V.V.Landsbergis: Garliavoje – bukas teisuoliškumas ir jėga

Visų pirma, manau, kad visuomenės susipriešinimas prasidėjo gerokai anksčiau – pokario metais, tremiant žmones, integruojant išdavikus ir t.t. Jau tada visuomenė buvo suskaldyta į tuos, kuriems rūpėjo laisva Lietuva, ir tuos, kurie ėjo laisvą Lietuvą naikinti, tikėdamiesi naudos ir pasipelnymo. Tos dvi aktyviau veikiančios grupuotės (partizanų-stribų) lydėjo visą XX amžiaus antros pusės Lietuvos istoriją. Tik vieni buvo išnaikinti, ištremti, o kiti tapo valdžia, biurokratais, žurnalistais,  teismais. Laisvos, neparsiduodančios, partizaniškos mąstysenos žmonių šiose sferose itin reta.

Pokario metu atsirado ir dar vienas skilimas – tarp apsisprendusių žmonių ir pasyviai laukusių, kuo čia viskas baigsis. Gal kaip nors susitvarkys? Ši pasyviųjų grupuotė buvo (ir yra) bene didžiausia. Vėliau būta pavienių disidentų, kunigų, romuviečių, buvo Romas Kalanta etc. Tad sovietmečiu tos dvi oponuojančios pokario grupuotės irgi išliko, tik pakeitė pavadinimus. Vienoje barikadų pusėje buvo žmonės, nebijantys generuoti laisvos Lietuvos idėją, o kita pusė – ją išjuokiantys, naikinantys. Trečia grupė – prisitaikę, laukiantys arba „net ir tuo metu dirbę Lietuvai“.

Čia ir matyčiau esminę takoskyrą Lietuvoje, kuri šių dienų valstybei yra visiškai nebenaudinga. Nesinorėtų būti nei vienoje barikadų pusėje, nors prijaučiu partizaniškajai genčiai. Tačiau turime susitarti ir su stribiškos mąstysenos žmonėmis, kaip tai bebūtų keista.

Kuo pasižymi ši mąstysena? Buku teisuoliškumu ir jėga. Turto ir malonumų troškuliu. Ji veikia terorizuodama, įvarydama baimę, niekindama kitaip galvojantį, abejojantį, ieškantį tiesos. M.Bulgakovo „Šuns širdy“ ar T.Abuladzės „Atgailoj“ šie tipažai labai lengvai atpažįstami. Jie atpažįstami ir mūsų teisėsaugoj, žiniasklaidoj, politikoj.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statydamas spektaklį „Bunkeris“ bandžiau nagrinėti šių dviejų galvosenų konfliktą – sakančių tiesą, nebijančių kovoti ir kitų, galvojančių apie asmeninę naudą, karjerą. Pagrindiniu personažu pasirinkau Kostą Kubilinską – gabų, gražų poetą, parašiusį nuostabių dalykų vaikams, bet išdaviką, kuris įdavė sovietų saugumui savo buvusius bičiulius partizanus ir porą jų nušovė. Vien dėl to, kad būtų pripažintas ir spausdinamas. Niekas nagų nelupo, nekankino.

Pokario traumos tema Lietuvoje mažai tesprendžiama, nors Norvegija ir kitos Europos šalys, patyrę tik kelis metus okupacijos –  sąmoningomis pastangomis visa tai per porą dešimtmečių išsigydė. Mes tebesergam, negalėdami atleisti nei sau patiems, nei kitiems. Bene akivaizdžiausiai tai liudija skausmo ir pagiežos pritvinkę internetiniai komentarai – štai kas beliko iš didvyrių žemės.

Lietuvai buvo siųsta susitaikymo ir prisikėlimo galimybė – a.a. Stasys Lozoraitis. Tai žmogus, galėjęs suvienyti tas dvi puses, neatstumdamas ir neatstovaudamas nei vienai, bet ieškodamas, kas gero yra tiek vienoje, tiek kitoje pusėje, leidžiant atsiskleisti skirtingoms patirtims. Ir gerosioms komunistų savybėms – juk tokių savybių jie irgi turi.

Beje, skaitant atsiminimus apie partizanus, kartais aptinkamas paradoksalus gerojo stribo pavyzdys, kuris įspėja žmones, kad bus trėmimai – bėkite iš namų, slėpkitės, o po mėnesio kito galėsite grįžti. Kaip partizanų pusėj buvo neišlaikiusiųjų garbės kodekso, taip ir stribų pusėj atsirasdavo žmonių su sąžine, kurie pasirinko šią tarnybą, nes tiesiog neturėjo ką valgyt, ieškojo darbo…

Prisimenu studijas Gruzijoje. Kai mokėmės kino scenarijaus rašymo subtilybių, vienas pagrindinių principų buvo tas, jog negalima apie kito pasakytą nuomonę sakyti, jog ji kvaila ar niekam tikusi. Galima sakyti – aš turiu kitą, gal geresnį variantą, siūlymą. Apsvarstykime…

Jeigu tokiu būdu būtų rašomas ir visos Lietuvos valstybės scenarijus, siūlant geresnį patarimą, susirenkant ir pasitariant, koks šioje situacijoje sprendimas pats geriausias, kad neįskaudintume, neįžeistume kitaip galvojančių žmonių, tai sukurtume tikrą parlamentinę valstybę, kurios šiuo metu, deja, neturime. Dabar turime buldozerius, kurie verčia prieš tai buvusio buldozerio suverstus kalnus ir tai vis kartojasi. Ateis Uspaskichas su Paksu ir išvers viską, ką statė ši koalicija. Iš principo. Iš traumos…

Klonio gatvės istorija parodė, kad ir ten buvo panaudotas buldozerinis problemos sprendimo principas ir būdas. Ne susitarimo principas, kuris šioje labai subtilioje situacijoje, turėjo būti naudojamas.

Yra senas posakis – „Kai pabūklai kalba, mūzos tyli“. Ir Lietuva šiuo metu nėra kuriama, joje vyksta klanų karas. Paskutinę dvikovą stribiškasis klanas laimėjo, jis atstovavo sausąją įstatymo raidę, o žmonės, kurie atstovavo širdies, nuojautos Lietuvą, prašančią sulaukti daugiau aiškumo, buvo paniekinti, išprievartauti, jų nuomonė atmesta. Lietuvoje jie pasijuto labiau svetimi.

Ir aš pats nebežinau, už kurią partiją reiks balsuoti, anksčiau buvo daugiau aiškumo, kurios partijos padorios ar bent padoresnės. Dabar to jau nežinau.

Ar neatrodo, kad tas stribiškasis, ar VSD, vadintas „valstybės valstybėje“, ar kartais minimas ir pedofilų, klanas vis ima viršų virš „širdies ir nuojautos Lietuvos“? Ko trūksta, kad širdies Lietuva plaktų stipriau ir kraujo apytaka būtų geresnė?

Man atrodo, kad esame laukiniai blogąja prasme, nes mums visada reikalinga auka. Tik tada, kai mūsų dievai „suvalgo“ kokį žmogų, vaiką, ar Loretą Asanavičiūtę, tik tada žmonės sukyla, tampa nepatenkinti, ima ieškot teisybės. Kai piktieji dievai pasisotina, tai atrodo, kad viskas stoja į savo vietas.

Neseniai Keturnaujienoje (Šakių raj.) mirė Anelė Matijošaitė, regėtoja, bendravusi su Dievuliu. Sovietiniais laikais KGB davė komandą išgriauti jos namelį, kuriame ji Dievuliui meldėsi, ir to namelio vietoje pastatyti aerouostą. Ji lakstė paskui vyrus, griaunančius jos namą, sakydama: „Nedarykite to, aš ne dėl savęs, aš dėl jūsų bijau“.

Man lygiai taip baugu stebėti ir Garliavos operacijos vykdytojus Manau, kad yra kažkoks aukštesnės valios egzistavimas, kad ir kokie ateistai bebūtume… Šiomis dienomis reikėtų nuoširdžiai melstis už tuos įsakymo vykdytojus, kad jiems nieko neatsitiktų. Nes visgi yra (buvo) pažeisti doros, tyrumo principai.

Kai ginamas vaikas, tai ginamas tyrumas. Tai buvo lietuvių tautos esatis ir jokie okupantai negalėjo mūsų dvasiškai sužaloti, nes buvome daugmaž padorūs. Praradę tai, iš ko dabar tyčiojamasi – rūtų vainikėlių, papročių, tautosakos, nekaltumo – mes tampame niekuo. Ir tie žmonės, kurie protestavo Garliavoje, tiek ir tenorėjo pasakyti. „Mes norime tyrumo, ištyrinėkite visą šitą bylą ir duokite atsakymą.“

Aš nežinau, kaip viskas ten yra iš tikrųjų, nes nesu nei teisėjas, nei prokuroras, neturiu reikalingos kompetencijos, tačiau jei man pasakytų K. Motieka, V. Greičius, ar prisiekusiųjų taryba, – t.y. žmonės, kuriais pasitikiu, nurimčiau. Jei jie pasakytų, kad nėra jokių pedofilų klano, tai atsiprašyčiau, kad taip galvojau, nes buvo grandinė įvykių, leidusių spėti, kad įvairios keistos mirtys nėra atsitiktiniai dalykai. Tai leido įtarti, kad būta subtiliai režisuotų dalykų.

Tačiau dabar to nėra, tad lieka įspūdis, jog visa tai – netyra.  Kodėl dieną prieš pedofilijos bylos svarstymą, paimama pagrindinė liudininkė į tą stovyklą, kuri galimai dalyvavo tvirkinimo veiksmuose? Tokie dalykai itin keistai atrodo. Tam, tikriausiai, kad kažko nebūtų pasakyta. Arba būtų pasakyta taip, kaip reikia… (Tik tiek gerai, kad bent mergaitės parodymai jau nufilmuoti.)

Mes negalime teisti, bet turime teisę stovėti arti ir žiūrėti vykdytojams į akis. Ir laukti aiškumo, sugražintos vilties, tyrumo. Ir tikėtis stebuklų, jog ir Kubilius vieną dieną gali pabusti, pradėti jaustis Lietuvos dalimi ir paaiškinti žmonėms, kas ir kodėl čia vyksta, idant vėl atsirastų pagarba Lietuvos valdžiai.