Birželio 15 d. 14 val. Seimo galerijoje bus pristatytas dailininko ir fotomenininko Rimanto Dichavičiaus fotografijų albumas „Laisvės paženklinti“.
Knygoje kūriniai, kurių okupacijos metais negalima buvo rodyti viešai. Fragmentiški prisiminimai, muzikos, dailės kūryba, literatūra liudija, kaip skubėta užpildyti baltąsias dėmes, nes lig šiol bendrajame sovietinės kultūros kontekste mūsų meno kūrėjų bandymai būti lietuviškais buvo paniekinti, pažeminti arba visiškai atmesti. Todėl tai, kas buvo iškovota ir apginta, privalo būti išsaugota, pratęsta ir gausinama. Gyvenimą kasdien papildo nauji įvykiai ir ženklai. Nors šios knygos užmojis ir apimtis nemenka, ji toli gražu negali parodyti visko, kas įvyko, kas užgimė Lietuvoje per tuos atgimusios dvasios laikus. Bet ir tai, ką skaitytojas joje pamatys, su kuo per ją susipažins, manau, vis dėlto nors kukliai, bet aiškiai parodys, kuo mes buvome, kas esame ir kuo būsime.
Kovo 11-ąją Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui nubalsavus už Lietuvos savarankiško kelio tęsimą pagal prieškario nepriklausomos valstybės sąrangą ir tą pačią valandą atsisakius sovietų atgabentos butaforijos, reikėjo tuoj pat užpildyti tą išvalytą sistemą naujais – jau laisvos Lietuvos – ženklais. Reikėjo naujuosius laisvės simbolius parodyti mums patiems, saviesiems, išlikusiems po visų neteisybių, represijų, tremčių ir patyčių. Bet tos mūsų laisvės ženklus reikėjo parodyti ir visam pasauliui.
Per trumpą laiką reikėjo iš naujo sukurti visą ženklų sistemą: vėliavą, heraldiką, valstybės riboženklius, pinigus ir t. t. Reikėjo atkurti visas savo jėgos struktūras – muitinę, policiją, krašto apsaugą, kariuomenę – ir jas aprengti kitais, Lietuvos pareigūnų, drabužiais demonstruojant, kad šie žmonės – nebe okupanto parankiniai, bet laisvos tautos statytojai, kūrėjai ir gynėjai. Kad atkurtosios valstybės žmonės jais pasitikėtų, jie turėjo visa savo išvaizda esmingai skirtis nuo anksčiau buvusiųjų ir savo elgesiu tai paliudyti. Jis suvienijo menininkus, politikus, istorikus ir mokslininkus. Šią naująją ženklų sistemą turėjo sukurti savo sričių profesionalai – originaliai, estetiškai, žinoma, suderinę istorinę atmintį, teisingumą ir modernų pasaulį, jausdami laiko dvasią, šiuolaikinę stilistiką ir naudodami modernias technologijas. Atrodo, tai buvo tik nauja laisvės ženklų sistema, bet joje slypėjo ir pareiga, atsakomybė, mūsų pozicija ir jėga. Ji skatino tarptautinę apsaugą, savo teisių gynimą, atspindėjo naująją vertybių sistemą ir moralinius kriterijus. Ji buvo naujasis mūsų Veidas ir Dvasia. Naujoji laisvės ženklų sistema privalėjo įgauti išraiškingą, įtaigią, aiškiai suvokiamą formą.
Kiekvienos šalies istorinis valstybingumo tęstinumas be savo ženklų sistemos neįmanomas, nes už simbolio glūdi idėja, mintis, istorija. Kas pažįsta ir valdo istoriją, tas valdo ir dabartį, tas projektuoja ateitį. Atgimimo ženklų ištakų rasime dar gūdžiais okupacijos metais, kai laisvės gruntas buvo ruošiamas pamažu – kartais partizanų bunkeriuose, redaguojant pogrindžio leidinius, kartais pusiau slaptai, kai buvo bandoma Ezopo kalba pasakyti reikšmingų dalykų. Visose gudravimo dvikovose buvo bandoma laimėti nors mažą lopinėlį tiesos ir žmogiškojo orumo. Savo indėlį į laisvės rūmą sunešė visa tauta, tūkstančiai žmonių, visos kūrybinės sąjungos. „Deja, dar neparodyti sovietiniai lageriai, kalėjimai, kankinimo vienutės, sušaudymų vietos, žodžiu, didieji praradimai – dvasiniai ir fiziniai. Menas dar tik bando atsitiesti, apžvelgti savo prigimtį ir paskirtį. Jis supras savo begalinę skolą.“ (Varlamas Šalamovas) Daug Lietuvos dailininkų veikė ne tik savo profesijos srityje, nes kūrybingas žmogus susikuria ir nuolat plečia savo veiklos lauką. Turime pavyzdžių, kai dailininkai, atėję į literatūrą ar žurnalistiką, ten palieka žymių pėdsakų, pvz., Leonardas Gutauskas, Vytautas Mačiuika, Vytautas Šerys, Šarūnas Šimulynas, Jurga Ivanauskaitė, Vaidotas Žukas, Antanas Martinaitis, Eduardas Juchnevičius.
Knygos sudarytojas, dailininkas Rimantas Dichavičius
