Ištraukos iš J. Basanavičiaus straipsnio „Apie senovės Lietuvos pilis“.
Žinome, jog kryžiokų kareiviškoji draugija [kryžiuočių riterių ordinas] įsteigta tapo vardan panos Marijos, ir kryžiokai, visuomet šitą vardą aukščiausioje garbėje laikydami, didžiausias dėl jo aukas iš lietuvių kūnų bei kraujo darydavo.
Tuomet, matai, kryžiokai, įsteigtojai mūsų laiko Prūsų stipriosios karalystės, dar katalikais buvo ir kaipo tikri katalikai švęsdavo kas mets su didele iškilme visas paženklintas vardui Marijos šventes. Ant visų šitų švenčių pas kryžiokus visuomet didelės visokių aukštų svečių minios – kareivių iš visos Europos – apsilankydavo, kuriuos jie išsivesdavo drauge į Lietuvą, idant su tų atėjūnų pagelba per tas šventas dienas kuo smarkiausiai lietuvius sumušti, o vis „ant garbės p. Marijos, jųjų draugijos užtarytojos, ir dėl pagarbinimo Viešpaties vardo“, kaip patys kryžiokai giriasi.
Katalikų Bažnyčioje, kaip žinoma, didžiausios vardan Marijos šventės pripuola: 8 rugsėjo – jos užgimimo, 8 gruodžio – nekalto prasidėjimo. Ant šitų tad dviejų švenčių kryžiokai dideles keliones (vokiškai „reizus“) Lietuvon atlikti buvo įmėgę.
Per šitas šventes ne tik jie mūsų žmones daugiausia išmušinėdavę, bet daugel rūpindavęsies sudegint tame rudens laike jau suvalytus ir suvežtus javus, idant likusiejie lietuviai ateisiantį metą turėtų badą kentėti.
Tankiai per metus dar ir trečią kelionę didelę į Lietuvą taisydavę vasario pradžioje, apie dieną p. Marijos apvalymo, ir šitos kelionės laike išnaikindavę visus tuos javus, kurie buvo ant sėklos ateisiantiems metams užsilikę.
***
Kokia meilė kryžiokų širdyse degė, kuomet jie mūsų neleimingus prosenius kardu bei ugnimi krikščionystėn vertė, mes aiškiai ir geriausiai suprasti ir numanyti galėsime iš žemiau primegztų kelių apipasakojimų paties kryžioko Vygando, kuriam teko ne sykį Lietuvą aplankyti ir matyti kitų kryžiokų veikalus.
Čia tiktai reikės paminėti, jog Vygando kronikoje (nuog 1293 iki 1394 m.) ant kiekvieno lakšto randame panašius apipasakojimus.
Dabar įsidėmėkime! „Metuose 1338, dienoje p. Marijos dangun ėmimo (15 rugpjūčio), kryžiokų maršalkas Henrikas Duzemeris kovoje Galekaukių laukuose (Žemaitijoj) į 1220 pagonų lietuvių išmušė…“
Kitąsyk užmušta tapo daugiau per 12 000 pagonų, „kuomet jie malonės nuog magistro (kryžiokų vyriausiojo) meldė…“ „1352 m. brolis Šindekopfas pas Kuršo mares sugriebė 45 vyrus, neskaitant tų, kuriuos liepė užmušdinti ir prigirdinti…“
Žiemą 1361 m. „brolis Henrikas Šiningenas, dusyk išėjęs iš Ragainės, su pagonais neprieteliškai pasielgė, naikindamas juos kardu, ugnimi ir plėšimais, ir krykštaudamas (su triumfu) namon linksmai sugrįžo, didę lietuvių daugybę nužudęs…“
Toliau Vygandas pasakoja, jog vieną kartą kryžiokai į „devintą dieną ateiną vieton, kur buvo savo maistą palikę, o Viešpats Dievas apdovanoja juos visokeriopu grobiu, sugautais vyrais, moterimis ir t. t. Nei numanyti negalima, kiek buvo užmuštų…“
Tais pačiais metais, užgimimo p. Marijos dienoje, magistras Vinrikas ir perdėtiniai su didele kareivių gauja atėjo pas Veliuonos pilį, ką užmatę, pilies bajorai ir kiti išsigando ir patys pilį su visu labu sudegino, o magistras su savo karužėmis nuėjo iki Naujojo Kauno ir tenai stovėjo 6 dienas ir ugnimi iščiudijo Eiriogalos aprubę ir kitus pavietus.
Paskiau magistras perėjo drauge su saviškiais per didelius tyrus pagiryje, o pereidamas skersai ir išilgai daugybę pagonų užmušė ir į kalinį sustvėrė moteriškes ir vyrus…“ „Ne po ilgo vėl rengė naują kelionę („reizą“).
Magistras pavedė ją atlikti maršalkui (Henigui fon Šindekopfui) ir kitiems vyresniems, kurie iš šios Nemuno pusės Lietuvos žemę pūstijo ir daugel užmušė; apgulė Kauną, o Viešpatis dievas suteikė jam išmintį, idant jis nuplukdintų (valtimis) savo kareivius ir prie kitos pilies ant upės Nevežos kranto; įeidami į šitą pavietą, pagonus išnaikina…
Pilį Strebę apgula, įima ir degina. Daugelį pilyje vyrų ir moterų nužudė. Tais pačiais metais maršalkas išilgai pūstijo ugnimi bei kardu Šalviškių pavietą. Tuo tarpu Burhardas fon Mansfeldas (Ragainės komendatorius) tą darbą atlieka Romainės paviete (Žemaitijoj)…“
Ateinančiais metais vėl tas pats maršalkas „apvalymo p. Marijos dienoje netikėtai užpuolė ant Lietuvos žemės ir visus vyrus ir moteris ir vaikus sugavo arba išmušė…“
1370 m. kryžiokai aplankė Raseinių ir kitus Žemaitijoje pavietus ir „visur kankina pagonus ir užmušinėja…“
1372 m. Įstručio perdėtinis Vygandas „su 100 išrinktų vyrų pereina per Nemuną ir užklumpa keturis neapsaugotus kaimus, kurių gyventojai saldžiu miegu užmigę; ką tik sutinka, kardu iškerta vyrus su moterimis ir vaikais ir viską degina, o didelį grobį griebia“.
Toliau Vygandas rašo: „Žemaičių žemėje nenorėjo (kryžiokai) užtrukti, žinodami, jog gyventojai apsiginklavę, to dėlei jie aplankė Kaltinėnų kampą, kurį grobiais (plėšimais) nuskriaudę ir ugnimi, užmušinėdami vyriškius ir moteriškes ir vaikus, didelėje daugybėje išsigabendami drauge su neišpasakytais grobiais…“
Galima būtų paminėti iš to paties Vygando raštų da ne vieną šimtą tokių kruvinų ir baisių atsitikimų mūsų nelaimingoje ir nuvargintoje per kryžiokus žemėje; tikime vienok, jog ir iš aukščiau paduotųjų Vygando žodžių skaitytojai numanyti galės, kokias tai nežmogiškas kryžiokai kares vedė su mūsų proseniais!
Tas patsai rašytojas, kryžioku būdams, tankiai pats sako, jogei jo broliai kryžiokai viską Lietuvoje „nežmogiškai“ (inhumaniter) naikinę!
***
1362 m. vokiečiai užsimanę Kauno pilį išgriauti. Apie šitą jų darbą senovės rašėjas šitaipo pasakoja: „Tūliejie pagonai susitelkė prie pilies angos ties upe Neriu, kur išeiti jiems neleido Ragainės komendatorius brolis Henrikas, o brolis Burhardas fon Mansfeldas kovėsi su tais, kurie nuo mūrų pasprūsta, ir sugaudęs visus užmuša, palikdamas gyvą vien Vaidutį, Keistučio sūnų, ir 36 pagonus, kurie kaliniais (vergučiais) tapo.
Į 600 lietuvių užmušta, kiti vėl liepsnose pražuvo, daugumas pilyje užtroško; taip čia į 3500 lietuvių ir 200 vokiečių pražuvę. Todėlei krikščionys linksmai pradėjo vokiškai giedoti tą garbingą giesmę: Christ ist erstanden! Wir wollen alle fröhlich sein, die Heiden sind in aller Pein! Kyrie eleison! (Kristus kėlės! Mes norime linksmi būti, pagonys pasmerkti kančioms! Kyrie eleison!)“
Visi bjauriausi piktadėjai, nors krikščionys, su mūsų prabočiais kariaudamiesi ir lietuvišką kraują liedami, visuomet apturėdavę nusidėjimų visų atleidimą, pagal tos gadynės įtikėjimus.
Kuo daugiaus lietuvių pagonų nužudydavę, tuo daugiaus atlaidos dienų, arba indulgencijų, nusipelnydavę!
***
Apie senovės pilis bepasakodami, negalime nors keliais žodžiais ant pabaigos nepaminėti lietuvių tikybę ir josios ypatybes, kurios galėtų išreikšti tos stiprybės, tos stebuklingos prabočių mūsų narsybės priežastį visose su vokiečiais ir kitomis tautomis karėse.
Jau aukščiaus paminėta, jog ne tik už savo tėviškės liuosybę, ne tik už savo brolių gyvastį, ne vien dėl savo mylimos kalbos užlaikymo lietuvių proseniai kruvinas su kryžiokais kares vedė, bet ir už liuosybę ir savo senoviškosios tikybės, savo dievų, dievaičių bei visokių šventenybių išlaikymą.
Senovės lietuviai tikėjo tvirtai, jog, apgindami tuos savo tautos privalumus bei tikybę ir kovoje krisdami, tiesiog į savo prosenių dangų nukaksią, kuriame nei gudas, nei lenkas, nei vokietis neįmanysią jau juos terioti ir kuriame pilną visokeriopų linksmybių palaimą amžiną atrasią savo mylimų senių prosenių, tėvų, brolių, seserų draugystėje.
Šitos priežasties dėlei Pelenių pilyje lietuvių daugybė liepsnose gyvastį baigė, nenorėdami kryžiokų rankosna patekti; todėl ir visose karionėse bei kovose su kryžiokais visuomet jie stipriai smarkavo…
„Ta tikybė Lietuvoje dideliai giliavo, – sako vyskupas Valančius. – Ta tai tikybė darė, jog lietuviai drąsūs ir narsūs karėse pirmaisiais buvo kareiviais.
Ta ant galo kutino juose didį norą liuosybės, kuriąja šildyti, stengė atsiremti nuo Kuršo ir Prūsų griaunantiems į Lietuvos žemę vokiečiams, o tokiu būdu liuosais išlikti. Ko viso šiandien vos šašuoletis beliko!“
Seniai jau išnyko Lietuvos pilys, seniai jau pragaišo lietuvių stiprybė, išnyko jau lietuvių tikybė, pamaži nyksta ir pati Lietuva…
Senovės tikybė, kuri buvo susivienijusi su mūsų tautos dvasia, išnaikinta tapo: per ilgus verguvės metus išnyko senoviškos dainos, giesmės, raudos, senovės pasakos, kuriose mūsų tėvų veikalai apipasakojami buvo; išnyko ir senovės Lietuvos dvasia…
Kryžiokams mūsų žemėje įsikūrus, Lietuvai į jų, o vėliau į lenkų rankas patekus, sunyko garbė mūsų tautos, josios stiprybė, tėviškės meilė, o prasidėjo ilgos eilės įvairių nelaimių.
Jei Lietuva iki šiai dienai gyva dar liko, tuomi mes kalti esame mūsų garbingų prosenių stiprybei bei pražilusiems mūsų piliakalniams…
Pagal leidinį: Jonas Basanavičius, Rinktiniai raštai (Vilnius: Vaga, 1970, p. 64–65, 66–68, 70, 75, 79–80, 98–99, 100, 101) parengė Dainius Razauskas.
Tai savo pačių įsivarytas taurių senos tautos gyventojų ir klastingų krikščionių naratyvas. Baltai turėjo progą, ir ne vieną, kaip visos Europos tautos atsisakyt savo stabų dar I-ame tūkstantmetyje. Misionierius išžudė, o toliau gyveno vergove ir plėšikavimas pagrįstoje santvarkoje, kliovėsi burtais ir klajoklių stepėse [iš kur atėjo indoeuropiečiai] susikurtais papročiais. Europoje tuo metu jau šimtmečius klestėjo miestai, menai, kūrėsi universitetai, o vienuoliai ir kunigai kantriai mokė, kad žmogus nėra vergas. Kad to meto galingieji sumanė baltų žemes pasidalinti- buvo nulemta pačių baltų pasirinkimo užmušti ir sukapoti Brunoną ir Vaitiekų. Tai niekaip nepateisina niokojimo ir žudynių kurias vėliau darė Ordinas. Bet nereikia sekti pasakos apie Vakarų civilizacijos amžiną skriaudą. Tai amžino vergo pasaka. Žinom kuo ta pasaka baigėsi mūsų kaimynystėje. Geriau prisikelkime, atsiverskime ir dirbkime, kad tai kas liko, būtų išsaugota.
savąją, lietuvišką, labai gražią ir įdomią tautosaką. Tai kam dar svetima iš tolimosios Azijos? Labai jau silpnai ir vienpusiškai surašyta. Kas tas „nararatyvas“, ką?
“Kam to reikia” – svetimos tautos pasakos apie svetimos tautos išskirtinumą tarpe kitų tautų, vienu žodžiu – neplatinkime rasizmo, viduramžiško inkvizicinio mąstymo, gerbkime savo kalbą, savo papročius, savo tautos kultūrinį palikimą… ir nesukite mums galvos, atsikniskiteeee 😀
Anonimui „kam to reikia“: Vienuoliai ir kunigai, kurie „kantriai mokė“ kaip teisingai reikia gyventi, vis dar niršta, kad lietuvių taip ir nepavyko baigti „išmokyti“ taip kaip prūsų. Mes vis dar gyvi ir nesiruošiame nei mirti nei prisikelti pagal Palestinos misionierių norus.