V. Mikailionis. Dar kartą apie Pilėnus

Apie Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą kryžiuočius pribloškusį įvykį, kai lietuviai pilies gynėjai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, išsižudė, bet nepasidavė priešo malonei, daug kartų rašyta. Tačiau nei metraštininkas, nei dabartiniai aiškintojai nepasako, kodėl atlikta tokia apeiginė savižudybė.

Pagal Vygandą „pagonys, matydami kariuomenę labai išsigando“, o pagal Šiutzą, kuris rėmėsi Vygando metraščio originalu, –„ypač dėl religijos, kuri jiems buvo visai svetima“. Nedaug ką nauja priduria ir visi kiti, išskyrus bendriausio pobūdžio pasvarstymus apie laisvę ar vergovės baimę. O kokios galėjo būti giluminės, dvasinės priežastys taip „nepraktiškai“ pasielgti? Juk taip pasielgė ne tik pilėniškiai, bet ir jų amžininkai radžputai Indijoje ar daug anksčiau Masados tvirtovėje kovotojai prieš romėnų jungą žydai.

Galime pastebėti, kad tokios ritualinės savižudybės žmonijos istorijoje nėra tokios jau retos ir dažniausiai atliekamos ten, kur susikerta priešiškos religijos. Galbūt šią mįslę padės atskleisti viena ištrauka iš Bizantijos autoriaus Leono Diakono „Istorijos“: „Apie tauroskitus pasakojama dar ir tai, kad jie iki pat šių laikų niekuomet nepasiduoda priešams netgi nugalėti – kai jau nebėra vilties išsigelbėti, jie persismeigia vidurius kalavijais ir taip patys save nužudo. Jie taip pasielgia dėl tokio įsitikinimo: nužudyti priešo, jų nuomone, po mirties ir po dvasios atsiskyrimo nuo kūno jie tampa jo (t. y. priešo) vergais požemio pasaulyje. Bijodami tokios tarnystės, bjaurėdamiesi tarnauti savo žudikams, jie patys nusižudo.“ (IX kn., 8).

Paaiškinsime, kad Konstantinopolio istorikas Leonas Diakonas gyveno X amžiuje ir šioje ištraukoje aprašo savojo meto įvykius, t.y. 971 metais vykusį karą dabartinės Bulgarijos teritorijoje su kažkokia šiaurės tauta, užėmusia šios Bizantijos provincijos Doristolo miestą ant Dunojaus krantų. Tauroskitais arba tiesiog skitais bizantiječiai dažniausiai vadino beveik visas tautas, gyvenančias į šiaurę nuo Juodosios jūros. Be abejo, tikrųjų skitų ten jau nebebuvo vos ne pusę tūkstančio metų. Kokia tad tai galėjo būti tauta, galima spręsti iš tokių dalykų. Po mūšio šie „tauroskitai“ išėjo iš miesto ir surinko savo žuvusiuosius, sukrovė daugybę laužų ir, pagal protėvių paprotį atlikę aukojimus, sudegino. Įdomu ir tai, kad milžiniškai armijai, įsiveržusiai į šią Bizantijos provinciją prie Dunojaus, vadovavo karvedys Sfendoslavas.

Imperiškai nusiteikę rusai, vos išvydę „-slav“,tuojau pat šią didvyrišką asmenybę perkrikštija į Sviatoslavą, nesukdami sau galvos dėl labai keblaus kalbinio klausimo: kodėl istorikas bandė graikiškos abėcėlės pagalba užrašyti jam neįprastą  vardą Švento-slavas? Dar daugiau abejonių dėl karvedžio tautiškumo kyla ir dėl to, kad jis  prieš lemiamą mūšį karių pasitarime prabyla apie šlovę, kurią paliko protėviai, ir kaip tikrų tikriausias jotvingis užbaigia: „Nedera mums grįžti į tėvynę gelbstintis pabėgimu; (mes turime) arba nugalėti ir išlikti gyvi, arba garbingai žūti, atlikę žygdarbius, vertus tauriųjų vyrų.“ Betrūksta tik žodžių apie dainas, kuriomis garbins jų žygdarbius ainiai, ir gausime vos ne pažodinį jotvingių aprašymą.

Bet palikime ramybėje šių karių tautiškumo klausimą, ir sugrįžkime prie svarbiausios problemos: kada ir kodėl senaisiais laikais žmonės ryždavosi nusižudyti? Beje, panašūs įsitikinimai apie vergiją po mirties buvo būdingi daugeliui viduramžių nekrikščioniškų tautų. Tai tarsi pabrėžtų tam tikrą giluminę „pagoniškų“ tautų universaliją.

Sugrįžkime prie Vygando Marburgiečio „Naujosios Prūsijos kronikos“ ir atidžiau įsiskaitykime į 1336 m. vasario 26 dienos įvykių aprašymą: „…nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė“. Įdomi kryžiuočio logika – svarbiausia jam turtai, o žmonės… Toliau pasakojama apie senutę žynę, atlikusią apeiginiu kirvuku ritualinius nužudymus. Ir pagaliau karalius „pasitraukė į tam tikrą slėptuvę, savo žmoną pervėrė (kalaviju) ir į ugnį įmetė.“ Karius paskutinę akimirką nužudė pats karalius, kuris vadinamas Margiriu, o galų gale „pats sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, krito šalia žmonos ir nelaimingai mirė“.

Prašau atleisti už per ilgas ir drastiškas citatas. Taip padaryta tik todėl, kad norėta atkreipti dėmesį į daugelio detalių panašumą su anksčiau cituotu Bizantijos istoriku. Akivaizdu, kad ir tai, ko ciniškas kryžiuotis nepasako, nes jam svarbiausia „be galo dideli turtai“. Vis dėlto gana aiškiai išryškėja didinga kitokio religingumo, kitokio  anapusinio pasaulio samprata. Tad galime teigti, jog mūsų protėviai daug giliau suvokė dvasinius pradus, todėl ori mirtis buvo nemažiau svarbi kaip ir taurus gyvenimas.

Pastangos išvengti vergavimo neribotą laiką po mirties liudija apie gilią anapusinio pasaulio sampratą, arba kaip dabar pasakytume – daugiamačio, o ne trimačio pasaulio vaizdavimąsi. Todėl dvasingumas, dvasia, dievybė šiems žmonėms nėra tik gražūs žodžiai, o gili patirtis, kad gyvenimas tęsiasi per daugelį įsikūnijimų. Juk priešo nužudytas tu būsi pasmerktas jau ir atgimti kaip to priešo vergas, o ne kaip laisvas ir savarankiškas žmogus. Beje, tokių atvejų, kai patekęs į nelaisvę pas kitatikius lietuvis nusižudo, yra nemažai ir mūsų istorijoje. Pavyzdžiui,  persismeigė kalaviju Daugerutis, karaliaus Visvaldžio žmonos tėvas, kuris vyko pas didįjį Nogardies karalių, bet grįžtantį atgal jį sugavo kalavijuočiai ir surakintą uždarė Vendeno pilyje. „Grandinėse jis išbuvo keletą dienų, kol kai kurie jo draugai iš Lettonijos (t.y. iš Lietuvos) atėjo pas jį. Po to jis persismeigė kalaviju.“ Taigi vos tik draugai jam padavė kalaviją. Kaip rašoma Henriko Latvio kronikoje, tai įvykę 1213 metais.

Pilėnai – tai ne tik mūsų tautos didvyriškumo, bet ir senojo baltų tikėjimo gelminių klodų atskleidimas. Tai ir gilaus tikėjimo įrodymas. Tai pažymi ir Šiutzas: „O lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti, ypač dėl (priešų) religijos, kuri (t.y. krikščionybė – V.M.) jiems buvo visai svetima.“

Žinia, tokių apeiginių savižudybių atvejus būtina griežtai atriboti nuo vadinamųjų buitinių susinaikinimo apraiškų. Šią didžią apeigą sugeba atlikti tik galingo tikėjimo ir stiprios dvasios žmonės ir tik tuomet, kai kitokia išeitis lemtų vergovę savo priešui netgi po mirties, kai dvasia atsiskiria nuo kūno. Beje, ne taip svarbu, ar tai atlikta sąmoningai, ar vadovaujantis tik gilia pasąmonine nuojauta. Tokios apeiginės savižudybės buvo būdingos ir mūsų pokario partizanams, ir R. Kalantai, ir kitiems žinomiems bei nežinomiems mūsų tautos didvyriams. Tai tauriausių tautos atstovų pavyzdžiai, kaip, beje, greta jų tuo pačiu metu atsiranda ir žemiausio rango degradavę elementai, kuriuos neveltui žmonės vadina ne kitaip kaip stribais. Žalieji miško broliai ir stribai – tai du mūsų tautos kraštutiniai žmonių tipai. Tad nieko nuostabaus, kad bet kurį mūsų istorijos ir netgi dabartinės politikos faktą tautiečiai vertina remdamiesi arba savo pilėniška, arba stribiška samprata. Tad kai kada pokario partizanai išvadinami didvyriais, o kai kada ir kvailiais. Stribai ir jų palikuonys vėlgi prisistato kaip gudriai prisitaikę prie aplinkybių slapti kovotojai už tautos išlikimą, nors svarbiausia jiems buvo išsaugoti vien savo kailį ir gerovę.