„Brangūs Sausio 13-ąją žuvusių laisvės gynėjų artimieji, Jūsų Ekscelencija Prezidente, Jūsų Ekscelencija Seimo Pirmininke, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, Seimo ir Vyriausybės nariai, posėdžio viešnios ir svečiai, mieli tautiečiai,
Didžiuojuosi tuo, kad gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje – pasaulį išvydau praėjus keliems mėnesiams po valstybės atstatymo akto paskelbimo. Žinoma, okupacinės pajėgos siautėjo dar ilgai, ką įrodo ir Sausio 13-osios tragedija. Tačiau faktas glosto širdį – esu nepriklausomybės kartos vaikas.
Man didelė garbė ir privilegija stovėti šioje salėje, menančioje nepaprastai svarbius Lietuvos istorijos įvykius, taip pat suvokti, ką ji reiškia mūsų valstybei.Džiaugiuosi, kad tiek tėvai, tiek mokykla man diegė vertybes, branginančias Tėvynę ir jos laisvę. Juk neveltui sakoma: „Kiekviena karta dėl laisvės kaunasi iš naujo“.
Tačiau dėl ko gi tie tūkstančiai lietuvių pusę amžiaus dėjo savo galvas? Dėl ko dainomis ir širdimis stojo į akistatą prieš tankus? Dėl ko tą nelemtąją sausio 13-ąją žuvo 14 nekaltų žmonių? Pats neseniai būčiau atsakęs, kad dėl Lietuvos. Tačiau palikus mokyklos suolą tapo aišku, kad atsakymas apima daug daugiau. Tik Europoje net įtakingiausi politikai dabar sako: nacionalinės valstybės eros pabaiga atėjo. Kyla natūralus klausimas – ar tie, kurie mirė dėl savo tautos, iš tikrųjų tai darė tik dėl to, kad jie egzistuotų dar vos keliasdešimt metų kaip valstybė?
Jie gynė daug daugiau nei teritorinį ar politinį darinį. Jie stojo į mūšį už tautą ir jos istoriją, kultūrą ir paveldą, papročius ir tikėjimą. Dalykus, kurių nei represijos, nei vagonai, vežantys į Sibirą, neištrynė iš žmonių sąmonės. Valstybė suvokta kaip vienintelis kelias šių vertybių supratimui, o taip pat saugojimui ir gynimui. Deja, šiuolaikinis mąstymas sako: tokia valstybė miršta.
Žinoma, tokie teiginiai gali pasirodyti neatitinkantys tikrovės, kadangi Lietuva egzistuoja ir yra pripažinta tarptautinėje erdvėje. Tačiau neregėto masto emigracija, kraupi savižudybių statistika ir tvyrantis visuotinis nusivylimas sako, kad kažkas yra ne taip. Valstybę tarsi turime, tačiau žmonių gretos nyksta akyse.
Su milžiniškais lūkesčiai Tauta atsisuko iš Rytų į Vakarus. Ir pabrėšiu, tai tebėra vienintelis mūsų kelias. Tačiau fundamentalios problemos kamuoja ir Vakarų šalis. Išnirome iš geležinės uždangos, tačiau importavome ne tik pažangą. Kartu su ja atėjo viskas, ką didūs filosofai vadina Vakarų saulėlydžiu. Prieš jį klumpa net ir nepriklausoma valstybė. Šiam suvokimui atsiskleisti trukdo paprastas faktas – mes nevertiname savo valstybės, kaip galinčios Europai kažką duoti. Pamiršę kultūrą, tikėjimą ir savitumą vertybine panacėja pradėjome laikyti individualizmą, visas gyvenimo sritis diktuojantį ekonomizmą ir pažangią sekuliarizaciją. Aleksis Tokvilis dar XIX amžiuje įžvalgiai prognozavo, kad savotiškoje demokratijos atmainoje žmogaus nesudominsi, jei kalbėsi ne apie jį patį. Asmuo neturi laiko spręsti esminių problemų, nes yra užsiėmęs antraeiliais klausimais. Cituojant autorių: „Kiekvienas jų, užsidaręs savo kiaute, yra sakytum svetimas visų kitų likimui; visą žmoniją, kaip jam regis, sudaro jo vaikai ir artimi draugai; visi kiti bendrapiliečiai yra šalia, bet jis jų nepastebi“. Toks individualizmas nesuderinamas su Respublikos, kaip pirmiausiai „viešojo reikalo“, sąvoka. Nyksta politika kaip tokia, o valstybės valdymas tampa vadyba, skirta elementariausiems poreikiams tenkinti.
Ne ką mažiau įsigalėjęs ekonomizmas. Kapitalizmas yra reikšminga demokratijos dalis, bet šiandien kapitalo didinimas yra tapęs vieninteliu tikslu, nors ir iracionaliu, kadangi svarbesniu net už pačią laimę. Derybos yra svarbios tik tiek, kiek tarnauja šiam tikslui tenkinti. Todėl nėra vertybės pačios iš savęs, iš to seka vartojimas, seniai paverstas nebe būtinų daiktų įsigijimu, o žmogaus saviraiškos teise. Pasitelkiant psichologiją esame įtikinami, kad neįsigiję vieno ar kito daikto nebūsime pilnaverčiai žmonės. Valstybė yra taip įsukta į sūkurį, pavadintą BVP, kad kitoms misijoms dažnai nebelieka laiko. Ar ne todėl septyni iš dešimtiems lietuvių naujausioje apklausoje teigia, jog rinktųsi ekonominę gerovę, o ne nepriklausomybę? Tačiau juk 1989 m. sovietinį BVP lygį pasiekėme tik 2006-aisiais, tai kam apskritai reikėjo tos nepriklausomybės? Ar tai nepažeminimas visų tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę?
Europa atsisako ir savo istorinio pamato – krikščionybei neatsirado vietos nei Europos Sąjungos sutartyje, nei Europos Sąjungos Konstitucijoje, nei Lisabonos sutartyje. O juk neveltui dešimtūkstantinė minia tą sausį prie Parlamentaro rūmų giedojo „Marija Marija“. Popiežius Jonas Paulius II rašė, kad „Dievo – Žmogaus, mirusio ir prisikėlusio, nori atsikratyti „apšviestoji“ europietiška mintis, įsipareigojusi išbraukti Jį iš žemyno istorijos. Tai yra įpareigojimas, kuriam nemažai šiandienos mąstytojų ir politikų išlieka nepaprastai ištikimi.“ Bet toks išlaisvinimas iš moralinių standartų verčia ieškoti naujų stabų, pamirštus dekalogą. Tais stabais tampa žvaigždės, kurioms tenka nepakeliama našta ne tik linksminti, bet ir būti žmogaus etalonu. Sakau tai toli gražu ne visažinio tonu. Pats esu ne ką mažiau veikiamas šių procesų, kurie iškiliems mąstytojams kelia asociacijas su žlungančia Romos imperija. Bet žmonių sąžinė jaučia maudulį bei nevalingai blaškosi ieškodama savosios tapatybės. Jos svarbą akcentavo bei skirtį tarp šovinistinio nacionalizmo ir patriotiškumo labai aiškiai nubrėžė J. Paulius II, teigęs: „Pagrindinis pavojus Rytų Europai yra savosios tapatybės išblukimas. Reikia vengti, kad ši nepakeičiama tautos funkcija išsigimtų į nacionalizmą. Nacionalizmą apibūdina tik savosios tautos gėrio atpažinimas ir jo siekis, visiškai neatsižvelgiant į kitų tautų teises. O patriotiškumas, kaip ir meilė Tėvynei, pripažįsta tokias pačias kaip ir savajai tautai kitų tautų teises, ir todėl tai sveikos socialinės meilės kelias.“
Tačiau ne viskas juoda ir niūru. Savo akimis kasdien matau bendraamžius, kurie yra pasiryžę dirbti savo šaliai. Priešingai nei dažnai teigiama, ne visi gabiausieji emigravo ir atidavė savo protus užsieniui. Viliuosi, kad kartu su jais įgyvendinsime Abraomo Linkolno žodžius. Ne tik didžiuosimės vieta kurioje gyvename, tačiau savo darbais paversime ir būsime verti jos pasididžiavimo. Tad visi, kurie krito vardan Lietuvos, pirmiausia išsaugojo tai, kas buvo svarbu ištisoms kartoms. Esame įpareigoti branginti valstybės pamatus ir dirbant gimtinėje kurti jos ateitį. Lietuva išliks, jeigu tuo tikėsime mes patys. Juk kiekviena karta laisvę ir nepriklausomybę turi iškovoti pati. O viltį įkvepia Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Kiek rovė – neišrovė. Kiek skynė – nenuskynė. Todėl, kad tu – šventovė. Todėl, kad tu – Tėvynė“.
Puiki kalba, Linai, ačiū! Tikrai nušvito viltis kad jaunoji karta nebus vien gapšiai, sacharukai ir karaliai! Kalba ne tik sklandi (kaip prieš tai kalbėjusio Povilaičio), bet ir nuoširdi, prasminga, autentiška, drąsi, be pozos. Labai linkėčiau Lietuvai tokių politikų ateityje, sėkmės jums!
“Tik kartu galime sukurti tikrai teisingą sąžiningą Lietuvą” – norin tai padaryti visų pirma reikia pradėti nuo savęs, antra mokymo įstaigose turėtų būti aiškinama kokiu būdu buvo įvesta krikščionybė, nes aš dirbu vienoje iš Vilkaviškio mokyklų energetiku ir aš pamokos metu tikrindamas radiatorius, kurioje vyko tikybos pamoka piemokėliams nugirdau pamokos aiškinimo nuotrupą pagal kurią galiu pasakyti, kad mūsų mažuosius mokytoja vienuolė apgaudinėja manau, kad yr ir daugiau tokių panasių mokytojų, o nemasakiau kuom apgaudinėja taiva, o apgaudinėja, aiškina mokytoja mažiesiems, kad tai mūsų krikščioniška šventė tai buvo aiškinimas apie visų šventųjų, o ne vėlinių šventę, nepaaiškina šitie tikybos mokytojai kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pas mus buvo įvesta krikščionybė, o naudoja šie mokytojai melą tai kaip gali būti mūsų sąžininga ir teisinga valstybė jeigu ir po šei dienai mūsų vaikams yra meluojama, tai kaip gali išaukti iš jų teisingi ir sąžiningi žmonės jeigu jie nieko nežino apie savas šaknis, kurių dėka tik galima ir įvesti teisingumą ir sąžiningumą, orementis svetimomis šaknimis mes neatkursime tvarkos, reikia pradėti tvarkyti mokyklas jų sistemas ir uždrausti bažnytininkams kištis į mokyklų reikalus, laikas būtų juos pažaboti, nrs dar vis jaučiasi nebaužiami už skleidžiamą melą, tai jie po šei dienai vis dar trukdo mūsų valstybėje atkurti darną…..
Beje bažnyčia taipogi yr okupantas, kada ją vysime lauk ar kitaip nusikratysime nes jis ir toliau stengiasi miglą į akis pūsti ir nuslėpti kas esame ištikrūjų. Čia iš kunigaikščio Didžio Gedimino vieno iš laiškų apie krkikštą Gediminas yr pasakiąs ” Ką jūs kalbat man apie krkikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumoir turto gobšumo, jei ne tarp krikščioniųžmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasidorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį piktą” ( Gedimino laiškai, 1966:129); Taip pat ir vyriausiasis Krivių krivaitis yr pasakęs žmonėms, “Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai pavergti, visaip jus vilios, Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys.Linkės jums mylėti savo artimą it patį save,vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras irkruvinąprakaitą, noris vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit; sakau, kapus savo tėvų išarsit, lieknus šventus iškisit, versmes, balas išždžiovinsit- nė taipjų gobėjimo neatsotinsit. Bet dar, kad tas nelaimes nelaimes darys, lieps ketėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesni, vienok patysant to antro gyvenimo neatbos. jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų pagauodos nesulauksit. Panieks anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleisrašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijasir, tartum ant didesnės apjuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais. Klausykitmanęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabanklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti; jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendo. Netikėkit, sakau, jų žodžiams, sekit geriau įstatymus bočių prabočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingi, viso pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot; jei dar laimingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo, sakau, diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti, ar amžinukrikščionų vergu tapti” (Daukantas, 1976: 127-128).
Ir be to nemokykla turi mokinti tikybos ar apeigų, o šeima ir jos nariai, bei susikūrusi bendruomenė…
Kojalos kalba aškiai kažkokia ganytojiška – aiškiai žiauriai įtakota okupacinės krikščionybės ir jos bučiuotojų teologinių hie rarchų citatomis. Jeigu tuo jo kolaborantinis citatomis pašlovintas antilietuviškas mąstymas ir baigiasi, tai reiškia, kad jam prigimtinė užmirštoji taip vadinama pagonybė – gerų geriausiu atveju gali būti tik sielai nuraminti hobis .
Ne tikėjimas kaltas, kad kažkas jį netinkamu būdu nešė. Nešė ir tinkamais būdais. Svarbu, kad mes patikėjome ir kad dabar tikime. Skirtingai negu tie blogieji nešėjai, kurių daug nuo tikėjimo atkrito. Mes tikime ne dėl jų žodžių, tuo labiau – ne dėl jų veiksmų. Pamatėme ir patikėjome. Už tai esame Dievui dėkingi ir laimingi.
Protėvystės praamžina tikėjimo išmintimi norintiems SAVO, o ne žydiška gyvensena ir patirtimi vadovautis.
Į pakampę numesti įžeisti SAVI Dievai, todėl ČIA – vien kolaborantiniai susitapatinimai su kryžių kalnais ir klastingai “dovanai” užprogramuotomis ašarų pakalnėmis. Krikščioniškas iš kasdienio gyvenimo pasaulis pagal žydų bibliją Baltuose – kiek dar prireiks šimtmečių su sveikinimais prie čia minimo Jahvės – kad visiškai nelaimingai išnykti.