I. Šimelionis. Mano pilsudskiada

Pradėjęs eiti į mokyklą, jau žinojau, kad mūsų kraštas okupuotas. Klasėje kabėjo Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski), Lenkijos prezidento Ignaco Mošcickio (Ignac Mościcki) portretai ir Lenkijos herbas (Baltasis erelis). Vieną rytą susirinkome į mokyklą, o mūsų mokytojas Valentinas Krečius dar nebuvo sugrįžęs iš kelionės. Sumanėme iškrėsti pokštą: su berniukais apvertėme visus šiuos atvaizdus aukštyn kojom. Sugrįžęs mokytojas mūsų piktai nebarė už šitą išdaigą. 

1928 metų rudenį J. Pilsudskis su I. Mošcickiu vizitavo Vilniaus kraštą.Aukštieji svečiai buvo sutinkami didesniuose miestuose, dažniausiai vaivadijų centruose. Lydos apskrities starosta (apskrities viršininkas) į šių vyrų sutikimą Naugarduke pakvietė ir mūsų mokyklos mokinius. Mokytojas V. Krečius greitai suorganizavo išvyką. Valsčiaus savivaldybės nurodymu Dubinių seniūnas paskyrė pastotes. Tėvai aprengė vaikus namų darbo drabužėliais ir išlydėjo į kelionę. Mane su vaikų pulkeliu vežė Rodūnion Adamukėlio Matas. Ne visi jį mėgo – tai buvo vienintelis lenkų savanoris iš viso mūsų kaimo. O kaip jis gyrėsi lupęs bolševikus! Žmonės nelabai tikėjo tomis jo kalbomis.

Rodūnioje mokytojas nuvedė mus vakarieniauti pas žinomą prekybininką žydą Kivelių Ragauską. Ilgas stalas buvo apkrautas valgiais. Ypač įspūdingos buvo didelės pyragų riekės ir krūvos įvairiausių skanių bandelių. Tada pirmą kartą savo amžiuje gėriau cukrumi saldintą arbatą iš stiklinės. Labai jau man patiko blizgantis gražus šaukštukas. Varčiau varčiau jį ir pasibaigus įspūdingai vakarienei paslapčia įsibrukau į kišenę. O paskui visą laiką drebėjau, kad užeigos šeimininkas neimtų ieškoti dingusio šaukštuko ir manęs už tai nebartų.

Kitos dienos rytą traukinys nuvežė mus per Lydą į Naugarduką. Įkurdino didelėje mokyklos klasėje, o maitino įvairiais pyragais ir balta duona. Ir vėl gėrėme arbatą iš stiklinių.

Atsikėlę žąsele traukėme į didelį kalną. Iš tolo pastebėjome senos pilies griuvėsius. Mokytojas mums papasakojo, kad šią pilį pastatydino Lietuvos kunigaikščiai ir kad čia Mindaugas lyg ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Dar jisai sakė, kad Naugardukas buvo Lietuvos sostinė (dabartiniai istorikai šitai neigia).

Žmonės šventiškai pasipuošę, griežia mums iki tol negirdėtas dūdų orkestras. Visos atvykusių žmonių grupės turi savo vėliavas, tik mūsų mokykla tokios neturi. Tačiau mūsų mokytojas nesutriko: pasitaręs su Lydos apskrities švietimo pareigūnais, iš didelių gofruotų popieriaus lapų padarė lietuvišką trispalvę.

Prasidėjo iškilminga eisena. Kariškos komandos, vario dūdų garsai. Mes susigūžę stovime netoli susibūrusių aukščiausiųjų pareigūnų. Pačiame vidury puošniame krėsle sėdi ilgaūsis J. Pilsudskis, jam iš dešinės – portrete ant klasės sienos matytas prezidentas I. Mošcickis, iš kairės – arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (Jałbrzykowski).

Mokytojas buvo mokęs mus žygiuoti, bet štai dabar iš to didelio jaudulio kolona pakriko. Bet V.Krečiaus surikiuoti žygiuojame ir dainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Tikriausias maršas. Stovintys karininkai ir generolai išsitempė, pakėlė rankas prie kepurių – atiduoda pagarbą mums ir mūsų trispalvei. J. Pilsudskis paprašė, kad prieitume arčiau. Mokytojas sustatė mus prieš aukštuosius svečius. J.Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir su mumis lietuviškai ir glostė mūsų plikai kirptas galvas. Tai padarė mums nepaprastai didelį įspūdį. Ypač stebino tai, kad mūsų kaimo žmonių keikiamas ir koneveikiamas J.Pilsudskis moka lietuviškai. O Lydos apskrities vadovai nustebo, kad šitoks aukštas svečias susidomėjo lietuviška mokykla. Už gerą pasirodymą mus net premijavo.

Grįžome namo tarsi karą laimėję. Rodūnioje pas K.Ragauską vėl valgėme pyrago, silkės ir dešros, gėrėme arbatą. O aš bijojau, kad nepradėtų ieškoti šaukštuko.

Namiškiai mūsų klausinėjo, kaip sekėsi. Pasakojau pasakojau. O kitą dieną parodžiau mamytei gražų blizgantį šaukštuką ir pasakiau, kaip aš jį įsigijau. Mamytė pabarė mane ir liepė daugiau taip niekada niekada nedaryti. Šitas motinos pamokymas išliko man visam gyvenimui. Paskui mama mane įtikino, kad turiu šaukštuką nunešti mokytojui – jis ir atiduos tą blizgantį daikčiuką teisėtam šeimininkui. Taip ir padariau. O kai jau būdamas suaugęs papasakojau apie tą šaukštuką pačiam K.Ragauskui, verslininkas turėjo tikrai gardaus juoko.

Vėliau dar ne sykį esu matęs J.Pilsudskį. Jis palyginti dažnai viešėdavo Vilniuje, tris kartus atostogavo legionierių jam padovanotame Pikeliškių dvare. Jam patiko Vilnius. Tai su jo pritarimu generolas Lucjanas Želigovskis (Żeligowski) 1920 metų spalio 9 dieną atplėšė sostinę nuo Lietuvos. Dažniausiai J.Pilsudskis apsistodavo dabartinėje Prezidentūroje (tuomet žmonės vadino ją Napoleono rūmais). Grįždamas iš Vytauto Didžiojo gimnazijos matydavau jį stovintį šių rūmų balkone. Arba štai apsitaisęs maršalo uniforma žengia per senamiestį pas brolį, regis, Aleksandrą – tuometinį Vilniaus iždinės (Izba Skarbowa) viršininką. 1935 metų vasario 3 dieną mačiau jį einantį su gedulinga procesija Užupio gatve į Bernardinų kapines – mirė sesuo Zofija Kancedikova (Kancedikowa), caro generolo našlė. Įsiminė suvargusi ir sulinkusi vado figūra, jo labai raukšlėtas veidas, nors jam buvo dar tik 67 metai. Nei aš, nei daugelis kitų lietuvių šiam maršalui simpatijų nejautėme. Juk tai jis su savo parankiniais atplėšė Vilnių nuo Lietuvos! 

Man teko sutikti ir į Vilnių, į amžino poilsio vietą atvežtą J. Pilsudskio širdį. Tai buvo 1935 metų gegužės mėnesį. Ankstyvą rytą mūsų bendrabučio vedėjas A. Cicėnas veda mus išrikiuotus į Geležinkelio gatvę. Mūsų gimnazijai pareigūnai paskyrė vietą ant geležinkelio pylimo. Rytas šaltas, o mes visai lengvai apsirengę. Stovime, tirtame, o traukinio iš Varšuvos su maršalo širdimi vis nėra. Pagaliau sulaukėme. Štai jau generolai neša Dziadeko širdį. Aušros vartų link. Nedidelis sarkofagas, išdabintas baldakimas. Kai tik baigėsi gedulo ceremonija, mes kalendami dantimis nurūkome į bendrabutį. O kitą dieną Lukiškių aikštėje buvo surengta labai jau graudi atsisveikinimo ceremonija. Maršalo širdis kurį laiką buvo laikoma Šv. Teresės bažnyčioje. 

Buvau ir J. Pilsudskio motinos perlaidojimo iškilmėse 1936 metų birželio 1 dieną. Stebėjomės neatsistebėjome – jos palaikai buvo atvežti per demarkacijos liniją iš Lietuvos nuo Širvintų pusės. Mūsų gimnazijos Lenkijos istorijos ir geografijos mokytojas Puciata pasakojo, kad ji buvo atgulusi Suginčių bažnytkaimio kapinaitėse. Taip Rasų kapinių pakraštyje šalia besiilsinčių legionierių kapų atsirado marmurinis antkapis su užrašu: „Matka i serce syna“ („Motina ir sūnaus širdis“).

Tuometinis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Sapieha griežtai atsisakė laidoti J. Pilsudskį specialioje Vavelio šventovės kriptoje. Kilo skandalas. Nenorėjo nusileisti nei kardinolas, nei pilsudskininkai. Tik popiežiui tarpininkaujant jis vis dėlto buvo palaidotas Vavelyje.

J. Pilsudskio testamentas buvo įvykdytas. Varšuvos universitetui amžinai saugoti buvo numatyta perduoti ir pirmojo Lenkijos maršalo smegenis, prieš tai ištyrus Vilniaus universiteto specialistams. Šį darbą atliko žydų tautybės vilnietis profesorius M. Rozė. Tačiau tyrimai nuvylė maršalo gerbėjus, nenustebino daugumos… Karo metu smegenys kažkur dingo Vilniuje. Pats M. Rozė dėl šio tyrimo patyręs daug nuoskaudų mirė nuo infarkto ir buvo palaidotas Rasų kapinėse.

Maršalas dažnai atvykdavo į Druskininkus pailsėti ir pasigydyti. Dešiniajame Nemuno krante, ten, kur skaidrūs Ratnyčios vandenys įsilieja į mūsų upių tėvo tėkmę, ant gražios žaliu rūbu apjuostos kalvelės stūksojo senosios medinės architektūros lietuviškais ornamentais papuoštas nedidelis, bet jaukus vasarnamis. Tai buvo pati mėgstamiausia maršalo poilsiavietė. Čia pat ir originalus suolas su neaukštom atramom. Ant jo sėdėdamas J. Pilsudskis dažniausiai žvelgė į kitoje Nemuno pusėje plytinčią jau nepriklausomos Lietuvos panoramą, akimis ir mintimis klaidžiodamas po laisvąją šalį, kurios neįstengė pasiglemžti visos negandos.

Poilsiaudamas Druskininkuose Dziadekas nevengė lietuviškos aplinkos. Kaip pasakojo senbuviai, iš Varšuvos iki Pariečės jis atvažiuodavo tik traukiniu. O parvežti iš šios nedidelės geležinkelio stoties į poilsiavietę paties šeimininko pageidavimu buvo patikėta lietuviui taksi vairuotojui gervėtiškiui Stasiui Urbanavičiui. Už šią paslaugą Lenkijos valstybės vadovas dosniai atsilygindavo.

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad nuo pat ankstyvos jaunystės augau ir brendau Vilniuje, šalia jausdamas padorių lenkų petį ir kolonistų pyktį. Draugavome su lenkų demokratais ne tik laisvėje, bet ir kalėjimuose, Vorkutos gulaguose ir laisvės kovų baruose. 

Todėl ir mano simpatijos kaimynei Lenkijai išliko gyvos iki žilos senatvės. Ir dabar kiekvieną dieną mano dėmesio centre ne tik įvykiai Lietuvoje, bet ir dabar jau mums draugiškoje Lenkijoje.

Ir štai neseniai, šių metų sausio 16-ąją 8 val. 30 min., Lenkijos TV laidos „Iš toli, arti“ redaktorė Magda Emiljanovič (Emiljanowicz) praneša naujieną, kad iš Anglijos į Varšuvą atvyko Lenkijos maršalo J. Pilsudskio duktė Jadwiga. Labai nustebau išgirdęs šią naujieną ir pamatęs Lenkijos maršalo jau 86 metų dukterį, Antrojo pasaulinio karo metų lenkų karo lakūnę Jadvygą, jaunystėje garsėjusią Jagudką (lietuviškai būtų Uogelė). Varšuvos oro uoste reemigrantė buvo sutikta kukliai, bet pagarbiai.

Ta proga ir prisiminiau 1939 metų rugsėjo 3-iąją, kai Aleksandra Pilsudska-Ščerbinska (Piłsudska-Szczerbińska) su dukterimis Vanda ir Jadvyga, lydima šeimos draugo Lenkijos ekspremjero pulkininko Aleksandro Prystoro, atvyko į Vilnių, į Lietuvos generalinį konsulatą, gauti šeimai Lietuvos Respublikos vizos išvykti per Švediją į Angliją. Tą istorinį aktą tuomet dar 48 metų maršalo žmonai Aleksandrai, 21 metų dukrai Wandai ir devyniolikmetei Jadvygai bei ekspremjerui A. Prystorui įteikė Lietuvos Respublikos konsulo Vilniuje patarėja, dabar jau garbinga Vilniaus krašto laisvės kovų veteranė, mano miela bendražygė, einanti 93-iuosius, Birutė Verkelytė-Fedaravičienė.

Po karo V. Pilsudska (W.Piłsudska) ryžosi sugrįžti į Lenkiją gerokai anksčiau. Ji ir sau amžino poilsio vietą pasirinko Varšuvoje (mirė 1981 metais), palaidojusi Londone 1963 metais kovo 31 dieną mirusią savo motiną Aleksandrą.

Pilsudskiai visuomet pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Juk iš tiesų Józefo tėvas Józefas ir kilminga motina Žemaitijos bajoraitė Marija Bilevičiūtė buvo tauragiškiai, paveldėję Pilsūdų dvarą, garsėjo visame krašte. 1863–1864 metais J. Pilsudskis buvo oficialus, caro patvirtintas visos Žemaitijos liaudies komisaras. Tačiau ten, Tauragės krašte, jiems nebuvo lemta ilgiau užsibūti. 1865 metais M. Pilsudskai atiteko nemažas senelio Michailovskio palikimas – Suginčių ir Zalavo dvarai Vilniaus krašte. Ir taip J. ir M. Pilsudskiai tuomet įsikūrė Zalavo palivarke, pusiaukelėje tarp Pabradės ir Švenčionių.

Čia 1867 metų gruodžio 5 dieną ir gimė Juzefas Pilsudskis. Būsimasis valstybės kaimynės vadovas augo didelėje 12 brolių ir seserų šeimoje. Zalave Pilsudskių šeima patyrė nemažai nuoskaudų. 1874 metais neaiškiomis aplinkybėmis kilęs gaisras nušlavė beveik visą gyvenvietę. Tuomet M. Pilsudska su vaikais persikėlė į Vilnių pas draugus ir artimuosius. Pradžioje įsikūrė Trakų gatvės 20-ajame (dabar 18-asis) name, vėliau – Žygimantų g. 18, o Subačiaus g. 4 gyvenantis Lipmanovas įkurdino gausią šeimą savo bute.

1877 metų rudenį jaunasis Juzefas įstojo į tuomet jau visame krašte garsėjusią Vilniaus 1-ąją gimnaziją. Nelemtas sutapimas, kad tais pačiais metais čia įstojo ir kita lenkų tautos įžymybė – Feliksas Dzeržinskis (Dzierżyński), Lenino bendražygis.

Nesėkmės Pilsudskių šeimą lydėjo ir senajame Vilniuje. Septyniolikmetis Ziukas (taip jis buvo vadinamas šeimoje) ir dar 11 vaikų šeima 1884 metų rugpjūčio 20 dieną neteko savo mylimos 42 metų motinos. Palaidojęs žmoną Mariją dvarų paveldėtojas tėvas persikėlė į Peterburgą. Ten vadovavo likerio gamyklai. Palikęs vienišas, tėvas J. Pilsudskis 1902 metų balandžio 15 dieną, būdamas 69 metų, nuo sunkios, tuomet dar nepagydomos ligos atgulė amžino poilsio Vyborgo katalikų kapinėse, palikęs Vilniuje 12 savo vaikų.

Vaikai nesutriko, rinkosi savo ateičiai skirtingus kelius. O Juzefą paviliojo socializmo idėjos. Pabuvęs drauge su broliu Bronislavu už tariamą pasikėsinimą į carą Sibiro platybėse, iš ten pabėgęs, jis pasinėrė į naujos Žečpospolitos atkūrimo darbus, tapo kovingu generolu, vėliau maršalu, o 1926 metais įvykdęs perversmą – ir valstybės vadovu.

Jaunasis J.Pilsudskis 1899 metais Vilniuje susituokė su miesto puošmena, žydaite Marija Koplevska (Koplewska). Meilė buvo karšta, tačiau neilga ir labai skaudi. 1921 metais mirus jų 19-metei dukrelei, taip pat gražuolei Wandai, sunkios ligos pakirsta Rasose amžino poilsio atgulė ir pati Marija. J.Pilsudskis, apraudojęs mylimosios netektį, ilgainiui net jos kapą užmiršo… Vėliau vedė bendražygę iš Suvalkijos Aleksandrą, prieš tai su ja susilaukė dviejų nesantuokinių dukterų Wandos ir Jadwigos.

Vilniuje maršalas brandino ir savo planus normalizuoti Lenkijos santykius su Lietuva. Dabartiniuose Prezidentūros rūmuose vyko įvairūs pokalbiai, susitikimai, o 1933 metų vasarą jis susitiko ir su Lietuvos ambasadoriumi Berlyne Jurgiu Šauliu.

Tačiau tuščios ir pavėluotos buvo jo pastangos. Tuometinė Lietuvos vyriausybė, visos mūsų tautos remiama, nepritarė jokioms deryboms, kol Vilnius nebus grąžintas Lietuvai.

J.Pilsudskis ir mirties patale nieko gero savo atkurtai Lenkijai nežadėjo. Pergalės įvyksiančiame Antrajame pasauliniame kare Lenkijai tikrai nepranašavo. Tikriausiai dėl to ir maršalo žmona Aleksandra su dukterimis, ekspremjero ir J.Pilsudskio kovų draugo pulkininko A.Prystoro lydima, 1939 metų rugsėjo 3 dieną paliko skęstantį Lenkijos valstybės laivą ir pasitraukė į Angliją.

J.Pilsudskis buvo teisus. 1939 metų rugsėjį Lenkija tapo pirmąja nacistinės Vokietijos auka.