„Šitas balandžio sniegas sujaukė gamtą, Velykas ir gyvenimą“, – sakė Marcelijus Martinaitis prieš pat Šv. Velykas, kai „Valstiečių laikraščio“ žurnalistai aplankė jį namuose Vanaginės kaime, netoli Vilniaus. Tada buvo likusios vos kelios dienos iki to lemtingo sekmadienio, po kurio poetas jau nebeatsigavo. Sunku patikėti, susitaikyti su tuo, juolab kad jis švenčių išvakarėse buvo tokios giedros nuotaikos, kaip visada tokiu metu skutinėjo margučius…
Išlydėjo mus stovėdamas savo namelio tarpdury, galva liesdamas staktą, toks aukštas, besišypsantis, languotais monteriškais flanelės marškiniais, baltai apšviestas kovo saulės, dar šūktelėjo, kad nepaslystume leisdamiesi apledėjusiu takeliu…
Užvakar didį poetą į paskutinę kelionę lydėjo visa Lietuva. Iš Šventų Jonų bažnyčios Vilniuje, aidint varpams, pro gimtąjį Universiteto filologijos kiemą, jau nukirstą legendinį filologyno beržą, kurį Marcelijus taip mylėjo, į Antakalnio kapinių Menininkų kalnelį…
Gyvenimo triumfas
Visiems mums netikėta M.Martinaičio mirtis – sukrėtimas, nenusakomas praradimas. Tačiau pats poetas jaukinosi ją nuolat, mirtis buvo nuolatinė jo kūrybos palydovė, jo eilėse šmėžuojanti nekviesta viešnia. Poeto laidotuvių dieną ėmė taip gausiai, beviltiškai snigti, kaip jo eilėraštyje „Žiema ir mirtis“:
Taip sninga, / lyg žinočiau, / kad manęs jau nėra, taip graudžiai gera / nuo prabėgusių metų – lyg seniai / mane pakasė jauną / su mylima prie širdies (Poezijos almanachas, 2005).
Tačiau visa M.Martinaičio poezija – tai gyvenimo triumfas giltinės akivaizdoje. Nors ir labai nelengvai pasiektas.
Paserbenčio kaimo vaikėzas pirmiausia išgarsėjo tuo, kad gebėjo peršokti karvę ir pats sau netikėtai laimėjo iškart du prizus respublikinėse šuolių į aukštį varžybose, tačiau profesionaliu sportininkų netapo. Buvo ir elektromonteris, „velnio nagais“ ginkluotas, sliuogdavo telefono ryšio stulpais, tačiau netrukus jį paviliojo kitos efemeriškos aukštumos. „Kai patyriau, kas yra poezija, susigadinau sau gyvenimą…“ – juokavo M.Martinaitis, rašęs, kad „įsitraukti į poeziją yra lyg prasigerti“, tai reiškia „žodžio radiacija save apšvitinti ir nežinia ir kur sugrįžti švintant“. Tačiau mums jo poezija ir švietė, ir šildė tamsiausiu laikmečiu metu. Guodė švelniai iki ašarų, iki juoko pro ašaras – ilgus metus, sovietmečiu ir dabar. Ir švies, kol bus gyvas bent vienas, gebantis skaityti lietuviškai.
Kalbos sargybinis
Gimtąją kalbą poetas mylėjo kaip motiną, bet nemanė, kad ji tinkama tik kaimui apdainuoti, kad dera pavydžiai slėpti ją už pečiaus, kad ginkdie neišniekintų atslinkę kokie įžūlūs globalistai. „Šiandien lietuviškai galime išsiversti kiekvieną tekstą, net japonų kalbos. Apie sudėtingiausius mokslo dalykus galime kalbėti ir aiškinti lietuviškai… Lietuviškai jau galime dalyvauti pasaulyje, net Briuselyje viena iš oficialių kalbų yra lietuvių. Šitokiu būdu yra pripažįstama mūsų tarptautinė tapatybė“, – sakė jis viename interviu.
Tačiau įspėjo, kad kalba yra riba, kurią peržengę prarasime patys save. „Paradoksas, bet okupacijos, persekiojimai apnuogina tai, ko žmogus jau negali peržengti neprarasdamas savo tapatybės, įsitikinimų ar net žmogiškumo. Tauta, atsidūrusi ties paskutine išlikimo riba, tampa labai vieninga, susitelkia, kai atsidengia tai, kas yra svarbiausi išlikimo, gyvenimo dalykai: kultūra, kalba, religija ir pan. Tai riba, už kurios ir jos pačios gali nelikti“ , – kalbėjo sakė M.Martinaitis viename viešame pokalbyje. Ar dabar, kai prarasti pinigus banke tapo baisiau nei prarasti gyvybę, mums šitai rūpi? Pats jis tarsi kareivis sergėjo tą svarbiausią mūsų valstybės sieną. Sergėjo taip , lyg būtų triskart pasirašęs priesaiką, apie kurią viename eilėraščių kalbėjo:
„Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo, / už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus – / Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo / pasirašyk tris kartus.“
Kukutis gyvesnis už Leniną
Kai kam ir dabar galbūt neramu, kodėl sovietmečiu M.Martinaičio poezija nekliuvo, kodėl jo nepasodino už tą Kukutį, neuždarė į beprotnamį, kur pats „Žmogaus“ autorius E.Mieželaitis neva buvo miežio grūdu pasijutęs. Gal Marcelijus „stogą“ valdžioje turėjęs? Pats poetas yra atvirai prisipažinęs, kad panašių klausimų kildavo ir jam pačiam. „Ir anais laikais po kokio literatūrinio renginio kas nors priėjęs paslaptingai klausdavo manęs: „Kaip tas Kukutis praėjo?“ O „praėjo“ be didelių nuostolių. Gyvenime būna keistų dalykų, kurių ne tik aš negaliu paaiškinti. Prisimenu, mane pasikvietė leidyklos vyriausiasis redaktorius, peržiūrint tas paslaptingo skaitytojo pastabas, man netikėtai pasakė maždaug taip: „Tegu eina tas kvailys, kas jį rimtai besupras!“
Tačiau tauta suprato kaip dera. „Tas Kukutis už Leniną gyvesnis!“ – prisimenu, džiaugėsi mano tėvas, skaitydamas 1977 m. pasirodžiusias „Kukučio balades“. O jų autorius vėliau spėjo, kad tai Kukutis už jį būdavo sodinamas, slapstėsi nuo cenzorių pomirtiniame pasaulyje, iš kur sėkmingai grįždavo su špyga kišenėje… Išeitų, kad M.Martinaičio „stogas“ ir buvo tas kvailys, žemaitis Kukutis, gelbėjęs jį nuo beprotnamio ir kitokių represijų sovietinėje absurdo tikrovėje, kai, anot poeto, protingiausi žmonės buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines.
Apsilankymas Vanaginėje
M.Martinaitis gebėjo diskutuoti sudėtingiausiomis temomis, gvildenti opiausias nūdienos problemas, bet buvo kaip reta malonus ir nuoširdus žmogus. Jis ir pats yra pripažinęs, kad kur kas mieliau jam šnekėtis ne apie aukštas materijas. Jo paprastumas buvo kerintis.
Taigi ir Vanaginėje tada kalbėjomės ne apie politiką ar poeziją, o apie ūkiškus, kasdienius dalykus: tėvų namelį, perkeltą iš gimtojo kaimo, poetui mielesnį nei butas Senamiestyje, nes ten trūksta oro ir tylos. Apie vandenį, kurio čia, bevandenėje vietoje, yra tik šuliniuose, užtat labai skanaus… Apie sodo kaimynus, kurie gal ir pernelyg arti, užtat labai geri… Apie margučių raštus ir spalvas, tokias žemaitiškai santūrias, o tie raštai ateina beskutinėjant, iš debesų ar iš galvos, todėl niekaip negali būti pakartoti…
Kalbėjomės apie poeto anūkus ir proanūkius, ir buvo matyti, kad jam ši tema ypač maloni: vardijo, kas kur mokosi, ką dirba, gailėjo tų menininkų, kurie, kaip ir jis pats, „susigadino gyvenimą“ užuot darę karjerą. Tačiau jais ir labiausiai didžiavosi, kaip štai anūku animatoriumi, kuris „gerai paišo filmus, bet iš meno nepragyvena, tad iš reklamos prisiduria, bet broko nedaro, o tai svarbiausia…“ Didžiavosi ir žentu, kuris, ilgai tylėjęs, galop išguldė prisiminimus apie lemtingus Lietuvai sausio įvykius į knygą (kalbama apie Artūro Skučo, buvusio Aukščiausiosios Tarybos apsaugos vadovo, pernai išleistus „Pėstininko užrašus“ – aut. past. ). „Dabar, kai jau laisvė, tiek didvyrių atsirado, visi mušasi į krūtinę Nepriklausomybę gynę“, – nepiktai šaipėsi poetas. Ir džiaugėsi, kad žento knyga išleista 1 000 egzempliorių tiražu: nepasiekiamas skaičius poezijos ar meno knygoms! „Nepaisydami to, šiame namelyje su žmona menotyrininke įsteigėme tokį knygų rašymo fabrikėlį“, – prisipažino. O mes, išvydę pagrindinę to fabriko mašiną – seną kompiuterį mirgančiu ekranu, net susigėdome: kaip didis poetas gali tokia griuvena rašyti?
Beržas kaip relikvija
Namelio šeimininkas vertybes suprato savaip. Atsisveikindamas parodė relikviją, kabančią namo prieangyje – beržo Vilniaus universiteto filologyno kiemelyje, jau nupjauto, piešinį su eilėmis. „Va, tą beržą nors šitaip išsaugojau. Et, kiek čia visko po tuo beržu būta, kiek kvailiota!“ – atsiduso valiūkiškai šypsodamasis. Ir pridūrė, kad galbūt ir jis kaltas, kad Lietuvoje tiek daug jaunų poetų, panašiai susigadinusių gyvenimą, bet užtat yra ir labai gerų…
Prieš pat Šv. Velykas „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintame paskutiniame pokalbyje su poetu, jo paties užrašytame tuo senuku kompiuteriu, nedrįsau pakeisti nė vieno žodžio. Tačiau šventvagiškai pakeičiau patį teksto pavadinimą „Kaimas yra didžiausias tautos kūrinys“ į kitą, kuris man atrodė kur kas aktualesnis: „Poetai į pensiją neišeina“.
Dabar telieka pridurti, kad M.Martinaitis ir mirė savo poste, tarnaudamas Tėvynei. Nesulaužęs priesaikos, jaunystėje pasirašytos triskart ant žalio lapo, nors ir nesulaukęs smarkiai vėluojančio pavasario. Jo karstą, uždengtą trispalve, į paskutinę poilsio vietą nešė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai.
