Eidamas septyniasdešimtuosius metus Vilniuje netikėtai mirė poetas Vytautas Skripka.
Vytautas Skripka gimė 1943 metų gegužės 20 dieną Laičiuose, Molėtų rajone. Mokėsi Alantos vidurinėje mokykloje, 1962 metais baigė Vilniaus miškų technikumą, dirbo miškininku. Vėliau Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, dirbo „Literatūroje ir mene“.
Pirmieji eilėraščiai spaudoje pasirodė 1960 metais, o debiutavo 1969 metais poezijos rinkiniu „Dangiškos eglės“. Nuo 1976 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Parašė ir išleido 23 eilėraščių rinkinius: „Jūros klėtys“ (1972 ), „Medžio mokyklėlė“ (1972), „Saulės obuolys“ (1975), „Balandžio rytas“ (1977), „Kantrybės medis“ (1977), „Giedras mano rūpestėlis“ (1979), „Žinia“ (1981), „Pavasario skudutis“ (1982), „Tėviškės langas“ (1984), „Žvaigždynų ratas“ (1985), „Perveža“ (1985), „Žuvusių žvaigždės“ ( 1985), „Tėvų namai“ (1988), „Lenktas marių mėnulis“ (1988), „Koplytėlė šiaurėje“ (1990), „Nakties viduramžiai“ (1996), „Vigilijos“ (1997), „Rytas su senstančiu imperatoriumi“ (1998), „Vienas“ (2002), „Užmigo žemė“ (2002), „Ramu kaip prieš mirtį“ (2005), „Mažoji rinktinė“ (2007), „Birželio sodai“ (2008). Už poezijos rinkinį „Vigilijos“ poetas buvo apdovanotas Pauliaus Širvio literatūrine premija (1997), o 2008 metais už eilėraščių knygą „Mažoji rinktinė“ jam buvo suteiktas Antano Miškinio premijos laureato vardas.
Ankstyvuosiuose Vytauto Skripkos rinkiniuose vyravo Rytų Aukštaitijos giedančių miškų, švedkapių tyloj dainuojančių bičių, sidabrinės beržo lingės metaforizuotas gamtovaizdis, persmelktas įstabumo lūkesčio.
V. Skripkos rinkiniuose vyrauja Rytų Aukštaitijos giedančių miškų, švedkapių tyloj dainuojančių bičių, sidabrinės beržo lingės metaforizuotas gamtovaizdis, persmelktas įstabumo lūkesčio. Lyriškai išskaidrintas gamtos aprašymas reflektuoja pakylėtą būseną. Pasak Vytauto Kubiliaus, vėlesniuose V.Skripkos eilėraščiuose kalbėjimo monotoniją išsklaidė užsimezgusi egzistencinė refleksija apie „netesėjusiųjų kartą“ ir žmogų „nugalėtu veidu“, atsirado vaizdo daugiasluoksniškumas, lyrinės potekstės įtampa, energingesni kompozicijos judesiai, grindžiami griežta ketureilio disciplina ir kontrastiškais deriniais, giminingais Henriko Radausko poetikai“.
Vytauto Skripkos eilės
***
man buvo likusios
smulkmena trupmena liekana
nubudau
būdamas šešiasdešimties
supratau
kad jau nebegalėsiu skaityti
rašyti kalti į sieną vinių
didžiuliai gabalai miego
nuo pečių ir rankų
krito į žemę
apie gyvenimą
strofose tropuose
ar andriuškevičiaus tarpuose
nerealu buvo andai galvoti
„Literatūra ir menas“, 2004-07-09 nr. 3009
***
dievinau šaltas spalvas
niūrius ir
chaotiškus debesis
rudenio drumzlinus vandenis
vėją
kranklius viršum vakarėjančio lauko
nors buvo jinai
pagyvenusi moteris
bet aš mylėjau ją
labiau
kaip jaunystėje
„Literatūra ir menas“, 2004-07-09 nr. 3009
***
plaktukas
kurį rankoj laikai
ir kali
o tiek mažai težinai
apie kotą medinį
apie patį plaktuką
metalo kokybę
apie istoriją jojo
ir priešistorę
o kali su juo į sieną vinis
visą savaitę
o žodžių per daug
o tylos niekada negana
plaktukas
kurį rankoj laikai
ir kali
„Literatūra ir menas“, 2004-07-09 nr. 3009
***
2004 metų
gegužės 30-osios
naktį
sapnuoju
kaip
nulekia
mano galva
nuo pečių
ir nubundu
neparašysiu daugiau
nė eilėraščio
„Literatūra ir menas“, 2004-07-09 nr. 3009
***
nes būtina kartais gyventi
ateina keliu dar neįžiūrėt
edipas orfėjas gal hermis
nes būtina kartais gyventi
ateina keliu dar neįžiūrėt
motiejus romasius gal jonas
padvelkia žinia romanu suba
rimais pamokymais (argi tie
žmonės judėtų iš vietos
į vietą tik šiaip sau)
2002 04 27, Skripka, Vytautas. Užmigo žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Gelspa, 2002.
***
adyti odytė
pasvirę nualę nuvytę
ne ramdo o plyti prieš kosmosą didį
nu
si
žu
dy
ti
2001 04 23, Skripka, Vytautas. Užmigo žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Gelspa, 2002.
***
nėra čionai metafizikos
praėjus šitiekai metų
puikiausiai matome pabaigą
tik neįžvelgti pradžios
2001 04 25, Skripka, Vytautas. Užmigo žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Gelspa, 2002.
Vienišos kapinaitės
I
Po dangumi
Po dangumi
Po tylinčiu
Tautos dangumi
Šaukėnų
Užmirštas
Kaimas
II
Miegoti
Mažo miestelio kapinaitėse
Kol užmirštas būsi
Kol tapsi
Niekieno akimis
Neįskaitomas
III
Mano motina ilsis
Prie miško
Giliai po žeme
Kažin ar
Norėtų jinai
Kad aš šiam
Pasauly
Ilgam užsibūčiau
IV
Ra
dome
Vyrišką
Tobulą
Laisvę
Sudervės
Mažose
Kapinaitėse
V
šūdinas
laikas
regėjau
ištisą
amžių
rašysiąs
poeziją
o
štai
negaliu
daugiau
nė
eilutės
www.tekstai.lt
***
pagimdyti vienam genijui
reikia daugelio milijonų
žmonių
antkapių dirbtuvėlė
akmenys garsas metalo
čia kažkada tik kažkodėl nesinori to prisiminti
liniuotę medinę liniuotą
išeidinėdamas į namus dar visai neseniai ir būsiu
pamiršęs
2003.IV.20, „Literatūra ir menas“, 2003-05-16 nr. 2950
***
išgyvenęs daugiau kaip
dvidešimt metų ir
mirsiu Užupyje
iš abiejų kelio
pusių rudenio kalvos
todėl negirdėsime
grigališkųjų Bernardinų
koplyčios choralų
tik kelias
miglotas
lyg Pasija
„Literatūra ir menas“, 2008-02-01 nr. 3175
***
debesų neregėti
neries dešiniajame krante
auga dangoraižiai
vasara traukiasi
brangsta kas metai
vanduo internetai
ir dujos
Vytautas miršta
„Literatūra ir menas“, 2008-02-01 nr. 3175
