„Žemės ištekliai visai ne amžini“, – ne visus jaudinančią tikrovę primena Warner Philips, verslininkas ir investuotojas į švarias technologijas. Jo giminės ankstesnės kartos XX a. pradžioje dalyvavo sudarant elektros lempučių gamintojų kartelį, pažymėjusį suplanuoto prekių senėjimo pradmenis istorijoje. Tuo vartotojiškos visuomenės užgimimo laiku nieko nedomino darnus vystymasis. Tačiau ir dabar besibaigiančiais planetos ištekliais ne visi linkę rūpintis, kol atliekų stirtos neremia jų tvorų.
Daugeliui iš mūsų nauji pirkiniai padeda ir džiaugsmą sukelti, ir liūdesį numalšinti, ir dėkingumą išreikšti. O klausimas – kur dedamos atgyvenusios prekės – lieka neužduotas.
Atsikratoma milijardais prietaisų
Ispanų režisierė Kozima Danorica (Cosima Dannoritzer) dokumentiniame filme „Pirk, vartok, pirk“ iškėlė daug kartų aptartą, bet dėl to ne mažiau opią temą: vertinant viską iš ekonominės perspektyvos, žmonių paskirtis tėra viena – pirkti daiktus, kurių jiems nereikia. Pasak Džono Sakero (John Thackara, aktyvisto, padedančio atsirasti aplinką saugančioms inovacijoms, daugelis žmonių supranta, kad reikia kažką keisti, bet politikai juos nuolat ragina eiti į parduotuves, didinti vartojimą, nes tai geriausias būdas ekonomikai skatinti. Tačiau nuolatinis vystymasis nesuderinamas su baigtiniais žemės ištekliais.
Jei esate iš tų, kurie supranta, kad reikia kažką keisti, ir svarstote, kokį anglies dvideginio pėdsaką (tai rodiklis, žymintis anglies dioksido kiekį, kuris išskiriamas įprastos veiklos metu) paliekate, nesutelkite dėmesio vien į automobilio degalų sąnaudas ar energetinį namų efektyvumą. Jūsų pėdsakui taip pat įtakos turi ir vartojimo reikmenys. Kiekvienas iš naujai įsigytų elektroninių prietaisų didina mūsų pėdsaką, o palaipsnis šių daiktų atsikratymas išpučia jį dar labiau. Žinome, elektronikos prekės neveikia amžinai, o jei veikia ilgiau nei numatėme, galiausiai vis tiek norėsime jas pakeisti dėl technologijų pažangos ar suplanuoto senėjimo. Lietuviai turi tam savą posakį – „morališkai pasenęs“. Juk visada norisi naujausio ir geriausio gaminio, ar ne? Dar prieš metus tinklalapis „Green Blizzard“ rašė: „Kiekvienais metais pagaminama 300 milijonų kompiuterių ir milijardas mobiliųjų telefonų, kiekvienas iš jų turi vidutiniškai nuo trijų iki penkerių metų trunkantį tarnavimo ciklą.“ Taigi visi šie milijardai prietaisų kasmet turi būti kur nors pašalinami.
Plukdo į kitus žemynus
Organizacija „Greenpeace“ pastebi, kad daugelis senų elektroninių prietaisų renka dulkes sandėliukuose, laukdami antrinio panaudojimo, perdirbimo ar išmetimo. Jungtinių Valstijų Aplinkos apsaugos agentūra skaičiuoja, kad ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai kompiuterių, parduotų šalyje, dabar tūno garažuose ir spintose. Kai jie iš ten iškrapštomi, baigia gyvavimo ciklą sąvartynuose, yra sudeginami, arba, gana tikėtina, eksportuojami į besivystančias šalis. Prekės, kurios sukurtos taip, kad ilgai netarnautų, po kelių mėnesių ar metų tampa atliekomis, tiksliau, didžiuliais atliekų srautais, tekančiais iš Vakarų į Rytus ir Pietus.
„Mūsų šalį užplūdo laivai, prigrūsti konteinerių su elektronikos atliekomis. Tai pasenę kompiuteriai ir televizoriai, kurie išsivysčiusiose valstybėse niekam nebereikalingi, – sako Maikas Anana (Mike Anane), gyvenantis Ganoje, Afrikoje. Čia milžinišku sąvartynu virto upės išvagotas slėnis. – Anksčiau čia tekėjo nuostabi upė, labai švari, joje buvo be galo daug žuvies. Dabar visa tai pražuvo.“ Bėda akivaizdi ėmė darytis 2004-aisiais, tačiau tada laivai su jūriniais konteineriais, pilnais atliekų, nebuvo nuolatiniai Ganos uostų lankytojai. Po kelerių metų šiukšlių importas tiek įsigalėjo, kad konteineriai atvykdavo kasdien, ir kalba eina apie 250–300 konteinerių, pilnų toksiškų nebeveikiančių kompiuterių ir televizorių.
M.Anana, gamtosaugos temas gvildenantis žurnalistas, atskleidžia išsivysčiusių valstybių atliekoms atsikratyti naudojamą schemą: „Visi tie, kas pelnosi iš šių atliekų, pareiškia – mes stengiamės padėti Ganai pasivyti Europą ir Ameriką kompiuterizacijos srityje. Bet tikrovėje šie kompiuteriai pasiekia Ganą jau nebeveikiantys. Absurdiška kaupti atliekas neturint galimybės jas perdirbti, tuo labiau svetimas šiukšles, mūsų šalį paverčiant pasaulio sąvartynu. Ateities kartos mums to neatleis.“
Vyras renka tame sąvartyne rastas kompiuterių dalis su inventoriniais numeriais ir pildo duomenų bazę su pavadinimais, adresais ir telefonais kompanijų, išvežančių savo atliekas į Ganą. Jis ketina juos pateikti kaip daiktinius įrodymus teisme. M.Anana tam turėtų pagrindą – tarptautiniai įstatymai draudžia išvežti elektronikos atliekas, bet prekeiviai apeina šiuos draudimus deklaruodami atliekas kaip panaudotas prekes. Daugiau kaip 80 % tokių į Ganą atkeliaujančių elektronikos prietaisų yra nepataisomai sugedę, tai atliekos iš viso pasaulio išsivysčiusių šalių.
Užterščiausia pasaulyje
Paaugliai iš vargingų šeimų tame kompiuterių ir kitų elektronikos prekių sąvartyne ieško spalvotųjų metalų. Jie nudegina kabelių izoliaciją ir pasiima juose esantį varį. Jaunesni vaikai rausiasi atliekų atliekose, ieškodami metalų, kuriuos pražiopsojo vyresnieji. Degant plastikui išsiskiria dioksinas.
Besivystančios šalys susiduria su didžiuliais iššūkiais, kurių kyla bandant suvaldyti elektronines atliekas. Tokių atliekų susidaro tiek dėl valstybių vidinio vartojimo, tiek dėl nelegalaus technikos šiukšlių, tarsi panaudotų prekių, importo, kurio tariama misija yra sumažinti išsivysčiusių ir besivystančių šalių atotrūkį naujųjų technologijų srityje. Elektronikos atliekos turi pavojingų sudedamųjų dalių, kurios gali neigiamai paveikti aplinką ir žmogaus sveikatą, jei su jomis nėra deramai apsieinama. Tvarkyti atliekas saugiai dėl tinkamos infrastruktūros stygiaus neišeina, tad šiose šalyse pasenusi ir sugedusi elektronika yra laidojama, deginama atvirame ore ar išverčiama į vandenis. Mėgėjiškos ir primityvios rūšiavimo veiklos nėra veiksmingos, smarkiai teršia aplinką ir to imamasi tik tam, kad būtų išgauta norima medžiaga, dažniausiai brangieji metalai, rašo Nigerijos mokslininkai I.C.Nnorom ir O.Osibanjo.
Kad netinkamas atliekų šalinimas labai kenkia aplinkai, gyvas įrodymas yra Guiyu regionas – didžiausias tokių atliekų perdirbimo centras Kinijoje. Šio regiono, kur perdirbamos elektroninės atliekos, ore nustatytas aukščiausias iš kada nors pasaulyje registruotų dioksino lygių. Baigę savo tarnavimo ciklą kompiuteriai, televizoriai, muzikos grotuvai ir kiti elektra veikiantys gaminiai, dažnai atsidūrę Kinijoje ar kitose besivystančiose šalyse, yra rimta grėsmė aplinkai. Šiuose regionuose menkai reguliuojamos sąlygos, kuriomis elektroninės atliekos išrenkamos.
Nusėda žmogaus kūne
Teršdami aplinką neišvengiamai teršiame save: dėl dabartinio nepakankamai veiksmingo būdo tvarkytis su elektronikos atliekomis mūsų kūnuose nuolat daugėja toksinių chemikalų. Ligų kontrolės centras Amerikoje atliko studiją ir išsiaiškino, kad žmogus savyje nešioja vidutiniškai 150 rūšių chemikalų – tai mūsų industrinio gyvenimo būdo liekanos. Ir sąraše tik tie chemikalai, dėl kurių testas buvo atliekamas. Lieka neaišku, kiek dešimčių tūkstančių kitų chemikalų dabar naudojama rinkoje ir kiek jų yra nusėdę žmonių kūnuose.
Ne vien tokie žmonės, kaip Ganos gyventojas M.Anana, bet ir aplinką serginčios organizacijos pasipriešino elektroninių atliekų plukdymui į Aziją ir Afriką. Sėkmingą pavyzdį parodė Bazelio veiklos tinklas. Prieš porą metų ši organizacija sėkmingai užkirto kelią tam, kad kenksmingos elektronikos atliekos iš Masačiusetso valstijos būtų atplukdytos ir iškrautos Indonezijoje. Devyni jūriniai konteineriai priklausė verslui, vadinančiam save perdirbėjais, tačiau jų veiksmai prieštaravo tarptautinei sutarčiai dėl pavojingų atliekų, žinomai kaip Bazelio konvencija, o taip pat ir Indonezijos teisei.
Vakaruose, kur pirkimo ir metimo ratas sukasi įsismarkavęs, taip pat kuriasi vis daugiau aktyvių grupių, šviečiančių visuomenę. Žmonės turi žinoti, kas nutinka seniems išmestiems kompiuteriams ir kodėl vartotojui derėtų būti apdairesniam, atsikratant elektroninių prietaisų. Gyventojai tiesiog nepagalvoja, kad jų elektronikos ir buities technikoje yra sunkiųjų metalų ir toksinių chemikalų. Masinės gamybos pradžioje šias pavojingas atliekas dar pavykdavo slėpti nuo žmonių akių, tačiau dabar jų tiek daug, kad net nebėra kur dėti, o ką jau kalbėti apie slėpimą.
