Vytautas V.Landsbergis, www.alfa.lt

Yra toks paprastas psichologinis žaidimas, ugdantis pozityvias nuostatas. Jeigu vaikui kas nors nepasiseka, tarkim – jį kas nors įskaudina – šiam reiškiniui privalu sugalvoti pozityvią prasmę. Žaidimo metu įvardinama kokia nors neseniai atsitikusi nemaloni situacija, o pabaigoje sakoma:

– Kaip gerai, kad tai atsitiko, nes…

Pastoviai žaidžiant šį žaidimą, ilgainiui paaiškėja, jog blogų situacijų gyvenime nebūna. O suaugus pasirodo, kad ir nelaimė, liga ar net mirtis gali taip pat pozityviai įsiprasminti mūsų gyvenime, kaip ir sėkmingi dalykai. Neretai sunkia liga susirgę žmonės konstatuoja:

– Tik dabar supratau, kad ne turtai, ne karjera, ne atrodymas yra svarbiausi dalykai, o šeima, sveikata, ramybė.

Kartais ligos metu atsiranda ir Dievas. Juk sakoma, kad liga – tai Jo laiškas neteisingai gyvenusiam arba mąsčiusiam. Teisingai laišką perskaičius, įmanomas ir pasveikimas.

Įsiminė kažkada Bernardinų bažnyčioje girdėtas kunigo Juliaus Sasnausko perskaitytas žydo vaiko dienoraštis, rastas koncentracijos stovykloje. Tame „nelogiškame“ dienoraštyje buvo dėkojama Dievui už tokį meilės pažinimą, kurį vaikas patyrė iš tėvų ir kitų kalinių koncentracijos stovykloje ir kurio nebuvo patyręs ankstesniame, „normaliame“ gyvenime.

III

Šį žaidimą pravartu žaisti ir suaugusiems. O ką, jei reikėtų pratęsti šiuos sakinius:

Kaip gerai, kad Lietuvoje yra toks politikas Viktoras Uspaskichas, nes…
Kaip gerai, kad europarlamentaras Tomaševskis siūlo lietuviams integruotis į Lietuvą, nes…
Kaip gerai, kad kovo 11-osios eitynių metu skambėjo šūkis „Lietuva lietuviams“, nes…
Kaip gerai, kad Baltarusijoje, netoli Vilniaus netrukus atsiras atominė elektrinė, nes…
Kaip gerai, kad Lietuvą ištiko krizė, nes…
Kaip gerai, kad Lietuvą tiek metų valdė socialdemokratai, nes…
Kaip gerai, kad Lietuvą dabar valdo A.Kubiliaus vadovaujama koalicija, nes…
Kaip gerai, kad iš Lietuvos svetur išvažiavo tiek daug Lietuvos piliečių, nes…
Kaip gerai, kad turguose galų gale atsiras kasos aparatai, nes…
Kaip gerai, kad anoniminis komentatorius „Jonas“ gali nuolat nebaudžiamas rašyti paranojiškus antisemitinius komentarus, nes…
Kaip gerai, kad aš gyvenu Lietuvoje, nes…
Ir t.t.

Prieš septynerius metus, kurdamas filmą „Dabar ir mūsų mirties valandą“, filmavau komas ar kitas ekstremalias situacijas išgyvenusius žmones. Tame filme alpinistas Vladas Vitkauskas pasakoja kaip kartą, krisdamas į bedugnę, jis „netyčia“ įstrigo ledo properšoje ir liko gyvas:

Kartais atrodo, kad mirtis, apie kurią normaliam gyvenime dažniausiai net nekalbam, neegzistuoja, kol su ja nesusiduri. 30 metų išgyvenus kartu su kalnais teko patirti akimirkų, kai suprasdavau, kad likti gyvam nėra jokios vilties. Tarkim – kai kritau nuo Komunizmo viršukalnės, nuo pusaštunto kilometro – lėkiau pusantro kilometro ledo siena. Tada krisdamas supranti, kad jau nieko negali pakeisti – šis jausmas iš tikro lydi žmogų visą gyvenimą. Tų amžinų dalykų – dangaus ir Dievo, Kosmoso ir gamtos dėsnių – pakeisti tu negali. Kai tai supranti, tada esi visiškai ramus net ir lėkdamas į mūsų vadinamąją nebūtį.

Bet… per tas kelias akimirkas, sekundes ar trumpas minutes gali pajausti, kas svarbiausia buvo tavo gyvenime. Ir tuo atveju, apie kurį kalbu, man labiausiai perštėjo širdį ir sąžinę, nes supratau paliksiąs mažus vaikus, kuriems jaučiausi reikalingas. Ir tai atrodė kaip didelė nuodėmė, kad žūstu dėl užmojo ne pagal savo nosį.

Bet vėl, kai per stebuklą likau gyvas – po ilgų apmąstymų, trukusių ne valandą ir ne dieną, supratau, kad galioja amžinos tiesos, tikrieji dėsniai: jeigu tikrai supranti savo nuodėmę ir jeigu atlieki tikrą atgailą – gali įvykti ir stebuklas. Kaip man tada ir atsitiko.

Vingio parke per kažkurį Sąjūdžio mitingą įvyko nedidelis metereologinis stebuklas – nuo ryto purškęs lietus, parke susirinkus daugiatūkstantinei miniai, netikėtai nustojo ir išlindo saulutė. Mitingui pasibaigus, debesys vėl užsitraukė ir lietus lijo toliau.

Lietuvos partizanų atsiminimuose irgi randama mistinių sutapimų – pvz., kai partizanams ankstyvą rytą reikėję išsiveržti iš pasalos, miškan nusileido tirštas rūkas ir jie sėkmingai pabėgo.

Kokie tai reiškiniai? Gali pasirodyti, kad tai laimingi sutapimai, atsitiktinumai ar stebuklai, bet žmogiškasis protas linkęs ieškoti logikos net ir stebukluose. Juk kas galėtų paneigti, kad geri arba blogi dalykai gyvenime įvyksta kaip atlygis už darbus ir mintis. Jeigu aukštesnės jėgos laimina mūsų poelgius, jos sustabdo lietų, atsiunčia rūką, o jei nelaimina – atsiunčia sausrą, tvaną, ligas, karą arba pokarį.

Kitas šio žaidimo etapas būtų bandymas suvokti aukštesniųjų jėgų poelgio logiką – kodėl siunčiamos tokios dovanos arba išbandymai. Anksčiau minėtas Sąjūdžio mitingo atvejis paprastas ir aiškus – tikintis žmogus sakytų, kad Lietuvos laisvės procesas buvo užsitarnautas (t.y. palaikomas dieviškųjų jėgų ir sveikinamas.) Tąsyk žmonių vienybė ir meilė, gražios jų mintys, nukreiptos į taikų laisvės troškimą, padarė stebuklą.

Galbūt aukštesniųjų jėgų elgsenoje esama tokios pat pedagoginės logikos, kokia vadovaujamės ir mes, auklėdami savo vaikus? Jeigu vaikas geras – jis gauna dovanų (geri Sąjūdžio žmonės gavo dovanų Lietuvos Nepriklausomybę), o jeigu žmonės negeri, bedvasiai – gauna krizę, emigraciją, bedarbystę… Gal Sibiro tremtys, vadovaujantis tokia logika, irgi buvo duotos kaip pamoka, kad išmoktume labiau mylėti vienas kitą, dalintis paskutiniu duonos kąsniu.

P.S.

Kartais tūli pranašai ima pranašauti, jog 2012 metais gali totaliai sutrikti bankų sistema, dingti pinigai, elektra bei sustoti visi įprasti ekonominiai bei socialiniai procesai. Jei iš tiesų bus grįžta į natūralių mainų laikus, turėsime progos išmokti seniai užmirštų amatų, bičiulystės, o arkliukas su karvute ir vėl taps geriausiais žmogaus draugais.