J. Trinkūnas. Pilėnai su mumis

Pilėnų istoriją nagrinėja daugiausia istorikai. Vienintelis Gintaras Beresnevičius pamėgino pasigilinti kaip religiotyrininkas. Lietuvos visuomenė intuityviai suvokė, jog Pilėnai – buvo pasišventę Lietuvos gynėjai. Todėl jiems skiriama garbė ir šlovė. Tačiau, norint suprasti Pilėnų istoriją, būtina mėginti išsiaiškinti gynėjų pasaulėžiūrą ir religiją.

Tuo metu Lietuvą valdė karalius Gediminas. Vilniuje degė Amžinosios Ugnies aukuras ir aukščiausia dievybe buvo valdovas Perkūnas. Lietuvių religija jau nebebuvo tik vietinių  bendruomenių dievų religija. Senoji religija vienijo visus lietuvius. Tai buvo ta pati religija, kurią išpažino prūsai, jotvingiai, žemaičiai ir kiti baltai. Šiandien mes ją vadiname baltų religija. Lietuviai aiškiai matė, kas atsitiko krikščionių pavergtiems prūsams. Agresija pasiekė Nemuno krantus, kurie tapo beveik neįveikiama gynybine siena. Lietuvos valstybė jau turėjo savo patyrusius karo vadus. Tai Sudargas, ilgą laiką atlaikęs karinį spaudimą kairiajame Nemuno krante. Tai Kolainių pilies vadas Surminas. Tai Veliuonos pilių gynėjai. Stipriausi Vakarų Europos kariai nepajėgė jų įveikti. Galingasis Perkūnas ne kartą parodė, jog pajėgus atremti krikščioniškų dievų brovimąsi.

Pilėnai buvo viena iš gynybinių tvirtovių. Kur jie buvo? Ar prie Nemuno, ar Žemaitijoje, neturi didelės reikšmės. Istorinės žinios sako, jog buvo ginamasi visur. Retai kada pilis būdavo atiduodama be pasipriešinimo, nebent atsirasdavo išdavikų. G. Beresnevičius rašė, jog 1336 m. Pilėnai nebuvo savižudžiai. „Ranką prieš save iš tikrųjų pakelia tik du asmenys – paslaptinga senolė ir pats Margiris. Kitus jie nužudo jų sutikimu“. Bet ir jų savižudybė turėjo ritualinį pobūdį. Prūsijos kronikininkas Kasparas Šiucas vėliau rašė:„Lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti, ypač dėl priešų religijos, kuri jiems buvo visai svetima, todėl geriau jie pasirinkdavo mirtį.“

Kritinėje situacijoje, kai nebelieka jokios išeities, tebėra galimybė išeiti į dievų arba protėvių pasaulį. Mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai – galima netekti abiejų pasaulių, mat pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio. Taip mąstė ir indų „Mahabharatos“ kariai.

Istorijoje žinomi ir kitų tautų pilėnų masinės savanoriškos žūties atvejai. Garsūs yra indų radžputų Čitorgaro pilies gynėjų susideginimas ir žydų Masado gynėjų savižudybė. Šie ir kiti istoriniai atvejai pagarbiai  minimi ir laikomi nacionaliniais simboliais.

Lietuva turi savo pilėnų tradicijas, bet religiniai prieštaravimai neleidžia vienareikšmiškai gerbti tautos istorinių gynėjų ir didvyrių. Praėjusią vasarą Veliuonoje buvo pastatyta deivės Veliuonos skulptūra. Už tai reikia dėkoti ne tik keliems entuziastams, bet ir patiems Veliuonos žmonėms.  Skulptūros sumanymas ir  jos įgyvendinimas vyko labai sunkiai. Atsirado „išsilavinusių“ katalikų, kurie gulė kryžiumi, kad tik nebūtų pastatyta pagoniška deivė. Vis dėlto daugumos miestelio gyventojų katalikų valia skulptūra atsirado. Juk deivė Veliuona globojo žuvusius Veliuonos pilies gynėjus.

Panemunių kovų atminimas dar laukia tinkamo įamžinimo. Prie Sudargo piliakalnių prieš porą metų buvo pastatytas kuklus paminklas Sudargo gynėjams. Istorikas R.Batūra jau seniai rūpinasi  Nemuno gynėjų paminklo pastatymu. O kas pasirūpins paminklu karžygiui Surminui?

Pilėnų žygdarbis yra pasiaukojančio atsidavimo pavyzdys savo Tėvynei savo Tautai ir savo Tikėjimui. Pilėnai nepalieka abejingų ir yra iki šiol paveikūs tiek, kad juos iki šiol tebepuola ir bando nugalėti  jau XXI a. kryžiuočiai. Jie tebesirūpina kaip nuplėšti Pilėnų garbę, kad galėtų juos paversti bailiais ir kvailiais. Štai net du Lietuvos  Katalikų mokslų akademijos nariai pasirūpino, kad būtų išgarsinta ir premijuota knyga, kurioje, neva, nuvainikuoti Pilėnai. Bet tuo nereikėtų stebėtis, nes pati Lietuvos katalikų bažnyčia demonstruoja nepagarbą ir panieką Amžinosios Ugnies aukurui, išlikusiam Katedros požemiuose.

Tačiau Amžinoji Ugnis mūsų širdyse neužgeso. Žemyna tebesaugo pilėnų kraują ir pelenus, o nemirtingoji pilėnų vėlių galybė teikia galias einantiems protėvių keliu. Ženkime juo drąsiai, nebodami XXI a. kryžiuočių pykčio ir pagiežos. Pilėnai su mumis.

Spausdinti