Pilėnų istoriją nagrinėja daugiausia istorikai. Vienintelis Gintaras Beresnevičius pamėgino pasigilinti kaip religiotyrininkas. Lietuvos visuomenė intuityviai suvokė, jog Pilėnai – buvo pasišventę Lietuvos gynėjai. Todėl jiems skiriama garbė ir šlovė. Tačiau, norint suprasti Pilėnų istoriją, būtina mėginti išsiaiškinti gynėjų pasaulėžiūrą ir religiją.
Tuo metu Lietuvą valdė karalius Gediminas. Vilniuje degė Amžinosios Ugnies aukuras ir aukščiausia dievybe buvo valdovas Perkūnas. Lietuvių religija jau nebebuvo tik vietinių bendruomenių dievų religija. Senoji religija vienijo visus lietuvius. Tai buvo ta pati religija, kurią išpažino prūsai, jotvingiai, žemaičiai ir kiti baltai. Šiandien mes ją vadiname baltų religija. Lietuviai aiškiai matė, kas atsitiko krikščionių pavergtiems prūsams. Agresija pasiekė Nemuno krantus, kurie tapo beveik neįveikiama gynybine siena. Lietuvos valstybė jau turėjo savo patyrusius karo vadus. Tai Sudargas, ilgą laiką atlaikęs karinį spaudimą kairiajame Nemuno krante. Tai Kolainių pilies vadas Surminas. Tai Veliuonos pilių gynėjai. Stipriausi Vakarų Europos kariai nepajėgė jų įveikti. Galingasis Perkūnas ne kartą parodė, jog pajėgus atremti krikščioniškų dievų brovimąsi.

Pilėnai buvo viena iš gynybinių tvirtovių. Kur jie buvo? Ar prie Nemuno, ar Žemaitijoje, neturi didelės reikšmės. Istorinės žinios sako, jog buvo ginamasi visur. Retai kada pilis būdavo atiduodama be pasipriešinimo, nebent atsirasdavo išdavikų. G. Beresnevičius rašė, jog 1336 m. Pilėnai nebuvo savižudžiai. „Ranką prieš save iš tikrųjų pakelia tik du asmenys – paslaptinga senolė ir pats Margiris. Kitus jie nužudo jų sutikimu“. Bet ir jų savižudybė turėjo ritualinį pobūdį. Prūsijos kronikininkas Kasparas Šiucas vėliau rašė:„Lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti, ypač dėl priešų religijos, kuri jiems buvo visai svetima, todėl geriau jie pasirinkdavo mirtį.“
Kritinėje situacijoje, kai nebelieka jokios išeities, tebėra galimybė išeiti į dievų arba protėvių pasaulį. Mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima netekti abiejų pasaulių, mat pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Taip mąstė ir indų „Mahabharatos“ kariai.
Istorijoje žinomi ir kitų tautų pilėnų masinės savanoriškos žūties atvejai. Garsūs yra indų radžputų Čitorgaro pilies gynėjų susideginimas ir žydų Masado gynėjų savižudybė. Šie ir kiti istoriniai atvejai pagarbiai minimi ir laikomi nacionaliniais simboliais.
Lietuva turi savo pilėnų tradicijas, bet religiniai prieštaravimai neleidžia vienareikšmiškai gerbti tautos istorinių gynėjų ir didvyrių. Praėjusią vasarą Veliuonoje buvo pastatyta deivės Veliuonos skulptūra. Už tai reikia dėkoti ne tik keliems entuziastams, bet ir patiems Veliuonos žmonėms. Skulptūros sumanymas ir jos įgyvendinimas vyko labai sunkiai. Atsirado „išsilavinusių“ katalikų, kurie gulė kryžiumi, kad tik nebūtų pastatyta pagoniška deivė. Vis dėlto daugumos miestelio gyventojų katalikų valia skulptūra atsirado. Juk deivė Veliuona globojo žuvusius Veliuonos pilies gynėjus.
Panemunių kovų atminimas dar laukia tinkamo įamžinimo. Prie Sudargo piliakalnių prieš porą metų buvo pastatytas kuklus paminklas Sudargo gynėjams. Istorikas R.Batūra jau seniai rūpinasi Nemuno gynėjų paminklo pastatymu. O kas pasirūpins paminklu karžygiui Surminui?
Pilėnų žygdarbis yra pasiaukojančio atsidavimo pavyzdys savo Tėvynei savo Tautai ir savo Tikėjimui. Pilėnai nepalieka abejingų ir yra iki šiol paveikūs tiek, kad juos iki šiol tebepuola ir bando nugalėti jau XXI a. kryžiuočiai. Jie tebesirūpina kaip nuplėšti Pilėnų garbę, kad galėtų juos paversti bailiais ir kvailiais. Štai net du Lietuvos Katalikų mokslų akademijos nariai pasirūpino, kad būtų išgarsinta ir premijuota knyga, kurioje, neva, nuvainikuoti Pilėnai. Bet tuo nereikėtų stebėtis, nes pati Lietuvos katalikų bažnyčia demonstruoja nepagarbą ir panieką Amžinosios Ugnies aukurui, išlikusiam Katedros požemiuose.
Tačiau Amžinoji Ugnis mūsų širdyse neužgeso. Žemyna tebesaugo pilėnų kraują ir pelenus, o nemirtingoji pilėnų vėlių galybė teikia galias einantiems protėvių keliu. Ženkime juo drąsiai, nebodami XXI a. kryžiuočių pykčio ir pagiežos. Pilėnai su mumis.
Jonai, manding, Barono “teorijas” sukritikavo net mons. Svarinskas, taigi mūsų Katalikų bažnyčioje ne viskas taip blogai.
Būtų įdomu pamatyti kur?
http://www.sarmatija.lt/index.php/praeitis-is-arciau/250-dariaus-barono-kryziaus-zygis-pries-pilenus3
Nuo kada Inga Baranauskiene baznycia yra musu? Juk ji atejo per musu proteviu pralieta krauja, per dvasine ir fizine prievarta ji buvo mums ibrukta, buvome bandomi nutautinti palauzti dvasia musu, nors ir iskirto sventuosius azuolynus baznytinkai, bet jie nesurinko tu azuolynu giliu kurios yra mumyse ir bunda pas zmones tos giles ir pradeda augti is naujo sventieji azuolai, nes atejo tam laikas…
Kieno yra Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas? Ne mūsų? Ką tas pats Maironis apie Pilėnus rašė žinote? Tikrai kvaila čia skatinti religinę neapykantą tarp lietuvių, palikim tai D. Baronui.
Aš irgi prieš religinės neapykantos kurstymą. Bet sutikime, kad senojo baltų tikėjimo žmonės tikrai turi už ką neapkęsti krikštytojų.
Mūsų krikštytojai jau seniai po žemele. O kalbant bendrai, tai išpažįstant lietuvišką tikėjimą, reikėtų išpažinti ir pasaulio kaitos neišvengiamybę.
Oi abejoju, kad po žemele. Tie kur po žemele tyli, loja ir puola dabar tie kur ant žemelės Inga. Tad tokia tad kaita. Kaita – bet ne evoliucija.
Lojančių visada atsiranda – ne iš tos, tai iš kitos pusės, ir tai irgi yra gyvenimo dalis.
Jeigu tie garbingi rašytojai nebūtų buvę kunigais, abejoju, ar jie būtų tokie žinomi šiandien… Tai kas įskiepyta kardu ir ugnimi laikosi ant baimės – ne protėviška. Pilėnai – dvasinis pasididžiavimas.
Tikrai taip.
Judaistinės – autoritarinės religijos potekstė lig šiol ta pati.
Anot Vaivos Strikaitytės, pagonybė sunaikinta ne prieš 50 metų, nėra gyvų liudininkų, todėl dabar būtų sunku paduoti ją į teismą tarptautinės teisės principu-pagrindu.
Tikrai taip.
Vilniaus katedros rūsiuose krikščionys nuožmiai slepia lietuvių šventvietę – Aukurą. Tikėtis geranoriškumo – kad jį grąžintų ar geranoriškai jis būtų paskelbtas kultūros paveldu – būtų naivu.
Pradžiai, atšilus orui, vertėtų pabandyti protestuoti, surengti keletą akcijų. Anot Ingos Baranauskienės, gal padėtų šiam reikalui mons. Svarinskas ar ji pati.
Jonai, kelk vėliavą, nes nėra kam.
Algi,
Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas matomai buvo (SĄŽINĖS graužiami) praregėję puspagonys.
Anot Gintaro Beresnevičiaus, lietuviui aplamai būdingas prakeiktas “TARP”.
ar aš čia ko nesupratau:
“Tuo metu Lietuvą valdė karalius Gediminas. Vilniuje degė Amžinosios Ugnies aukuras ir aukščiausia dievybe buvo valdovas Perkūnas. Lietuvių religija jau nebebuvo tik vietinių bendruomenių dievų religija. Senoji religija vienijo visus lietuvius. Tai buvo ta pati religija, kurią išpažino prūsai, jotvingiai, žemaičiai ir kiti baltai. Šiandien mes ją vadiname baltų religija.”
Lietuvių religija >> vietinių bendruomenių dievų religija >> Senoji religija >> Šiandien mes ją vadiname baltų religija??????
matai Baltai ir Lietuviai tai vienas ir tas pats, o Latviai atsirado okupavus ta krasta vokieciams, jei ne okupacija tai dabar butu Latgala tokia pati Lietuvos etnine grupe kaip ir Dzukija, nes siena tarp musu dar iki siol ta pati siena su livonijos ordinu, beje ir lyviu kaip tokiu nebuvo ir net negalejo buti, tai yra suktas zaidimas su pavadinimais…panasiai del tu paciu siekiu moskovija persivadino rusija
Prusai, nenori suprasti, kad krivis nežino kaip vadinasi jo religija?
Trinkūnas rašo “karalius” Gediminas – karaliais tampama, kai katalikų vyskupas uždeda karūną. Kažkaip nesiderina su “Vilniuje degė Amžinosios Ugnies aukuras ir aukščiausia dievybe buvo valdovas Perkūnas.” Žodžiu, juk mūsų protėviai į kažką tikėjo, tai ir Trinkūnas to tikėjimo tęsėjų “krivis”……
Triukšmauti, Ievarai, ir burnot – nevalia,
kai esi po Perkūno galia.
Pasisemki mūs kultūros, kad neužrūstintum Perkūno.
Valdai, mielai pasisemčiau, nežinau kas čia pritvinkęs protėvių pasaulėžiūros
todėl ir apsilankau kartais šioje svetainėje. o tu užtikrintas, kad Perkūnas supras tą “mūs kultūros” – žodis tai nelietuviškas, nesupratęs gali užsirųstinti 
Skaitykite Dainiaus Razausko straipsnį apie žodžių LIAUDIES ir KULTŪRA gelmines ištakas ir bus aišku.
Sudargos aptemde musu kryzianesiu protus
Garbė Pilėnams, kai tuomet …
“… aukščiausia dievybe buvo valdovas Perkūnas.”
Labai gerai žinomas visiems yra mūs protėvių posakis [nesusipratėliams (pra)keiksmas] “po Perkūnais“, perduotas mums mūs tėvų, kai (pa)rodoma vieta dievams (kitiems) ir mums, visiems (vadukams ir vadams).
Po Perkūnu (ir jojo valia) yra mūs vieta.
P o P e r k ū n u …
Tikrai taip.
Lietuvių esybė ir stiprybė šauksme savų dievų.
Gerbiamieji,laikas iškelti galvas iš viduramžių ir pakartoti PILĖNŲ istoriją visuotiniu PAMINĖJIMU .Nejau mūsų 20-30 lietuvių beliko ,kiti gyventojai nebe…Pradėkime budinti DVASIĄ ,kas kaip pajėgiame .
Kalbų pasaulis begaliniai platus ir audringas, ypač – prijaučiančiųjų, skaniai papietavus, šiltai ir saugiai prie kompo – pabarškinti klaviatūra.
Tikrų (nesvarbu-šlubų) kareivių – mažiau.
Dėl pagonybės man kyla klausimas – ar tai nacionalizmas, tai kažkas daugiau? Nes nacionalizmas yra skurdus dalykas. Reikia kažko daugiau. Vien etnoso saugoti vardan to etnoso, neužtenka. Reikia etnosą (ar tautą) saugoti tuomet, jeigu jis turi vertę (pvz. kuria, gamina, duoda ir pan.). Jeigu pagonybė suteiktų lietuviams naudingų savybių, tuomet ok, bet jeigu tai tėra tik kažokia nacionalizmo forma ir faktiškai nieko daugiau, tai… blogai.
Na, bet krikščionybę aš esi tvirtos nuomonės – tai nuodai. Civilizuotas Pasaulis jos išsižadėjo, argi ne taip?
Todėl aš esu agnostikas
Kas yra Agnostikas, tas kuris tiki Agne? Ir kas yra nacionalizmas?
Agnostikas tai turbut – laisvamanis? O gal ir ne. Laisvamanis turetu buti nepiktas ir plataus akiracio zmogus.
Labai trūksta Krivio Jono Trinkūno gyvo žodžio, jo įžvalgų, ramaus, bet tvirto kalbėjimo.
Ačiū už straipsnį, iš kurio sklinda pagarba protėviams, meilė Tėvynei, senąjam Pilėnų tikėjimui.
Ta nuotrauka teksto pradžioje… – šį ir praeitą mėnesį ne sykį taip atrodė vakarinis dangus per mano langą. Net kažkokia bloga nuojauta kyla tokį dangų matant