Vartus į pasaulį atvėrusi nepriklausomybė žaibo greičiu keitė gyvenimo būdą. Ramų Lietuvos gruodžio mėnesį užtvindė komercinė, iš Europos ir Amerikos atnešta Kalėdų karštinė, jau nuo lapkričio pabaigos didžiųjų ir mažesniųjų miestų aplinką pavertusi blizgančiu pardavimų ir išpardavimų rojumi.

Užsienio verslininkai ieškojo naujų rinkų ir rado jas – posovietinės mažosios valstybės tam kuo puikiausiai tiko. Ramios, kuklios, giliausias prasmes turinčios Kūčios ir Kalėdos tik kaimuose pasiliko tokios pačios: žinia, ten dar nepastatė didžiųjų prekybos centrų…

Šventės puošybos reikmenys, dovanos, gausybė reikalingų ir nereikalingų daiktų, anglakalbė Kalėdų muzika ir Santa Klausas rėkte rėkė: mes čia atėjom, mes atnešėm Kalėdas!  Tarytum tų Kalėdų Lietuvoje niekuomet nė būti nebuvo…
Suomiai, seniausiai suvokę stipraus ir įtaigaus Kalėdų šventės personažo – Kalėdų Senelio – reikšmę bet kokiai reklamai, buvo ypač aktyvūs.

Vilniuje įsteigę ne vieną savo verslo įmonę, jie šiuo personažu sumanė užburti, privilioti patiklius, naivius mūsų krašto žmones – esą tik jų Kalėdų Senelis esąs tikras, taigi ir jo diktuojamas gyvenimo būdas esąs pats tikriausias.

Kalėdų laikotarpis prasidedąs jau lapkričio pabaigoje, ir skelbiamas tada, kai Suomijos Kalėdų Senelis atskrenda į Lietuvą. Naiviai tikėdami Kalėdų pasaka ir tuo, kad svetimtaučiai veikia vedini vien gerų norų, mūsų valdininkai visapusiškai talkino naujos kultūros nešėjams. Vilniuje buvo surengtos pirmosios Kalėdų Senelio sutiktuves.

Naujasis Kalėdų senelis su nauja kultūra į Vilnių buvo atskraidintas 1997 m. Surengti Kalėdų Senelio sutiktuves Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrius pavedė tuometiniam Etninės veiklos centrui. Tada ir kilo būtinybė savęs ir kitų paklausti: ar mūsų kultūra turi Kalėdų Senelį? Ir koks jis yra? 

Dainose minimi Kalėdos ir Kalėdienės personažai paakino remtis folkloro medžiaga, suteikti progą Kalėdai, o gal ir Kalėdienei pasirodyti viešumoje, diplomatiškai sutikti atvykėlį svečią, tuo teigiant visuomenei: taip, mes turim savo, lietuvišką Kalėdų Senelį.

Koks galingas fenomenas yra tikėjimas! Susidaro įspūdis, kad tauta „lyg netyčia“ verčiama manyti, kad mes neturim, mes negalim, todėl, vadinasi, esam niekas. Kultūros kolaboravimas paprastam žmogui dažnai yra nesuvokiamas. To tik ir trūksta užguitai tautai, ką ir sakyti – pabudome ir kelkimės, tarpais panašu, kad nemigos iškankinti, keltis nebenorim, kurti nebenorim, prašymas vienas: duokit ramybę…

Nedėkingos Kalėdų švenčių tradicijų raidos aplinkybės! O ką daryti – arba esam, arba ne. Vaikui pirmasis poelgių vertintojas – Kalėdų Senelis, jis sukloja pamatus daug kam, kas galvelėje suksis paskui – sava ar svetima kalba („tikrasis“ Kalėdų Senelis kalba angliškai…) jis kalba, savas ar svetimas kraštas („tikrasis“  atskrenda iš svetur, ten daug dovanų, ten stebuklų kraštas…) svarbesnis, savi ar svetimi drabužiai, net virtuvė (raudonas vėliavas primenantis raudonasis „tikrojo“ apsiaustas, į šventės šurmulį išlydintis, patį skaniausią Amerikos gėrimą kokakolą reklamuojantis karavanas). Kas raudona, kas nemūsiška, tas ir gražu?

Taip gražiai užslėptą agresiją kur bepamatysi…, o švenčių blizgučiai paslepia giliąsias Kalėdų šventės papročių, šventės personažų, įvairių šventėje įprasmintų simbolių reikšmes, juk niekas gatvės šurmulyje neaiškina, kad blizgieji burbulai – tie patys kvapnūs, raudonskruosčiai obuoliai, tik be kvapo, be viduje esančios sėklos, iš kurios pasaulio medis išauga…

Tikėjimo ir pasitikėjimo garantai perkeliami į komercializuotą svetimtaučių kultūrą…

Ką gi, tokie dalykai stimuliuoja laisvės siekį – jau pirmose Kalėdų Senelio iš Suomijos sutiktuvėse 1997 m. pasirodė ir lietuviškasis Kalėda – su lino apsiaustu, krivule nešinas, tikra barzda pasipuošęs. Įspūdį padarėme kaip mat: kitais metais ne kokį mažiuką, o didelį,  stambų Kalėdų Senį suomiai atskraidino…

Bet jau tąkart ir mūsiškis nepasidavė, į Vilniaus Rotušės aikštę galybę miestiečių sukvietė, skardžiu balsu drauge su puikiais vaikų folkloro ansambliais Kalėdų šventės laikotarpio dainas dainavo, tad kitais, 1999 m., suomiai savo Kalėdų Senio nebeskraidino visai…

Tuomet mūsų Kalėdų Senis su sraigtasparniu iš tolimosios Lietuvos šiaurės atskrido, Vilniaus Vingio parke nusileido.

Tiesa, tais metais uraganas Anatolijus privertė keisti renginio datą. Nepaisant to, Kalėdų Senelio sutiktuvės buvo sėkmingos. Jį pasitiko daugybė Lietuvoje atsibudusių,  įvairiais drabužiais apsirengusių, su Kalėdienėmis ar be jų Lietuvos Kalėdų Senelių. Saldainiai vaikams, daug džiaugsmo, dainų ir juoko žalioje Vingio parko pievoje!

Ypač buvo žavus, visus nustebino Čepkelių raisto Kalėdų Senelis, atvykęs, beje, su savąja Kalėdiene.

1999 m. buvo pasiūti ir pirmieji tikrieji Senio Kalėdos kailiniai – su etnologais, mitologais sutarta, kad tokiems kailiniams visokiausių žvėrelių kailelių reikia, mat taip Kalėda įgyjąs jų visų savybes, vadinasi, toks vaikų norus labiau suprasti, pagalbon ateiti galėsiantis…

2000 ir 2001 m. sutiktuvės vyko Katedros aikštėje, 2002 m. – Vilniaus „Akropolyje“, nes tais metais šis parduotuvių milžinas buvo pagrindinis Kalėdų šventės sostinėje rėmėjas. 

2003 m.  Kalėdų Senelio sutiktuvės buvo surengtos Rotušės aikštėje, viešoje erdvėje ji buvo paskutinė, nes, Vilniaus savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus manymu, reikia rengti Kalėdų eglutės įžiebimo, o ne Kalėdų Senelio sutiktuves, kaip skelbiančias Kalėdų švenčių laikotarpio pradžią. Data slankiojanti, neapibrėžta, priklausoma nuo komercinių veiksnių, nors Vilnius vis dar išlieka Kalėdų šventės rengimo miestiečiams kelrodžiu.

2004 m. Senis Kalėda dalyvavo „Topo“ centro Kalėdų Senelių rinkimuose – tarp raudonai aprengtų Kalėdų Senelių kaip nors išskirtas jis nebuvo. Vilniaus miestiečiai tenkinosi eglutės įžiebimu ir ta proga surengtu koncertu.

Dar po metų koncertui pakviesti užsieniečiai buvo lyg įrodymas, kad mes ir vėl negalim, mes neturim… Taigi ir eglutės įžiebimas tautinės savasties nebeteigia.

Pagarba Suomijos ambasadai Lietuvoje! Jau septynerius metus kelioms dienoms į Lietuvą atskraidinamas Joulupukis, Laplandijos Kalėdų Senelis, tapo pretekstu pareikšti, kad ir mes turime savo, lietuvišką  Kalėdų Senelį! Jis diplomatiškai sutinka svečią iš Suomijos, drauge su juo lanko socialinės rūpybos, gydymo įstaigas, darželius, mokyklas. Visiems skelbiama: Lietuvos Kalėdų Senelio vardas yra Kalėda, po truputį formuojasi savojo, lietuviškojo Kalėdų Senelio įvaizdis.

Kalėdai talkino, folkloro programą atliko tautiniais rūbeliais apsirengę vaikai. Gražiai pasirodė, nuotraukose ilgam išliko Vilniaus vaikų folkloro ansambliai: „Reketukas“ (vadovė Irena Strazdienė), „Viršulis“ (vadovė Dalia Šmatavičienė), „Dainorėliai“ (vadovė Almonė Rakauskienė), „Dolija“ (vadovė Vilija Vaitkienė).

Tikrosios kultūros draugauja! Tarp jų nėra konkurencijos. Tie patys gilieji simbolių klodai reiškiasi skirtingu, bet taip pat gerai skaitomu stiliumi. Tautų kultūras vieną nuo kitos skiria raiškos būdas, stilius, šiuolaikiškai kalbant, mada. Tauta lyg šeima: yra tėvas, yra mama, tvirtoje šeimoje „tikro“ – „netikro“ tėvo klausimo nekyla.

Deja, kultūros politikai ir komercijos projektams nepakeliui – šįmet  Kalėdų laikotarpio pradžią gerokai per anksti paskelbė Kauno verslininkai – eglės įžiebimas lapkričio 27 d., Klaipėdos – kiek vėliau – gruodžio 4 d., vėliausiai eglė įžiebta Vilniuje (gruodžio 11 d.). Taip nuvertinama Vilniaus, Lietuvos sostinės, reikšmė, o toks eglės įžiebimas praranda ritualo prasmę. 

„Tikruoju“ paskelbtas Laplandijos Kalėdų Senelis net lapkričio 22 d. išdygo Kauno „Akropolyje“, Vilniaus BIG-e, nieko apie tai nežinant Suomijos ambasadai; gražios bendradarbiavimo idėjos subliūkšta, šįmet suomių Kalėdų Senelis Joulupukis taip, kaip jau įprasta, neatskrido… Tikrą Kalėdų Senelį keičia esą tikresnis, o kuris pats tikriausiais?

Gal ir gera tokia makalynė. Juk mūsų Kalėdos išlieka mūsų Kalėdomis! Niekas netrukdo kurti savųjų tradicijų pagrindu: Lietuvos liaudies kultūros centras ir VšĮ „Kalėdų senelio paštas“ paskelbė konkursą Kalėdų Senelio įvaizdžiui sukurti, tikimasi, kad tai duos gerą pradžią tinkamai įtvirtinti ir propaguoti lietuviškąjį Kalėdų personažo – Kalėdų Senelio Kalėdos – įvaizdį.

Šių metų spalio 22 d. minėto centro patalpose įvykusiame kultūros ir švietimo darbuotojų seminare „Lietuviškasis Kalėdų Senelio įvaizdis: taip ar ne?“ mokslininkų Arūno Vaicekausko ir Bronės Stundžienės, etninės kultūros žinovų Jono Vaiškūno, Nijolės Marcinkevičienės ir Vidos Šatkauskienės išsakytos mintys sujaudino daugelį klausytojų. Tad mūsų kultūrai yra vilties ne tik išlikti, bet ir kūrybingai skleistis.