V.V.Landsbergis. Vansi

I

Yra toks magiškas priežodis, trumpinys – „vansi“. Jis kilęs iš žodžio „vadinasi“. Vartojamas, kai nenorima pasakyt nieko naujo, kai reikia palaukti, stabtelėti.

Taigi – apie ką stabtelsim šiandien? Apie tai, kas nieko naujo – kas viešai žinoma ir netgi truputį nebeįdomu. Nebent prokuratūrai, bet ir jai – vargu bau.

Spaudoje pasirodė visiems blaivesniems piliečiams jau seniai žinoma informacija, esą didžioji tėvyninė mūsų žiniasklaida esanti truputį korumpuota. Švelniai tariant… Netgi nurodyta – kur ir kokio dydžio korumpai dygsta. Slaptoje ataskaitoje Nr.000648, pateiktoje JAV Valstybės departamentui, vėliau atsidūrusioj „Wikileaks“, tarpe kitų faktų rašoma, jog „neįvardintas Darbo partijos atstovas JAV ambasados darbuotojams papasakojo, kad straipsnis pagrindiniame šalies dienraštyje „Lietuvos rytas“ jam kainuotų 25 tūkst. Lt. Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijai – 5 tūkst. Lt. „Jis nesiskundė, kad moka už straipsnius – tokią praktiką jis laiko tinkama. Politikas yra nepatenkintas tik tuo, kad jo politinei jėgai tai kainuoja brangiau“, – rašoma ataskaitoje. Jos rengėjai pabrėžia, kad perkami straipsniai pateikiami kaip žurnalistų rašiniai, ne kaip reklama.

Dokumente cituojamas buvęs žurnalistas bei tuomečio premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Vilius Kavaliauskas amerikiečiams pasakojo, kad Lietuvoje reikia „nusipirkti teisę nebūti puolamam“. „Dienraštis gali pakeisti ministrą – bet kuris dienraštis, bet kurį ministrą. Valdžios atstovai atrodo tarsi suparalyžiuoti žiniasklaidos“, – teigė V.Kavaliauskas.

Daugiausiai dėmesio slaptame dokumente skiriama dienraščiui „Respublika“. JAV farmacijos bendrovės „Pfizer“ atstovybės Lietuvoje vadovas Raimundas Voiška amerikiečių diplomatams papasakojo prieš kelerius metus sulaukęs šio leidinio savininko pasiūlymo – neva už 1 mln. litų „Respublika“ sužlugdys įmonės konkurentus. Atstovybės vadovas turėjo apsispręsti per dvi savaites.

  Dokumente rašoma, kad po dviejų savaičių pas R.Voišką atėjo žmonės iš „Respublikos“ reklamos skyriaus. Jiems buvo pasakyta, kad „Pfizer“ atsisako pasiūlymo. Netrukus po to dienraštyje pasirodė straipsniai apie žmonių mirtis nuo „Viagros“, vieno iš „Pfizer“ gaminamų preparatų. Vėliau laikraštis rašė apie išpūstas „Pfizer“ gaminamų medikamentų kainas, skurstančių ligonių išnaudojimą. Dar vėliau „Respublika“ paskelbė, kad R.Voiška pakėlė ranką prieš vaiką. Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad bendrovės atstovybės vadovas iš tiesų susikivirčijo su kaimynų berniuku. „Dienraštis nusiuntė šį straipsnį į „Pfizer“ atstovybės biurą“, – teigiama dokumente. Ataskaitoje rašoma, kad kai teisėsaugininkai ir „Pfizer“ atliktas vidinis tyrimas nenustatė, kad R.Voiška elgėsi netinkamai, „Respublika“ paskelbė, kad jis visus papirko.

Dar vėliau „Respublikoje“ buvo skelbiama, kad R.Voiška prisigėrė su tuomečio premjero patarėju ir paryčiais apšlapino restorano langą. „Pfizer“ kompanija aiškinosi, kas tuomet įvyko, bet neaptiko įrodymų, kad toks įvykis apskritai buvo.“

Paskaitai tokias ataskaitas ir imi dūmoti: o ką mūsų prokuratūra veikė tuos dvidešimt metų? Nežinojo, bijojo ar nenorėjo žinoti? Turėjo svarbesnių reikalų? Ir ką ji ruošiasi veikti dabar, kai sužinojo? Nustos bijoti? Ar atras svarbesnių, skubesnių reikalų?

O jei ir nureketuoti verslininkai vienąsyk nustotų bijoti ir parašytų, kiek ir už ką iš jų išreikalavo žiniasklaidos magnatai?

II

Apie Lietuvos žiniasklaidos vaidmenį Lietuvos degradacijos procese prirašyta išties nemažai, bet niekas nuo to nesikeičia. Verslas yra verslas. Prieš porą metelių šią problemą iš psichologinės pusės nagrinėjo G.Chomentauskas ir D.Pūras:

Nepatrauklūs ir visame pasaulyje išsiskiriantys mūsų visuomenės portreto bruožai – savižudžių, alkoholikų, „karo keliuose“ aukų, bėgančių iš šalies žmonių gausa – yra susiję su socialinio gyvenimo ypatybėmis ir mūsų psichine reakcija į jas. (…) Pesimistinis nacionalinis charakteris? Galbūt. Bet mūsų manymu, žymiai svarbesnis yra informacinis laukas, kuriame gyvename. Jį kuriame mes patys, savo nuolatinėmis kritiškomis šnekomis apie viską, kas mus supa, jį kuria valdžios vyrai nuolatiniu „krizenimu“ ir – turbūt labiausiai – panašių tradicijų persunkta žiniasklaida.

Svarstydamas galimas nerimo, negatyvizmo priežastis vienas iš mūsų pasidalijo savo patyrimu, ir jis pasirodė bendras visiems mums: „Kai grįžtu gerai pasiilsėjęs ir atsipalaidavęs iš užsienio į Lietuvą, tereikia įlipti į lėktuvą ir paimti į rankas laikraštį – iš karto širdį suspaudžia nerimas, o iš veido dingsta šypsena“. Norėdami patikrinti, ar tik mūsų, tyrimo autorių, tokia nestabili emocinė būsena, nutarėme atlikti keturių Lietuvos ir trijų užsienio (Lenkijos, Didžiosios Britanijos, JAV) didžiausių dienraščių turinio analizę. Ar skiriamės nuo jų? Tikrai taip. Pirmame Lietuvos dienraščių puslapyje spausdinamų straipsnių apie nelaimes ir nusikaltimus buvo 22,8 procento, o „Rzeczpospolitoje“ – 2,4 proc., „The New York Times“ – 2,9 proc. Atrodo, kad užkandžiui mums dažniausiai siūlomos siaubo istorijos. Ar tikrai tokias užsisakytume, jei turėtume alternatyvą?

Baigiant šį citatų koliažą, norėtųsi ką nors pasiūlyti – dėl viso nepikto… Manytina, jog Valstybė galėtų rasti kokių nors patrauklių svertų, padedančių žiniasklaidai susireguliuoti (pabrėžiu – susireguliuoti!). Tarkim, būtų sugalvotos konkrečios žaidimo taisyklės – kas žiniasklaidoje yra kas. Tada žaidėjai galėtų lengviau pasiskirstyt: kas į tabloidus, kas į humanoidus, kas į bulvarinės spaudos dirvonus, kas į nacionalinio dienraščio rinktinę… Tarkim – susirenka psichologų, dvasininkų bei rašytojų kongresas ir apibrėžia formuluotę – kas yra bulvarinė žiniasklaida? O gal geriau – kokia yra nacionalinius interesus puoselėjanti žiniasklaida. Iš aukščiau minėtos citatos irgi būtų galima pasiskolinti pirmąjį lakmuso popierėlį – negatyviųjų pirmojo puslapio žinių procentuotę. Jei neviršija 3 procentų – toji spauda atleidžiama nuo PVM mokesčių. Akimirksniu susireguliuotų ir Vainauskas, ir Tomkus. (O gal procentuotę taikyti viso leidinio turiniui – nustačius ribas, kiek negatyvios informacijos yra pajėgus per dieną suvartoti tūlas lietuvis? Neišprotėdamas…) O jei būtų pridėti ir kiti nebulvariniai lakmusai – pvz., pozityvaus arba sėkmingo pavyzdžio iškėlimas; problemos analizė, atlikta remiantis keliais nepriklausomais šaltiniais; arba principas – neviešinti problemos, kol nesugalvotas ir nepasiūlytas jos sprendimo būdas.