemonei. Pvz.: ir rašytojas Rimantas Vanagas, ir buvęs „Lietuvos ryto“ žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius.

Kita mintis, kuri šauna galvon: miestelyje galėtų atsirasti muzikos – daug kasdien viešai girdimos klasikinės muzikos. Vėlgi, koks nors entuziastas, nesibodintis dirbt su ES fondais, galėtų imt ir įgarsint miestelį – kaip kažkada Kaltinėnuose buvo padaręs ten darbavęsis kunigas Petras Linkevičius. Ir teskamba tykiai ramiai Čiurlionis, Mocartas ir Bethovenas. Miestelis keistųsi savaime…

Kažkada panašų eksperimentą buvo padaręs Londono meras – viename prastesnės šlovės Londono kvartale muzikos akademijos studentai naktimis grieždavo klasiką, ir kriminalinis pasaulis negalėjo apsikęst su visu tuo. Dingo kaip į vandenį.

VI

Lietuvos „autogenocidas“ prasideda ne nuo ginklų, narkotikų, alkoholio, o nuo žodžių. Nuo tyčiojimosi iš kitaip manančių, iš kitų partijų, tautybių, religijų, netgi iš kitaip atrodančių.

Negalime panaikint patyčių mokyklose, jei tų mokinių tėvai nesąmoningai tą patį daro kasdien savo aplinkoje: skaito patyčias, komentuoja, džiaugiasi.

Tai nepateisinama net ir tuo atveju, jei patyčių objektas kokia nors p. Loreta Graužinienė ar kuris kitas valdžios žmogus. Tyčiodamiesi tik įteisinam provincialų bukumą, įrodom patys sau elementarią aksiomą – nesugebantis kurti, geba naikinti. Toks dėsnis.

Patyčių fone nebelieka kitokios kultūros – pasiūlymo, ginčo, bendro sprendimo. (Tad smagu, kad plačiai bokso mėgėjų išreklamuotuose LTV Seimo pirmininkės debatuose su p. Rita Miliūte nugalėjo ne aštriadantis sarkazmas, kaip buvo prognozuota. Beje, tikrai nesu ponios L. Graužininienės simpatikas, jei ką…).

P.S.

Baigiant. Klasikinės muzikos, kuri kada nors bus tyliai transliuojama mūsų mažuose Lietuvos miesteliuose, pertraukėlėse galėtų pasigirsti ir mūsų poetų posmai. Idant neužmirštume Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio… Idant neužmirštume, kas ir kaip.

Justinas Marcinkevičius

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,
Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.
Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,
Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.
Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.
Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant
Tie patys horizontai ir laivai.

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,
Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,
Ir taip kankinamai be tolumų ramu,
Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.