Lietuvos repolonizacijai – ne! (I)

Jau daug metų Lenkija brutualiai spaudžia Lietuvą reikalaudama, kad kai kurių Lietuvos piliečių pavardės Lietuvos piliečių pasuose būtų rašomos ne lietuviškais rašmenimis. Kartu vykdomas beprecedentis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus,daromas didžiulis spaudimas aukščiausiai Lietuvos valdžiai dėl Lenkijos Respublikai nepriimtinų Lietuvos švietimo įstatymo pataisų. Pernai metų pabaigoje Lenkija Lietuvai įteikė  3 notas, reiklaudama, kad Lietuvoje nebūtų vykdoma švietimo reforma ir kad lenkų kalba Lietuvos mokyklose būtų prilyginta valstybinei.                 

Alkas.lt, siekdamas atskleisti ir parodyti tikrąsias lenkų nacionalistų užmačias Lietuvoje, pradeda skelbti seriją straipsnių Lietuvos repolonizacijai – ne! Čia spausdinsime tiek naujus, tiek ir svarbos nepraradusius seniau skelbtus rašinius šia tema. Pirmąsis iš jų 2008 parašytas prof. hab. dr. Alvydo Butkaus straipsnis:                   

A.Butkus. Litwa Środkowa   

Alvydas Butkus, iš knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.                               

„Anais“ laikais važinėdami su studentais į kalbines ir tautosakines ekspedicijas, lankėme ir Baltarusijos TSR gyvenančius lietuvius. Įspūdis būdavo dvejopas. Žavėdavomės gyva archajiška lietuvių šneka baltarusių kalbos apsupty, retomis, mums dar negirdėtomis dainomis. Tačiau glumino žmonių pasakojimai apie lietuvybės puoselėtojų persekiojimus ir suvokimas, jog lietuvių kalba čia vartojama kaip carų laikais – tik namie, kai kur vos ne pašnibždom.                             

Tomis dienomis, grįždami į Kauną, aplankėm kelias apylinkes Vilniaus krašte. Ten irgi jautėmės tarsi persikėlę 100 metų į praeitį – parduotuvėje žmonės kalbėjo rusiškai, o paklausti, kur čia gyvena lietuviai, gūžčiojo pečiais ir purtė galvas. Vienos parduotuvės lankytojai atrodė itin varganai: vilkėjo vatinukus („šimtasiūles“), avėjo purvinais auliniais, o ir aplink parduotuvę telkšojo skysto purvo bala. Ore aidėjo „branj i slavianskaja reč“.                

 Sustingęs laikas                             

Pervažiavus tas Lietuvos apylinkes šiais laikais, padėtis atrodo kiek kitaip. Daugelis buvusių rusakalbių dabar jau šneka „po prostu“, kaip tuteišiai, ir dedasi lenkais. Iš anų laikų liko tik gūžčiojimas pečiais ir galvos purtymas, jei ko paklausi lietuviškai. Kai kuriose apylinkėse buvusius viešuosius užrašus rusų kalba pakeitė užrašai Lenkijos valstybine kalba. „Po litewski“ nelabai susikalbėsi net seniūnijoje. Jei nustebęs imsi karpyti ausimis, tau paaiškins, kad lietuvių kalba čia yra „język pogański“, katalikybė yra „polska wiara“ (todėl bažnyčiose lietuviškos pamaldos nepageidautinos), o lenkų šaknys čia esančios „od wieków“.                               

Gausi ir istorijos pamoką. O ji bus tokia. 1920 m. gen. L. Želigovskis Vilnių išvadavo iš „klumpėtų chamų litvinų“ ir atkūrė senosios Žečpospolitos teritorijos dalį, kurią pavadino „Litwa Środkowa“ (Vidurio Lietuva). Vakarų Lietuva esą likusi neišvaduota ir valdoma „litvinų“ ar „žmudų“ (žemaičių) su sostine „Kownu“, o Rytų Lietuvą (Baltarusijos dalį) laikė užgrobusi tuometinė Sovietų Rusija. Po dvejų metų (1922) Vidurio Lietuva pasiprašiusi prijungiama prie Lenkijos, ką toji ir padarė padarė (žr. 1 ir 2 pav.). Vilniaus vadavimas esą buvęs būtinas dar ir dėl galimo pakartotinio Sovietų Rusijos puolimo – Lietuva, girdi, būtų praleidusi Raudonąją armiją Varšuvos link. Be to, jei Vilnius būtų likęs Lietuvai, tai jį nuo Lietuvos būtų atplėšę bolševikai. Vadinas, Želigovskis išgelbėjęs vilniečius ne tik nuo „litvinų“, bet ir nuo Rusijos.                               

Jei būsite taktiškas, neužduosite vietiniams klausimo, ar tik ne nuo Rusijos „gelbėjo“ Lenkiją Hitleris 1939 m. rugsėjį. Kitas netaktiškas klausimas būtų, kada gi Vilnius senovėje priklausė ne LDK, o Lenkijai. Neklauskite ir apie Vilniaus krašto lietuvišką vietovardyną, nes tada net pats pašnekovas ims abejoti, ar jo lenkiškos šaknys čia „od wieków“. O jei pašnekovas dar ir mokytojas, jis pats nutylės faktą, jog „Wilenszczizna Polska“ nėra kokios nors lenkų tarmės tęsinys, o tik atneštinė kalba, atsiradusi rusų-baltarusių-lenkų kalbų pagrindu, 18-20 a. slavėjant čia gyvenusiems lietuviams [1].                               

Vilniaus krašto tarpukarinio statuso interpretacija iki šiol skiriasi Lietuvos bei dalies Lenkijos istorikų darbuose, taip pat tą laikotarpį vaizduojančiuose politiniuose žemėlapiuose (plg. 1 ir 2 pav.). Ši interpretacija atsispindi ir tarpukariu statytuose paminkluose abiejų šalių kariams: tiek lietuviai, gynę šalį nuo agresorių, tiek lenkai, Lietuvos Respublikos atžvilgiu elgęsi kaip agresoriai, vadinami didvyriais, destis, kas tuos memorialus statė – lietuviai ar lenkai (3 pav.).                     

Būna, kad net kapinės tampa antilietuviškos arogancijos lauku. Tipiškas jos pavyzdys – girininko J. Kvietkaus kapas Maišiagaloje (4 pav.). Kapinių užrašai dažnai naudojami kaip argumentas, kad lietuvių šiame krašte niekada nebuvę – mat visi užrašai lenkiški. Tačiau būtent kapinių užrašai įrodo, kad net 20 a. pradžioje šis kraštas dar nebuvo visiškai suslavėjęs, nes dalis pavardžių yra akivaizdžiai lietuviškos kilmės (5 pav.). Atsižvelgiant į tai, kad pačių lietuvių net vardus to laiko lenkų tradicija transkribavo lenkiškai (Jonas – Jan, Petras – Piotr, plg. 6 pav.), darosi aišku, jog dalis ir slaviškos kilmės ar struktūros pavardžių galėjo priklausyti lietuviams. Atvejų, kad etninis lenkas pakeistų savo pavardę į lietuvišką, nėra buvę.                      

Antilietuviška arogancija šiame krašte išlikusi per visą sovietmetį. Ji buvusi tokia stipri, kad 1989-1990 m. ja bandė lošti Maskva ir jedinstvininkai – esąjau verčiau autonomija CCCP sudėtyje nei nepriklausomos “chamskos Litwos” dalis. (Tam tikra prasme šią aroganciją perėmė ir šiais laikais Vilniuje įsikūrę kai kurie lietuviai – gero vilnietiško tono ženklu tapo Kauno ir likusios Lietuvos menkinimas). O 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai balsuojant dėl nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos lenkams atstovavę deputatai susilaikė.                               

Valstybė valstybėje                               

Strateginis dabartinių Vilnijos politikierių uždavinys – visomis išgalėmis priešintis, kaip jie sako, krašto lituanizacijai. Pats Vilnius, anot jų, jau esąs beveik prarastas – čia lietuviai jau sudaro apie 60 proc. gyventojų, ko nesą buvę per visą miesto istoriją. Bet kraštą išlaikyti lenkišką galima per demokratiškai išrinktas savivaldybių tarybas, kurių valioje yra ir mokyklų administravimas. O jau čia procesą galima valdyti kaip nori. Štai kodėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų taryboms labiau rūpi švietimo reikalai nei tų rajonų žmonių materiali gerovė.                              

Dalis Vilnijos seniūnijų, pažeisdamos šalies Konstituciją ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, gatvių ar įstaigų pavadinimus rašo dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, motyvuodamos tuo, kad senesni žmonės nemoką lietuviškai ir galį gimtajame miestelyje pasiklysti ar nerasti parduotuvės, seniūnijos (7 pav.).                         

Apie nevienodą Vilnijos lenkiškų ir lietuviškų mokyklų padėtį buvo rašyta ne kartą. Lenkiškos mokyklos čia finansuojamos kur kas geriau nei lietuviškos, vadovaujantis dar ir tuo, jog tai yra tautinės mažumos mokyklos. (Be to, papildomąparamąjos gaunančios iš Lenkijos.) Tačiau argumentuoti tai tautinės mažumos statusu yra ciniška, nes kaip tik lietuviai čia yra tautinė mažuma.                           

Seniūnijose vienpusiškai koreguojamas ir mokinių kontingentas, nes nuo mokinių skaičiaus irgi priklauso mokyklų finansavimas. Jei tėvai dar svarsto, į kurią – lietuvišką ar lenkišką – mokyklą leisti savo vaikus, apsispręsti padeda savivaldybių klerkai, žadėdami įvairių buitinių lengvatų, jei tėvai rinksis lenkišką mokyklą. Ir atvirkščiai – jei tėvai leidžia vaiką į lietuvišką mokyklą, jie gali turėti problemų, pavyzdžiui, apsirūpinant žiemą kuru, apiforminant ES paramą ir pan. Problemos baigsis, kai tik vaikas pereis į lenkišką mokyklą. Šitaip sumažinus mokinių skaičių lietuviškoj e mokykloj e, galima siekti ir jos reorganizavimo, t.y. sujungimo su lenkiškąja.                           

Psichologinių ir biurokratinių sunkumų patiria į Vilniją atvykę dirbti lietuviai mokytojai, kiti tanautojai. Neseniai Lietuvą papiktino rasinės ir tautinės nepakantos apraiškos Vilniuje. Tačiau Vilnijos lenkų tautinė nepakanta lietuviams tarnautojams visiškai nutylima, nors ji yra kur kas senesnė ir labiau paplitusi. Tai pilsudskinio laikotarpio recidyvas. Lietuvos valdžios apsimetimas, jog Vilnijoje viskas gerai, yra alyvos pylimas į skinų laužus, nes vienas iš jų postulatų yra tai, jog Lietuvoje pažeidinėjamos pačių lietuvių, kaip tautos, teisės. Žinoma, Vilnijoje niekas lietuvių nežudo, kaip Želigovskio ar Armijos krajovos laikais (plg. 4, 8 pav.), ir net diržu per galvą dar nemuša, tačiau yra aibės psichologinio smurto priemonių, verčiančių lietuvius taruautojus išvykti iš šio krašto. Vilnija de facto vis dar tebėra „Litwa Środkowa“, arba Lietuvos teritorijoje dirbtinai sukurtas ir palaikomas Lietuvai nelojalus slavakalbis rezervatas.                             

Kurios valstybės interesas?                    

Lietuvos vyriausybės pasyvų elgesį galima suprasti, bet ne pateisinti. Suprantama, kad šiuo atveju jai iškilusi dilema: ar neerzinti strateginės partnerės Lenkijos ir toliau nematyti, kaip ji Lietuvoje įgyvendina savo interesus, vienašališkai steigdama universitetų filialus, siuntinėdama kunigus, mokytojus ar kitus misionierius, šmirinėjančius po Pietryčių Lietuvą ir agituojančius ignoruoti lietuviškas mokyklas ir lietuvišką bažnyčią, ar susirūpinti tolesniu šio regiono kryptingu slavinimu ir pristabdyti jį, nes ilgainiui šis slavėjimas gali baigtis tuo, kuo baigėsi Serbijos Kosovo albanizacija.                              

Šiuo požiūriu tautinė netolerancija lietuviams Vilnijoje valstybei yra kur kas pavojingesnė nei pavieniai rasinės netolerancijos faktai pačiame Vilniuje ir ignoruoti ar toleruoti ją yra tiek pat nusikalstama, kiek ir toleruoti rasizmą. Prioritetas turi būti teikiamas Lietuvos vidaus interesams. Baimė suerzinti kaimyną ir marionetiškas paklusimas jo poreikiams tik rodo mūsų diplomatijos nemokšiškumą. Juo labiau, kad Vilniaus kraštas nėra Lietuvos ir Lenkijos bendrai administruojama teritorija, kaip kažkada Infliantai.                               

Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 18 metų, tačiau Vilniaus krašto lietuvių padėtis tapo blogesnė nei buvo sovietmečiu. O juk reikia tiek nedaug: pasiekti, kad būtų liautasi persekioti tėvai, nusprendusieji leisti vaiką į lietuvišką mokyklą, kontroliuoti, kad mokyklos būtų finansuojamos pagal vienodus kriterijus, o VSD dar galėtų subtiliai pasidomėti gausiais kaimyninės šalies emisarais, kurstančiais krašte tautinę nesantaiką, kas šiaip jau baudžiama įstatymu.                               

Autorius nuoširdžiai dėkoja habil. dr. Kazimierui Garšvai ir VDU docentui dr. Vyteniui Almonaičiui už suteiktą dokumentinę medžiagą bei papildomą žodinę informaciją.                  

Išnašos:                           

[1] Šitai ne kartą yra įro dę ne tik lietuvių. bet ir lenkų mokslininkai. plg. J. Rozvadovskio (Rozwadowski). M. Balinskio (Balinski), T. Lipinskio (Lipinski), J. Ochmanskio (Ochmanski), H. Turskos ir kt. darbus. Tačiau Vilnijos šovinistai lenkai ir jų spauda šiuos tyrinėjimus nutyli.                           

Lietratūra:                               

Davies N. Bože igrzysko. Historia Polski. Tom II. Krak6w, 1993. Dybkowska A., Zaryn J., Zaryn M. Polskie dzieje od czas6w najdawniejszych do wspolczesnosci. Warszawa, 1994.
Gaučas P. Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė
– 1939 m. Vilnius, 2004.
Kniūkšta P Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. Vilnius, 1990.
Lietuva skaitmenimis 1918-1928. Diagramų albumas. Kaunas, 1928. Losowski P Konflikt Polsko-Litewski 1918-1920. Warszawa, 1996. Ochmanski J. Historia Litwy. Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1990.
Turska H. O powstaniu polskich obszar6w językowych na Wilenszczyznie.
Vilnius, 1995. 

Šis straipsnis paimtas iš Alvydo Butkaus knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.