Mirė Lietuvos Dainius Marcelijus Martinaitis (video)

Balandžio 5 d. apie 21 val., Vilniuje po sunkios ligos sulaukęs 77 metų mirė mirė eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Lietuvos Dainius Marcelijus Teodoras Martinaitis. Kovo 31-ąją 77-to gimtadienio išvakarėse poetą ištiko insultas.

M.Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 d. Raseinių rajone, mitologiniame Paserbentyje.

Jauną pavasarį gimiau Serbentos upelėj.
Patiesta drobe parėjau į namus,
susiradau dirbančius tėvą ir motiną,
į rankas įsitvėriau ir ėmiau augti –
nuo pavasario iki pavasario.
Gailile raso (1990)

1964 baigė Vilniaus universitetą ir darbavosi įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1980-ais pats ėmė dėstyti gimtajame Vilniaus Universitete. Nuo pirmųjų Sąjūdžio įkūrimo dienų  įsijungė į  Sąjūdžio veiklą. 1989 nuo Sąjūdžio buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 buvo Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininku, o 1998 m. pats tapo Nacionalinės premijos laureatu.

Išleido kelias dešimtis poezijos ir eseistikos knygų. Garsiausios iš jų: „Debesų lieptais” (1966), „Akių tamsoj, širdies šviesoj” (1974), „Kukučio baladės” (1977 ir 1985), „Toli nuo rugių” (1982), „Atmintys” (1986), „Tolstantis” (2002), „K.B. Įtariamas” (2004 ), „Prilenktas prie savo gyvenimo” (1998), „Tylintys tekstai” (2006), „Mes gyvenome” (2009). Parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados” (1984, rež. G.Lukšas). Poetas vertė Ch.Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos – ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Čia tik maža dalis tų darbų, kuriuos įveikė M.Martinaitis.

M.Martinaitis apie savo knygą „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010):

M.Martinaitis apie Sąjūdžio vertybes ir apie LPS iniciatyvinės grupės klubo veiklą LTV Laidoje „Atgimimo banga“:

LRT laida „Kūrybos metas“ (2000) apie poetą M.Martinaitį:

M.Martinaičio kalba Visuomeninio Diskusijų Forumo III susitikimo metu 2011 vasario 22 d. :

M.Martinaitis: „Išmokti būti piliečiais nėra taip paprasta“ (kalba pasakyta Seime 2012 m. Kovo 11-osios minėjime):

Marcelijaus Martinaičio žodžiai:

***
Lyg būtume praradę dangų – išsiskyrėm.
Už kapinių aušra rugpjūčio geso…
Kas sau nuėjome nuo vienas kito – mirę,
palaidoję viens kitą ir užkasę.

Pamatėm pomirtinę žemę – daug gražesnę.
Ir buvo liūdna, kad neturim sielų
vėl susitikti, iš beprasmio
gyvenimo – du prisikėlę.

Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

***
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…

Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.

Martinaitis, Marcelijus. Atmintys: Lyrika. – Vilnius, Vaga, 1986.

***
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš spalvų, balsų ir spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.

Tu numegzk man tai, ką myliu,
Ir pavasarį – kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.

Tavo numegztu keliu pareisiu, pasėdėsiu
Toks išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų..
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų,
Vienadienių ir lengvų draugų.

Tu pavasarį numegzk – kaip tūkstantį malūnų
Ant krantų ir ant kalvų žalių.
O jei kartais… Juk žinai, kaip būna –
Tu užklok mane keliu.

Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

***

Aukojimas

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
– – – Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.

Martinaitis, Marcelijus. Saulės grąža: Eilėraščiai. – Vilnius: K. Požėlos spaustuvė, 1969.

M.Martinaitis, Tau ačiū Tėvyne (punskas.lt video):

Velionis bus pašarvotas balandžio 7 d., sekmadienį, Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Atsisveikinti su poetu sekmadienį bus galima nuo 10 iki 22 val., pirmadienį – nuo 9 val.. Karstas išnešamas pirmadienį 14 val. M. Martinaitis bus palaidotas Antakalnio kapinėse.