Žymos archyvas: Justas Paleckis

J. Užurka. Pravartu tai ne tik prisiminti… (39)

Jonas Užurka | asmeninė nuotr.

1939 m. Lietuvoje suaktyvėjo prieš valstybinė pogrindinės komunistų partijos veikla. Ypač aktyviai, savo praktine veikla agituojant nuversti teisėtą Nepriklausomos Lietuvos valdžią, besąlygiškai remti TSRS okupuojant  Lietuvą, joje veikia „kultūrininkai“ – P. Cvirka, A. Venclova, J. Paleckis, S. Nėris, V. Krėvė–Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis–Guzevičius, L. Gira.

1940 birželio 15 baigiamas įgyvendinti Maskvos planas okupuoti Lietuvą aktyviai talkinant ir šiems vietiniams kolaborantams – išdavikams. Birželio 17 d. iš pogrindininkų suformuojama okupacinė–kolaborantinė valdžia – Liaudies vyriausybė. Ji tapo okupantų Skaityti toliau

A. Liekis. Lietuvos mokslas: savas ir svetimas (II) (2)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi  „partinė – tarybinė“  A. Sniečkaus ir J. Paleckio  valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos  pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“. Beje, ir stojančius   į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. Skaityti toliau

T. Baranauskas. Raudonosios dinastijos: Užkalnių atvejis (35)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Ne paslaptis, kad šiandieniniame politiniame, teisiniame ir kultūriniame elite iki šiol žymų vaidmenį vaidina savotiškos dinastijos, išaugusios iš dar prieškarinę Lietuvos Respubliką „dekonstravusių“ veikėjų šeimų. Tokioms dinastijoms priklauso ir Seimo narys socialdemokratas Juras Požela – Karolio Poželos, vieno iš už komunistinę veiklą 1926-aisiais sušaudytų „keturių komunarų“, proanūkis, taip pat buvęs jo partietis ir bendražygis Algirdas Paleckis, pasižymėjęs netikėtu atsivertimu į savo senelio – marionetinio 1940-ųjų sovietinio Lietuvos „prezidento“ Justo Paleckio – politinį tikėjimą, o taip pat gudresnysis Algirdo brolis – LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis… Į tokių dinastijų palikuonis, kaip paaiškėjo, galima įrašyti ir vulgariosios publicistikos žanrą išplėtojusį Andrių Užkalnį. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus? (16)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Gyvenime yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Taip ir žmogaus gyvenime. Idealo turbūt niekas nėra sutikęs. Tas pats sakytina ir apie didžiavyrius – ar būtų Popiežius, ar Vytautas Didysis, ar kitas Vytautas – Landsbergis.

Klysti yra žmogiška?

Ne išimtis ir tie meninio žodžio meistrai, kurie vežė saulę iš Rytų, pataikavo sovietiniam režimui, bet kartu sukūrė literatūros šedevrus, išaukštinančius tautinę savimonę ir laisvės siekius. Taigi, atspindėti Skaityti toliau

J. Užurka. Ar ilgai būsite susipykę su sveiku protu? (55)

Jonas Užurka | asmeninė nuotr.

Šiomis dienomis sutinkame iškiliai svarbiausias mūsų Tautos, mūsų Valstybės atkūrimo, tvirtinimo datas: Vasario 16–ją ir netrukus Kovo 11–ją. Pagerbiame mūsų Valstybės kūrėjus, signatarus, Laisvės gynėjus.

Tačiau kokiu disonansu skamba vieši pranešimai per informacines priemones, kad „…šiandien S. Nėries muziejuje vyks edukaciniai renginiai… iškiliai bus skaitomi P. Cvirkos, S. Nėries kūriniai… paminėti jų…“

Kol kas belieka tik piktintis dėl šio ir panašių renginių organizatorių, rengėjų, dalyvių trumparegiškumo, dėl jų užsispyrusio buko kvailumo, viešai iškiliai aukštinti  mūsų Valstybės ir Tautos aršius išdavikus. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais? (17)

Lietuvos okupacija 1940-06-15 | LCVA nuotr.

Gal kai kas ir piktinsis (kur gi ne!), kad nuolat pabrėžiame, koks sudėtingas Lietuvai buvo 1939–1941 – ųjų metų laikotarpis, atnešęs tautai negirdėtas tragedijas ir netektis. Ir šįkart ne be reikalo sugrįžtame į prieškarį, kuris lėmė, kad – šias eilutes skaitai ir tu, ir tu, ir tu…

Po pirmosios okupacijos prologo – 130 tūkstančių Raudonosios armijos karių dislokavimo Lietuvoje (išvakarėse prie jos sienų buvo dislokuota 221 tūkst. karių, sutelkta apie 1140 lėktuvų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų), po ultimatumo paskelbimo ir sovietinių valdininkų Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites (9)

1939 m. Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinės kariai peržengė demarkacinę liniją, skyrusią Vilnių ir kitas rytines lietuvių etnines žemes nuo nepriklausomos Lietuvos | J. Miežlaiškio nuotr.

75-eri mus skiria nuo tos datos, kai Lietuva prarado nepriklausomybę. Prie jos vairo stojo okupantų atsiųsti vykdytojai, dažniausiai lietuviškomis pavardėmis, tačiau prižiūrimi sovietinių prižiūrėtojų. Kai kurie valdžios vyrai dėjo į kojas, kiti buvo suimti ir sušaudyti, pateko į lagerius, treti susigūžę laukė atėjūnų malonės ir santvarkos pasikeitimo. Buvo dar vieni – jie nesiliovė kovoję…

Tokia istorinė tikrovė. Gali ja tikėti ar ne, vienus aukštinti, kitus smerkti, tačiau nereikia užmiršti, kad tai buvo sudėtingas laikmetis, kuris patikrino visos tautos, jos išrinktųjų ir kiekvieno jos atstovo brandą. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Karaliaučiaus krašto statusas vėl svarstytinas (8)

Sovietai užima Karaliaučiaus miestą (dab. Kaliningradas). 1945 m. pavasaris | antraspasaulinis.net nuotr.

Kaliningrado sritis (mūsiškai – Karaliaučiaus kraštas) vis labiau kaitina aistras, nes dabar jo likimą nori nenori reikia susieti su Krymo aneksija. Atrodo, visai neseniai, rugpjūčio pabaigoje, 75-ųjų Molotovo – Ribbentropo pakto metinių proga rašėme, kad Rusijos invazija į Krymą ir naujos grėsmės Baltijos kraštams vėl užaštrino Karaliaučiaus krašto priklausomybės diskusijas.

Spalio pradžioje į šį chorą įsijungė jau liūdnai pagarsėjęs Rusijos politologas, karinių politinių tyrimų centro vedantysis ekspertas Michailas Aleksandrovas. Būtent jis prieš keletą mėnesių už Lietuvos pretenzijas „Gazpromui“ Skaityti toliau

Europos parlamentas nutarė primesti ES šalių piliečiams homoseksualistų ideologinį diktatą? (video) (99)

Ulrikė Lunaček | Alkas.lt nuotr.

Vasario 4 d. Europos Parlamentas, praėjus tik dviems mėnesiams po skandalą sukėlusio parlamentarės Editos Estrelos rezoliucijos atmetimo, pritarė kitai skandalingai austrų parlamentarės Ulrikės Lunaček rezoliucijai. Ši rezoliucija ragina Europos Sąjungą ir jos valstybės parengti veiksmų planą, skirtą apsaugoti lytinių marginalų: lesbiečių, gėjų, vadinamųjų biseksualių, translyčių ir interseksualių (LGBTI) asmenų teises.

Pagal šią rezoliuciją ES valstybės turi pripažinti homoseksualistų santuokos liudijimus, jei tokie išduoti. Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Kodėl atsisakoma Sąjūdžio moralinių vertybių? (61)

1988 m. birželio 21 d. pirmas nesankcionuotas Sąjūdžio mitingas prie Aukščiausios Tarybos | R.Lanko nuotr.

…Jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės (Sąjūdžio Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas, 1988 m. lapkričio 20 d.).

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamojo suvažiavimo 25-mečio minėjimą pasitinkame, visą valdžią palikę ramybėje dėl šios datos minėjimo. Tačiau ši valdžios „ramybė“ sąlyginė, nes susiklosčiusios valstybės valdymo sistemos nerimas neišpasakytas – per pusę laiko, skirto 300 000 parašų surinkimui dėl referendumo organizavimo, žemės nepardavimo užsieniečiams ir valdžios svertų valstybės valdyme sugrąžinimo Tautai iniciatoriai Skaityti toliau

M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Kas sieja PBK, Brazauską ir Bradauską (23)

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė | delfi.lt, Š.Mažeikos nuotr.

Kitaip nei kolega Marius Laurinavičius, tikiu, kad pastarojo meto neva skirtingų Rusijos valdininkų ir organizacijų prieš Lietuvą nukreipti veiksmai bei pareiškimai nėra padriki ir atsitiktiniai, o tikrai yra koordinuojami mafijinės valstybės centro – Kremliaus.

Lietuvos reakcijos į daugiaplanį Rusijos spaudimą apnuogino mūsų valstybės valdymo ir strateginio mąstymo problemas, tačiau sykiu parodė, kad vyksta teigiama vertybinė ir kartų kaita: tvirtėja valstybiškai nusiteikęs elitas, kuris nebelinkęs manyti, kad real politik principas galėtų būti vienintelis mažos valstybės kelias. Skaityti toliau

V. Turčinavičius. Kaip istorikas „Penktąja kolona“ nuslepia Trojos arklį (61)

Vladas Turčinavičus

Istorikas Mindaugas Tamošaitis, aprašinėdamas Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti (toliau Draugija), iš straipsnio į straipsnį naudoja tas pačias savo mintis, įžvalgas tik straipsnių pavadinimai keičiasi.[1] Skaitytojams bandoma sudaryti įspūdį, jog didžiausia kaltė dėl kultūrbolševizmo propagandos ir Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą tenka šios Draugijos nariams ir Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Priminsiu, kad Draugija įsteigta 1929 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva ir finansuojama buvo iš jos lėšų, o pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška. Analogiškos draugijos Baltijos ir kitose valstybėse buvo įsteigtos dar anksčiau. Panaši draugija veikė net JAV. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Ruošinukai (2)

Vytautas V.Landsbergis | alkas.lt nuotr.

Yra toks rusiškas žodis – „zagatovkės“. (Išvertus – ruošiniai, špargalkės, ruošinukai.) Jei, tarkim, koks nors žmogelis„x“ netyčia neturi apie ką kalbėti, minčių rinka jam kaipmat pasiūlo nemokamus ruošinukus.

Ruošinukų tekstai paprastai būna neišrankūs, lengvai įsimenantys, pagardinti skambiais liaudiškais akcentais. Pvz.:

–   Š… Visi vagys… Argi tai gyvenimas… Žiūrėk, iki ko Kubilius mus privarė… Skaityti toliau

A. Juozaitis. Dvigubo kolaboravimo elitas (14)

Arvydas Juozaitis | Alkas.lt nuotr.

Politinis elitas yra tikra žmonijos rykštė. „Na ir kas? Juk ne velnio rykštė!“ – šaukia lietuvių Kindziulis. Tačiau ar sutiksi su šia išmintimi žinodamas, kad tas elitas yra sukėlęs mano tėvynėje ne vieną karą ir ne vieną marą?

Politinio elito šaknų reikia ieškoti toli ir giliai. Laikuose, kurie dar neregėjo nei Persijos diktatūros, nei Atėnų demokratijos. Į gatvę išėjęs vyrų būrys, linkęs sukurti valstybę, yra linkęs tą valstybę ir numarinti. Kartais net prieš savo valią. Kodėl? Todėl, kad puikybė iškelia žmones virš valstybės, ir elitas yra linkęs save mylėti labiau už valstybę. Skaityti toliau